O ar žinojote, kad šaunieji broliai Grimai iš tiesų nė nerašė pasakų?

Broliai Grimai – didieji vokiečių pasakininkai, keliavę po kaimus ir surinkę daugybę nuostabių istorijų, iki šiol džiuginančių viso pasaulio vaikus. Ir ne tik vaikus.

Nepaisant to, kad Jakobas ir Vilhelmas Grimai dažnai siejami su mums labai gerai žinomomis pasakomis, tokiomis kaip „Snieguolė“ ar „Raudonkepuraitė“, jie iš tikrųjų neparašė nė vienos tų istorijų.

Tiesą sakant, istorijos egzistavo daug anksčiau, nei šie du vyrai gimė Vokietijoje 1780-ųjų viduryje. Jau anuomet pasakos buvo turtingos žodinės tradicijos dalis, perduodamos iš kartos į kartą.

Tačiau įsigalėjus industrializacijai, tradicijos keitėsi, o folkloristai bei kalbininkai, tokie kaip Jakobas ir Vilhelmas Grimai, pradėjo gelbėti istorijas nuo išnykimo.

Jie apklausė gimines ir draugus, kantriai užrašinėjo pasakas, kurias kartais pagražindavo (nors tvirtino, kad to nedarė), o 1812 m. pirmą kartą paskelbė šias istorijas kaip rinkinio, pavadinto „Vaikų darželio ir namų pasakos“, arba tai, kas dabar vadinama „Brolių Grimų pasakomis“, dalį.

Šiais laikais broliai Grimai daugiausia žinomi dėl surinktų pasakų, tačiau jie taip pat buvo talentingi kalbininkai ir istorikai.

Jų tėvas, teisininkas, mirė, kai berniukai buvo dar paaugliai.

Tyrinėtojai teigia, kad Grimų pasakose tiek daug moterų ir tiek mažai vyrų yra dėl to, jog broliai vaikystėje nematė daug vyriškų pavyzdžių – anksti mirė ne tik jų tėtis, bet ir senelis. Jiems mirus, šeimai prireikė remtis tolimų giminaičių pagalba.

Beje, nors pasaulis žino tik apie šiuos du brolius Grimus, iš tiesų jų šeimoje augo devynios atžalos. Trys iš jų mirė dar vaikai.

Vaikystė be rūpesčių

Jakobas Grimas gimė 1785 m., o Vilhelmas Grimas metais vėliau – 1786 m.

Brolių vaikystėje nebuvo piktų pamočių, velnių, klastingų raganų ar alkanų vilkų – ankstyvieji jų gyvenimo metai plaukė kone idiliškai.

Tėvas Filipas Grimas – dvasininko sūnus – buvo uolus katalikas ir pasiturintis teisininkas.

Motina Dorotėja Zimer – Kaselio miesto tarybos nario dukra, rūpestinga ir atsidavusi šeimai.

Sutuoktiniai įsikūrė nuostabiame Hanau mieste ir per pirmuosius dvylika santuokos metų susilaukė devynių vaikų, iš kurių trys, deja, mirė dar kūdikystėje.

Visiems Grimų vaikams skiepytos aukštos dorovės normos.

1791 m. Grimai iš Hanau persikėlė į Šteinau. Čia tėvas gavo prestižines teismo tarnautojo pareigas ir netrukus tapo įtakingu asmeniu mieste.

Šeima gyveno pasiturimai dideliame name, turėjo tarnų, padedančių jiems namų ruošoje. Sulaukusios mokyklinio amžiaus, Grimų atžalos ėmė lankyti vietinę mokyklą, stropiai mokėsi. Šteinau, gamtos apsuptyje, Grimams patiko gyventi. Atrodė, jų vaikų laukė graži ateitis.

Tačiau gyvenimas be rūpesčių greitai baigėsi.

Nors Jakobas ir Vilhelmas Grimai dažnai siejami su mums labai gerai žinomomis pasakomis, tokiomis kaip „Snieguolė“ ar „Raudonkepuraitė“, jie iš tikrųjų neparašė nė vienos tų istorijų.

Pasivijo skurdas

Sulaukęs 44-erių nuo plaučių uždegimo staiga mirė Filipas Grimas – šeimos galva.

Netikėta tėvo mirtis sukrėtė šeimą. Per kelias savaites Dorotėja Grim turėjo išsikraustyti iš didžiulio namo ir pati pasirūpinti šešiais vaikais. Šeima laikinai glaudėsi prieglaudoje, kol išgalėjo nusipirkti dalį seno vyno fabriko ir ten persikraustyti. Likę be tarnų, be didelių namų, visi turėjo imtis jiems skirtų kasdienių darbų.

Šeima tapo visiškai priklausoma nuo kitų paramos, ypač nuo Dorotėjos sesers Henrietos Zimer, kuri buvo Heseno-Kaselio princesės freilina. Teta globojo Grimų šeimą.

Jakobas Grimas, nors dar visai vaikas, kaip vyriausias sūnus, po tėvo mirties tapo šeimos galva. Kadangi abu vyresnieji sūnūs buvo guvaus proto, motina ir teta stengėsi, kad tiek Jakobas, tiek Vilhelmas gautų gerą išsimokslinimą.

Teta Henrieta susitarė dėl berniukų mokslų prestižiniame licėjuje netoli Kaselio. Tai buvo pirmas kartas, kai broliai paliko namus.

Iš pradžių jiems sunkiai sekėsi. Ankstesniojoje mokykloje berniukai buvo silpniau parengti. Naujieji mokytojai su jais elgėsi šiurkščiai. O ir dauguma kitų vaikų kilę iš pasiturinčių šeimų.

Broliai Grimai buvo neatskiriami – ir licėjuje, ir visą likusį gyvenimą. Jie gyveno viename kambaryje, keldavosi tuo pačiu metu, drauge pusryčiaudavo ir abu stengėsi įrodyti, kad yra geriausi mokiniai licėjuje.

Nors buvo geriausi draugai, jų temperamentas ir charakteriai labai skyrėsi. Jakobas rimtas, uždarokas, tvirtas ir aktyvus, o Vilhelmas mėgo bendrauti, buvo kalbus ir visuomeniškas. Kadangi sirgo astma, buvo fiziškai silpnesnis.

Teisę iškeitė į istorijas

Baigę licėjų Kaselyje, du broliai Grimai pasekė tėvo pėdomis ir studijavo teisę Marburgo universitete. Būtent Marburge pažadinta brolių meilė liaudies poezijai ir filologijai, tad jiedu greitai atsisakė minčių apie teisininkų karjerą.

Abu pradėjo dirbti prie literatūrinių tyrimų. Marburge broliams nepasisekė įsitraukti į vietos socialinį gyvenimą, todėl Grimai dar energingiau kibo į studijas.

Baigę mokslus, jiedu dirbo bibliotekoje, o nuo 1806 metų ėmė užrašinėti liaudies pasakas, kurias išgirsdavo Kaselio miesto apylinkėse.

Iš pradžių pasakos brolius domino išskirtinai kaip šaltinis apie kalbą, tačiau išleidus knygas tapo akivaizdu, kad surinktos istorijos patraukė žmonių dėmesį.

1812 metais pasirodė pirmasis pasakų rinkinys, 1814 metais – antrasis. Beje, tuo metu broliai Grimai vos sudurdavo galą su galu. Tais metais, kai pasirodė pirmasis pasakų rinkinys, broliai valgydavo vos vieną kartą per dieną.

Akademinė Grimų karjera nutrūko 1837 metais dėl politinės sumaišties. Jie buvo pašalinti iš universiteto ir vėl atsidūrė ties skurdo riba.

Tik 1840 metais sulaukė pasiūlymo dirbti Berlyno universitete. Ten jie tobulino pasakas, taip pat rašė vokiečių kalbos žodyną. Jakobas paliko universitetą 1848 metais, norėdamas skirti daugiau laiko kalbos tyrimams. Jo pavyzdžiu po ketverių metų pasekė ir Vilhelmas.

Beje, Berlyne broliai tapo 1848 m. revoliucijos liudininkais ir aktyviai dalyvavo vėlesnių metų politinėse nesantaikose.

Nepaisant artimų ir net emocinių ryšių su tėvyne, Grimai nebuvo nacionalistai.

Jie palaikė tikrą – net politinę – draugystę su kolegomis užsienyje.

Visos Europos akademijos didžiavosi įtraukusios Jakobą ir Vilhelmą tarp savo narių. Jakobas atliko daugybę mokslinių tyrimų kelionių metu. Jis lankėsi Prancūzijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Italijoje, Danijoje, Švedijoje.

Gyvenimas kartu

1825 metais Vilhelmas vedė Henrietą Dorotėją Vaild, su kuria susilaukė keturių vaikų: Jakobo, kuris mirė vos gimęs, Hermano, Rudolfo ir dukros Augustės.

Beje, Vilhelmo žmonos šeimos nariai irgi prisidėjo prie pasakų rinkinių sudarymo – jie broliams Grimams papasakojo nemažai liaudies istorijų.

Jakobas niekada nevedė, tačiau gyveno kartu su broliu ir jo žmona. Ir puikiai sutarė. Vienas mokslininkas netgi rašė: „Jie gyveno po vienu stogu ir taip gerai sutarė, kad buvo galima pagalvoti, jog ir vaikai jų yra bendri.“

Kai 1859 metais Vilhelmas mirė, jų pasakų rinkinys jau buvo išleistas septintą kartą, pasakų skaičius išaugo iki dviejų šimtų.

Po Vilhelmo mirties Jakobas užsisklendė, mažai su kuo bendraudavo. Jis mirė 1863 metais. Garsieji broliai Grimai palaidoti Šv. Mato kapinėse Berlyne.

Dar Grimų gyvenimo laikais jų pasakų rinkiniai buvo labai populiarūs, tačiau ir po jų mirties ši šlovė neišblėso.

Visų laikų ir tautų bestselerių sąrašuose kai kas „Brolių Grimų pasakas“ mini trečioje vietoje – po Šekspyro kūrinių ir Biblijos.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder