Vidas Rachlevičius: Liepkim užsičiaupti tiems, kurie juodina tai, kas brangu daugeliui

Negi neprisimenate, kad tos dainų šventės, be abejo, su privalomais politiniais akcentais, buvo bene vienintelis legalus būdas lietuvybei palaikyti – dainuoti lietuviškai, šokti tautinius šokius, o svarbiausia – per ansamblius ir chorus palaikyti tą lietuvybę visoje Lietuvoje.

Negi neprisimenate, kaip paskutiniaisiais sovietmečio metais praktiškai visi oficialūs dokumentai ir raštvedyba jau buvo rusų kalba, o dainų šventės – lietuviškai.

Juk tauta be kalbos yra mirusi.

Negi neprisimenate, kaip vieną kalbėjom, kitą galvojom, o trečią darėm?

Tie istorijos tyrinėtojai - juodintojai, dauguma tuomet negyvenę ir to nepatyrę, visiškai nesuvokia arba tendencingai nenori suvokti visos tų švenčių esmės.

Man nervai nelaiko, kai kažkokie naujieji komjaunuoliai man, kuris tuomet gyveno ir puikiai žino, kaip viskas buvo ir veikė, pradeda aiškinti mano paties istoriją.

Tegul jie pirmiausia pasižiūri į istorines nuotraukas ir veidus tų, kurie tose šventėse dalyvavo.

O juk skirtingai nuo gegužės 1-osios ar lapkričio 7-osios paradų į dainų šventes niekas jėga nevarė.

Tegul tie tyrinėtojai pasikalba su jų dalyviais ir pasiaiškina tų žmonių dalyvavimo motyvus.

Tegul pasižiūri į minias tų, kurie rinkosi žiūrėti dalyvių eisenų ir koncertų.

Negi neprisimenate, kaip daugelis atvykėlių iš kitų respublikų sovietmečiu mums pavydėjo, nes daug tautų ir milijonai žmonių visoje SSRS buvo nutautinti ir tapę mankurtais.

O juk Lietuvoje niekas nedainavo „moi adres ne dom i ne ulica, moi dres Sovietskij Sojuz“ – per dainų šventes skambėjo Maironio eilės, tai buvo lietuviškumo ir tautinės bendrystės šventės, kurios po to peraugo į šimtatūkstantinius Sąjūdžio mitingus, kuriuose, beje, dažnai skambėjo tos pačios dainos, kaip ir per Dainų šventes.

Todėl baikim vieną kartą tas tuščias kalbas ir liepkim užsičiaupti tiems, kurie juodina tai, kas brangu daugeliui.