R.Leitanaitė: "Prabėgus šimtmečiui, bauhauzas grįžta. Tik jau kitoks"

Prabėgus šimtmečiui, bauhauzas grįžta. Tik jau kitoks – su naujomis idėjomis ir užduotimis.  Apie tai ir daugiau portalas sa.lt kalbėjosi su Lietuvos architektų sąjungos vadove Rūta Leitanaite.



‎‎

– Kaip priėmėte žinią, kad bus prikeliama bauhauzo idėja?

– Nėra prikeliama visiškai ta pati tarpukariu išplėtota bauhauzo idėja. Naujasis Europos bauhauzas transliuoja kitas vertybes nei kad modernizmo architektūra.

Jis kalba apie darną su gamta, atsigręžimą į žmogų kaip į individą, o ne kaip į sistemos sraigtelį.

Taigi, negalima sakyti, kad bauhauzas atgaivinamas būtent toks, koks ir buvo. Visgi, senasis ir naujasis bauhauzas turi bendro – akcentuojamas tarpdiscipliniškumas.

Europos Komisija transliuoja žinutę, kad kuriant aplinką turi dalyvauti daug skirtingų profesijų ir interesų žmonių, nes tik taip galima pasiekti visus tenkinantį rezultatą.

Archyvų nuotr.

Prie procesų turėtų prisijungti ne tik architektai, urbanistai, inžinieriai, bet ir menininkai, sociologai, psichologai, gamtininkai ir bendruomenės. Naujojo Europos bauhauzo idėjose itin akcentuojamas visuomenės įsitraukimas, ko nebuvo jo pirmtake.

Sakoma, kad ir „Renovacijos bangos“ strategija, ir naujojo Europos bauhauzo iniciatyva visų pirma yra kultūriniai projektai. Šios programos yra glaudžiai susijusios su Žaliuoju kursu.

Archyvų nuotr.

Klaipėdos aukštoji jūreivystės mokykla – Paulio Giesingo projektuotas bauhauzo stiliaus pastatas.

Egidijus Jankauskas

– Kokios šių idėjų įgyvendinimo galimybės Lietuvoje ir koks bus Jūsų vadovaujamos sąjungos vaidmuo?

– Naujojo Europos bauhauzo iniciatyva yra vykdoma visiškai kitaip negu visos kitos Europos Sąjungos programos iki šiol.

Pirmą kartą Europos Komisija nesako žmonėms, ką jie turi daryti, o kviečia juos siūlyti savo idėjas – kas ir kaip turėtų būti padaryta. Tai kvietimas iš viršaus, bet iniciatyva iš apačios.

Savo ruožtu LAS irgi pradėjo iniciatyvą – kvartalinę daugiabučių renovaciją. Mūsų pastanga – šnekėti apie tai, kaip gali būti atnaujinta didžioji būstų dalis Lietuvoje, kalbant ne vien tik apie energinį naudingumą, bet ir apie geresnę būsto kokybę, apie inovatyvius techninius sprendimus, viešųjų erdvių, ekosistemų pagerinimą, apie bendruomenių įtraukimą, kad jos palaikytų savo tradicijas ir kurtų naujas.

Aplinkos ir Kultūros ministerijos organizuoja diskusijas, kuriose kviečia žmones svarstyti, kokie kiti naujojo Europos bauhauzo projektai galėtų būtų įgyvendinami Lietuvoje. Tačiau reikia pasakyti, kad nėra aiškaus rėmo, kas įgyvendins tas iniciatyvas.

Kalbant apie kvartalinę daugiabučių renovaciją, tolimasis ir pagrindinis tikslas, be siekio laimėti vieną iš penkių vietų finansavimui, yra pakeisti renovacijos tradiciją Lietuvoje.

Renovacijos programos Lietuvoje iki šiol sulaukė kritikos ne tik dėl lėto tempo, bet ir dėl to, kad renovuoti namai praranda architektūrinę išraišką, jie tampa bjauresni, negu buvo.‎‎ R.Leitanaitė

Archyvų nuotr.

Renovuotas daugiabutis Klaipėdoje (BETA nuotr.)

– Tačiau dabartiniai renovacijos procesai Lietuvoje neretai susilaukia kritikos, kad vyksta per lėtai.

– Nemanau, kad per didelis lėtumas tai pagrindinė problema. Šią iniciatyvą pradėjome ne tam, kad paskatintume renovacijos procesus. Mūsų tikslas yra ne padidinti apšiltintų namų skaičių, o pagerinti renovacijos kokybę iš esmės, žiūrint į ją holistiškai.

Renovacijos programos Lietuvoje iki šiol sulaukė kritikos ne tik dėl lėto tempo, bet ir dėl to, kad renovuoti namai praranda architektūrinę išraišką, jie tampa bjauresni, negu buvo. Nieko realiai gero, be sumažėjusių sąskaitų, neįvyko: nepagerėjo nei socialinis gyvenimas, nei žmonių būstai.

Mes siekiame atkreipti į tai dėmesį ir ieškoti būdų, kaip tą pakeisti.

– Dabar šiek tiek atitolkime nuo bauhauzo idėjų ir pakalbėkime apskritai – apie architektūrą. Kokį, Jūsų manymu, laikotarpį šiuo metu išgyvena lietuviška architektūra?

–   Lietuvos architektūra dabar vystosi lygiagrečiai su Vakarų Europos architektūra ir didelių skirtumų nematyčiau. Transformacijos, kurias matome mūsų sekamose šalyse, ateina į mūsų šalį šiek tiek vėluodamos.

Mūsų specialistai ir visuomenė turi prisitaikyti prie to, keisti mąstymą. Procesai užtrunka, bet pokyčių matome jau dabar. Taip pat ir architekto profesijoje, kuri turi vis plėstis ir architektas turi turėti vis daugiau kompetencijų, sugebėti bendradarbiauti – be to neįmanoma daryti didesnių projektų.

Vertybės keičiasi ir tai rodo rezultatai, matome atsigręžimą į galutinį vartotoją ir susirūpinimą ne tik gamtine aplinka, bet ir architektūros įtaka jai.

Tą galima pasakyti ir apie istorinį urbanistinį, ir apie gamtinį kontekstą. Šios tendencijos ateina ir į Lietuvą. Mes, kaip architektūrinių konkursų organizatoriai, matome suaktyvėjimą rengiant konkursus viešiesiems objektams. Tai labai džiugina, bet norėtųsi, kad tendencija vystytųsi sparčiau ir konkursų būtų daugiau.

Norėtųsi, kad būtų renkamasi pagal projekto kokybę, o ne pagal kainą. Tačiau su šia problema susiduriama visoje Europoje ir netgi yra kalbama apie viešųjų pirkimų direktyvos pakeitimą. Naujojo Europos bauhauzo kontekste patys aukščiausi politikai apie tai šneka, todėl šioje srityje galime laukti pokyčių.

Nors ir skamba teisiškai sausai ar valdiškai, bet tai be galo svarbi sritis formuojant miestus.

Viešieji objektai yra matomi, jie daro didelę įtaką miesto vaizdui, socialiniam jo audiniui. Kuo architektūra bus kokybiškesnė, tuo visiems bus labiau į naudą.

 

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder