Pritraukiami, bet neišlaikomi: kodėl užsienio studentai palieka Lietuvą?

Mykolo Romerio universiteto (MRU) vadybos mokslo krypties tyrėja Mantė Gasiūnaitė-Binkienė aiškinasi, kodėl Lietuva, nors ir sėkmingai pritraukia užsienio studentus studijoms, vis dar nepakankamai sudaro sąlygas jiems pasilikti šalyje – įsidarbinti ir siekti tapti visaverte visuomenės dalimi.

„Dažnai galvojame, kad tai – tik asmeninis pasirinkimas: geresnės algos ar didesnės galimybės kitur. Tačiau realybė – sudėtingesnė“, – dalinasi tyrėja.

Karjera – ne tik darbo sutartis

Tyrėja atskleidžia, kad užsienio absolventų karjera nėra tik darbo paieška po studijų. 

„Tai visas procesas: nuo studijų iki bandymo įsitvirtinti profesiškai ir socialiai. Jei bent viena grandis neveikia, visa sistema ima byrėti“, – pabrėžia mokslininkė.

Anot tyrėjos, mokslinėje literatūroje, kuri dažniausiai remiasi didžiųjų anglakalbių šalių patirtimi, teigiama, kad tarptautinės studijos atveria plačias karjeros galimybes. 

Tačiau Lietuvoje realybė kitokia.

Nors studijos čia suteikia vertingų žinių ir tarpkultūrinės patirties, mūsų specifinėje rinkoje jos išryškina ir skaudžias ribas: sunkiai įveikiamą kalbos barjerą, darbdavių uždarumą bei sudėtingas migracijos taisykles. Net ir motyvuotas absolventas neretai atsiduria situacijoje, kai pastangos neatsiperka.

Svarbi tyrimo išvada: karjera neatsiejama nuo gyvenimo kokybės. 

„Lietuva vilioja studijoms, bet ne visada užtikrina, kad čia būtų lengva likti“, – atvirai sako M. Gasiūnaitė-Binkienė.

Net ir turint darbo pasiūlymą, sprendimą pasilikti lemia daug daugiau nei pareigų pavadinimas ar atlyginimas: galimybė integruotis į bendruomenę, gauti viešąsias paslaugas, susikalbėti kasdienėse situacijose, kurti šeimą ar bent jaustis saugiai ir priimtam.

„Žemai kabančių vaisių“ paradoksas

Lietuvos atvejis šiame kontekste ypač iškalbingas. Pasak tyrėjos, studijas baigę užsienio absolventai dažnai vadinami „žemai kabančiais vaisiais“ – tai jau iš dalies integruota, motyvuota ir palyginti mažai papildomų investicijų reikalaujanti talentų grupė.

„Tačiau net ir turėdami didelį norą, jie susiduria su kliūtimis, kurios galiausiai pastumėja išvykti“, – sako M. Gasiūnaitė-Binkienė. 

Migracijos ribojimai, biurokratinės procedūros, fragmentiška integracinė parama ir lietuvių kalbos barjeras kloja pamatus situacijoms, kai išvykimas tampa paprastesniu sprendimu nei bandymas likti.

Tyrimas aiškiai parodo, kad atsakomybė pasiskirsčiusi netolygiai. Patys studentai dažnai atvyksta turėdami trumpalaikių tikslų – įgyti diplomą, o ne kurti gyvenimą Lietuvoje. Universitetai teikia integracinę paramą, tačiau jų galimybės ribotos ir dažnai viršija turimus resursus.

Darbdavių požiūriai skiriasi: tarptautinės įmonės aktyviau samdo užsieniečius, o dalis vietos verslų vis dar susiduria su stereotipais, kalbos klausimu ir administracine našta.

„Universitetai, darbdaviai, valstybės institucijos turi galimybių padėti, bet dažnai veikia atskirai. O sistema be koordinacijos realių rezultatų nesukuria“, – pabrėžia mokslininkė.

Investicija, kuri atsiperka

Mokslininkė akcentuoja, kad užsienio absolventų integracija nėra tik labdara ar pagalba jaunam žmogui. Tai – strateginis sprendimas valstybei. 

„Susiduriame su didžiuliais demografiniais iššūkiais ir darbo jėgos trūkumu. Sėkmingai integruotas absolventas tampa mokesčių mokėtoju, bendruomenės nariu ir kultūrinės įvairovės stiprintoju“, – teigia M. Gasiūnaitė-Binkienė. 

Tyrimas rodo, kad aiškesnė sistema padėtų ir darbdaviams. Dažnai jie vengia samdyti užsieniečius ne dėl kompetencijų stokos, o dėl informacijos trūkumo ar baimės „paskęsti“ biurokratijoje. Valstybės moderuojama, koordinuota sistema sumažintų šias rizikas verslui.

Veikti kartu – vienintelė išeitis

Vis dėlto mokslininkės darbas neapsiriboja kritika. Pastaraisiais metais matomi ir teigiami pokyčiai: mažinami teisiniai ribojimai, atsiranda integracijos iniciatyvų, užsienio studentai tampa labiau matomi ir palankiau vertinami nei anksčiau. Geri pavyzdžiai rodo, kad intensyvi skirtingų institucijų ir organizacijų sąveika gali realiai pagerinti absolventų karjeros galimybes. Tačiau šios pastangos kol kas fragmentiškos ir dažniausiai koncentruotos sostinėje.

Regionuose, kur darbo jėgos trūkumas ir visuomenės senėjimas  – ypač aštrios problemos, užsienio absolventai ir vietos darbdaviai dažniausiai paliekami tvarkytis patys.

Mokslininkė įsitikinusi, kad be nacionalinės pagalbos savivaldai šios problemos neišspręsime. Ji siūlo konkretų valdymo modelį, kuris galėtų tapti įrankiu politikos formuotojams.

„Lietuva ir pasaulis vis aštriau konkuruoja dėl talentų. Šalys, kurios gebės ne tik pritraukti studentus, bet ir sistemingai kurti aplinką jiems likti, įgis ilgalaikį konkurencinį pranašumą. Jei norime laimėti šią kovą dėl talentų, turime veikti kaip darni ekosistema, o ne pavieniai žaidėjai“, – apibendrina M. Gasiūnaitė-Binkienė.

Jos teigimu, tik suderintas universitetų, darbdavių, savivaldos ir valstybės institucijų bei tyrėjų veikimas gali sukurti aplinką, kurioje užsienio absolventai baigia studijas Lietuvoje ir renkasi čia likti – dirbti, gyventi ir kurti ateitį.