Grobuonių sandėris: kaip Hitleris ir Stalinas dalijosi Europą už Vakarų nugaros

1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje pasirašyta Sovietų Sąjungos ir Vokietijos nepuolimo sutartis tapo tikru perkūnu iš giedro dangaus pasaulio politinei elitai bei visuomenei. Abiejų valstybių vardu sutartį pasirašė SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras Vjačeslavas Molotovas ir Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribbentropas. Vėliau ši sutartis į istoriją įėjo kaip Molotovo–Ribbentropo paktas.

Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios buvo likę vos aštuonios dienos. 

Nepuolimo sutartis ir slaptasis protokolas

1939 m. rugpjūčio 24 d. pagrindiniame Sovietų Sąjungos laikraštyje „Pravda“ pasirodė vedamasis straipsnis pavadinimu „Sovietų ir Vokietijos nepuolimo sutartis“. 

Jame buvo aiškinama būtinybė pasirašyti „taikos instrumentą“ tarp vakar buvusių nesutaikomų priešų. Straipsnyje skelbta, kad ideologiniai skirtumai neturėtų tapti kliūtimi „geros kaimynystės santykiams“.

Tą pačią dieną „Pravda“ išspausdino ir visą septynių punktų sutartį. Joje diplomatine kalba buvo pabrėžta, jog abi valstybės įsipareigoja vengti agresijos. 

Tačiau apie Slaptąjį protokolą, pagal kurį šios „taiką skelbiančios“ šalys pasidalijo Rytų Europą, nebuvo užsiminta nė žodžiu.

Pagal šį protokolą SSRS interesų sferai priskirta Suomija, Estija, Latvija ir didžioji dalis Lenkijos su Varšuva, o Vokietijai atiteko teritorijos į vakarus nuo nustatytos linijos.

Bendras Lenkijos užpuolimas

Slaptajam susitarimui kelią nutiesė dramatiški 1939 m. įvykiai. Po Čekoslovakijos galutinio subyrėjimo, Vokietijai ir Italijai pasirašius „Plieno paktą“ bei pasibaigus Ispanijos pilietiniam karui, Maskva, nesėkmingai bandžiusi tartis su Londonu ir Paryžiumi, netikėtai pasirinko derybas su Berlynu.

Rugpjūčio 19 d. Berlyne sudaryta prekybos sutartis tapo pirmuoju žingsniu į dviejų totalitarinių režimų suartėjimą. 

Po kelių dienų Ribbentropas atskrido į Maskvą, kur ir buvo pasirašytas garsusis paktas.

Jau rugsėjį, remiantis Slaptuoju protokolu, naciai ir sovietai pradėjo Lenkijos padalijimą. 1939 m. rugsėjo 22 d. Bresto mieste surengtas bendras Vermachto ir Raudonosios armijos paradas tapo simboliniu šio „bendradarbiavimo“ ženklu.

Naujas susitarimas – naujas pasidalijimas

1939 m. rugsėjo 28 d. Berlynas ir Maskva pasirašė dar vieną sutartį – Draugystės ir sienų nustatymo aktą. Pagal jį Vokietija gavo didžiąją dalį etninių lenkų žemių kartu su Varšuva, o SSRS – Lietuvą, kuri buvo įtraukta į jos interesų sferą.

Nuo to momento okupantai įgavo visišką laisvę savo represijoms: žiauriai persekiota vietos inteligentija, dvasininkija, politinis ir ekonominis elitas. 

Pirmosiomis aukomis tapo lenkai, o netrukus – ir ukrainiečiai, baltarusiai, žydai, lietuviai.

Nenatūralus dviejų priešų aljansas

Baltijos šalyse, taip pat Sovietų Sąjungos užimtose Šiaurės Bukovinoje ir Besarabijoje, buvo įgyvendinti tie patys metodai: deportacijos, masiniai areštai, teroras. 

Gestapas ir NKVD net keisdavosi politiniais kaliniais. Viena didžiausių nacių represijų ašmenų buvo nukreipta prieš žydus – prasidėjo Holokausto pradžia. Tuo tarpu sovietai masiškai trėmė gyventojus į Sibirą.

Toks dviejų ideologinių priešų – nacių ir komunistų – „sąjungos“ faktas šokiravo daugelį pasaulio komunistų, simpatikų bei intelektualų. Kominternas pateko į aklavietę, o Sovietų Sąjungos autoritetas pasaulyje smuko.

Istorinė pamoka

Britų istorikas Normanas Daviesas yra pastebėjęs: „Molotovo–Ribbentropo paktas dažnai vadinamas leidimu Hitleriui pradėti karą. Tai tiesa, tačiau tik iš dalies, nes jis taip pat buvo ir leidimas Stalinui pradėti karą.“

Pasirašius šį paktą, abiejų diktatorių rankos buvo atrištos – jie galėjo plėsti savo imperijas be kliūčių iš partnerio pusės.

Šaltinis: news.telegraf.com.ua

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.
Sidebar placeholder