Pas mus dalyvių procentas dar žemesnis, nors nepatenkintų balsai, ypač mitinguose, sklinda labai garsiai. Pasaulio sveikatos organizacija sako, kad reikia skiepytis, bet pilnos gatvės žmonių, kurie prieš tai protestuoja. O ir antivakserių tiek Lietuvoje, tiek JAV ar Vokietijoje, yra mažiau nei ketvirtis visų gyventojų. Į akis krinta ne normalus skiepijimosi procesas, o rėksmingas gatvės mitingas, panašus į riaušes.
Tad galime pastebėti, kad visuomenės vienalytiškumas ar struktūrinė vienybė tampa nykstančiu dydžiu. Kai kuriose valstybėse vystosi poliarinės arba konfrontacinės visuomenės. Tai reiškia, kad randasi grupės ar sluoksniai, kurie ne tik nesuvokia kitos pusės, bet ir nesusikalba.
Ir tai ne metafora, o liūdna realybė. Iš šono žiūrint, tą galime sakyti apie buvusio ir esamo JAV prezidentų šalininkus, dabar tai vyksta Afganistane, kur vyrams draudžiama skusti barzdas, o mergaitėms eiti į mokyklas, tai vyksta, aišku, kol kas mažesniu masteliu, ir Lietuvoje.
Mokslo žmonės galėtų priminti tas teorijas, kurios tiria chaosą kaip reiškinį matematikoje, ekonomikoje, biologijoje ir panašiai. Tiesa, jos taikymas sociologijoje dar nėra gerai žinomas, o jau būtų laikas tą daryti.
Pavyzdys: „Privalo būti 6 proc. alkoholikų, 6 proc. savižudžių, 6 proc. žmogžudžių ir įvairiausių rūšių nukrypimų. Žinoma, kai kuriose srityse tai apytikslis skaičius. Tarkim, jei kalbame apie ekonomiką, nedarbą, bedarbių jau yra apie 10 proc. Jei bedarbių bus daug mažiau, ekonomika sustos, visi tingės dirbti (sakys – kuriam galui dirbti, aš ir taip uždirbu, ir taip esu patenkintas, darbą visuomet gausiu) ir suinteresuotumas, motyvacija dirbti nepaprastai sumažės. Tada ištiks krizė ir gali žlugti visa ekonominė sistema“.
Nesiimu teigti, kad tai jau mokslo tiesa, greičiau hipotezė, tačiau bandymas suprasti visuomenės judumą akivaizdus. Manau, kad reikia eiti toliau – atskleisti tuos dalykus, kurie neišvengiami kintant visuomenei, panašiai kaip paauglystės sindromas žmogaus augime.
Atskirų grupių nesusikalbėjimas nėra naujas reiškinys. Vieni yra išsilavinę, kiti gali nemokėti rašyti bei skaityti.
Aišku, kad jų tarpusavio bendravimas ir supratimas yra labai apsunkintas. Valstietis nesupranta pono ne tik todėl, kad skiriasi jų intelektas, bet ir todėl, jog jų siekiai ir gyvenimo viltys visai skirtingi. Mokslininkas gali atrodyti kvailai, nes jis nori kažką atrasti at išsiaiškinti, o muzikas nori atskleisti pasaulio grožį garsais. Darbininkas į juos žvelgia kaip į parazitus ant nesveikos visuomenės kūno.
Jau ir dabar sunku įvertinti, kas reikalinga, o kas ne. Kiek knygų reikia išleisti per metus: 100, 1000 ar vieną gerą? Koks paveikslas yra reikalingas, o koks performansas yra tik iškylaujančių pasižaidimas? Kam reikia skirti miesto pinigus – transporto gerinimui, vaikų žaidimų aikštelėms ar krepšinio stovams?
Grupės yra skirtingos, jų poreikiai ir viltys taip pat skiriasi. Kiekviena iš jų, didesnė ar mažesnė, stengiasi savo interesą pateikti kaip visuotinį, kaip visų. Taip po nepavykusių rinkimų formuojasi asmenų susivienijimai, sakantys, jog rinkimai buvo neteisingi ar suklastoti. Juk laimėti turėjo jie. Tam trukdė masių nesąmoningumas ar pasyvumas, bet dabar jie jau turi nuversti vyriausybę ir tuomet viskas bus gerai...
Priežasčių toli ieškoti nereikia. Pagrindinė – didėjantis politinių sprendimų skaidrumas. Tai, kas ankstesniais laikais buvo daroma už uždarų durų, dabar tampa vieša. Todėl ir kyla įspūdis, kad „valdyti gali ir kiekviena virėja“.
Senas konfliktas visuomenėje tarp progreso rėmėjų ir konservatyvių (nepainioti su politinės partijos pavadinimu) visuomenės sluoksnių: naujovės dažnai gąsdina vyresniuosius ir tampa nepasitenkinimo priežastimi. Tiesa, tuo dažnai naudojasi populistai, kuriems bet kuri priežastis yra tinkama, kad tik būtų matomi ir girdimi.
Bene aiškiausia vieno visuomenės sluoksnio atotrūkio priežastis yra technologijų raida. Senoliai retai naudojasi tomis bendravimo priemonėmis, kurios jauniesiems yra tiesiog būtinos. Tą mes matome dabar, deja, matysime ir ateityje. Vadinasi, turime manyti, kad vienalytė arba vieninga visuomenė yra tik idealas, akivaizdžiai nesutampantis su realybe.
Tai kaip atrodys mūsų visuomenė, kai situacija tokia ir vargu ar pasikeis? Yra toks atsakas. Jei okupantai naudodavosi principu – skaldyk ir valdyk, tai ateities politikams teks remtis jo priešybe: „Junk ir valdyk“ . Skamba lyg ir idealistiškai, tačiau bet kuri naujovė pradžioje atrodo juokingai, vėliau abejotinai, kol pagaliau tampa realybe.
Kaip pastebėjo Henris Louisas Menckenas: Į kiekvieną sudėtingą klausimą yra atsakymas, kuris yra aiškus, paprastas ir klaidingas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą