Tarp širdelių ir kaukių: ar Valentino diena nustelbs mūsų prigimtinį identitetą?
VU Šiaulių akademijos Edukologijos instituto profesorė dr. Renata Bilbokaitė kelia esminį klausimą: kas nutinka tautai, kai svetimi simboliai tampa artimesni už savus, ir kodėl tradicijų puoselėjimas nėra tik senolių užgaida, o pamatinis savivertės elementas?
Valentino diena: meilės šventė ar vartotojiška invazija?
Šv. Valentino diena Lietuvoje įsitvirtino palyginti neseniai, tačiau jos skverbtis buvo žaibiška. Profesorė R. Bilbokaitė pastebi, kad nors pati meilės šventimo idėja yra kilni ir graži, jos forma dažnai tampa paviršutiniška.
„Nepasiduodu šitai invazijai“, – sako edukologė, pabrėždama, kad masinė kultūra mums diktuoja ne jausmo gylį, o „pigų, komercinį elementų rinkinį“.
Problema slypi ne pačiame jausme, o jo išraiškoje. Valentino diena dažnai asocijuojasi su priklijuotomis širdelėmis, standartizuotomis dovanomis ir vartotojišku spaudimu.
Be to, kaip pastebi mokslininkė, vasario vidurys mūsų klimato zonoje mažai dera su tikrąja romantika.
Baltų tikėjime meilės ir deivės Mildos diena buvo minima gegužę – tada, kai gamta bunda, o ne tada, kai už lango spaudžia šaltis ir pūpso sniego pusnys.
Tai rodo, kad aklai perimdami svetimas šventes, mes prarandame ryšį su savo gamtiniu ciklu.
Užgavėnės: ritualas, kuris grimzta į užmarštį
Visiškai kitas paveikslas ryškėja žvelgiant į Užgavėnes. Tai šventė, skirta ne tik žiemai išvaryti, bet ir bendruomeniškumui stiprinti, apsivalymui, pasiruošimui naujam ciklui. Tačiau šiandien Užgavėnės dažnai lieka tik ugdymo įstaigų – darželių ir mokyklų – koridoriuose.
Profesorė R. Bilbokaitė įspėja: jei ne kultūros ir švietimo darbuotojų pastangos, ši tradicija jau būtų tapusi muziejiniu eksponatu. „Pati visuomenė Užgavėnes beveik primiršta“, – teigia ji.
Kai tradicija nustoja būti natūralia gyvenimo dalimi ir tampa tik „pasirodymu“ ar edukacine programa, ji praranda savo gyvybinę galią.
Užgavėnių kaukės, blynai, Kanapinio ir Lašininio kova – tai ne tik pramoga, tai tūkstantmečius kauptas protėvių paveldas, kuris be aktyvaus šeimų ir bendruomenių įsitraukimo gali tiesiog išnykti.
Identitetas kaip psichologinio stabilumo pagrindas
Kodėl turėtume dėl to sukti galvą? Ar ne vis tiek, kokią šventę švenčiame, jei ji teikia džiaugsmą? Edukologė pateikia svarių argumentų iš psichologinės ir socialinės perspektyvos. Tautinis identitetas nėra tik sausa teorija – tai žmogaus savivertės stuburas.
Saugumo jausmas: Žinojimas, iš kur atėjai, kas tavo protėviai ir kokios tavo šaknys, suteikia vidinio stabilumo. Tai leidžia žmogui jaustis „savo vietoje“.
Kultūrinis atsparumas: Globaliame pasaulyje, kuriame viskas tampa vienoda, savitas kultūrinis identitetas yra tai, kas mus išskiria ir daro įdomius kitiems.
Emigracijos pamokos: R. Bilbokaitė pastebi, kad didžiausias alkis savo kultūrai ir šaknims pajuntamas išvykus svetur. Tačiau tada kaina dažnai būna per didelė – įvyksta „nukultūrėjimas“, kurį vėliau labai sunku atstatyti.
Šeimos ir valstybės vaidmuo
Tiek šeima, tiek valstybė turi dėti daugiau pastangų. Tėvai ir seneliai turėtų ne tik nuvesti vaiką į mokyklos šventę, bet ir patys aiškinti simbolių prasmę, gaminti tradicinius valgius, pasakoti istorijas.
Valstybė, savo ruožtu, turėtų suprasti, kad tradicijų puoselėjimas nėra „mados reikalas“, o nacionalinio saugumo dalis.
Jei mes ir toliau prioritetą teiksime tik blizgioms, komercinėms šventėms, vieną dieną galime atsibusti pasaulyje, kuriame būsime praradę savo veidą.
Užgavėnių kaukės mums primena, kas mes buvome, o Valentino dienos širdelės – tik tai, ką galime nusipirkti.
Tikroji meilė savo kraštui prasideda nuo pagarbos tam, kas autentiška.
Šaltinis: Alfa.lt (remiantis prof. dr. R. Bilbokaitės interviu laidoje „Alfa taškas“)
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą