Ukrainos karo pabėgėlių nuotykiai Nidoje

Į bemaž 4 valandas trukusį žygį kurorto gražiausiomis apylinkėmis susirinko 24 ukrainiečiai su atžalomis, daugiausiai – iš Nidos bei Juodkrantės, kur juos savo namuose priglaudė geraširdžiai vietiniai. Keletas ukrainiečių pabėgėlių į kelionę atvažiavo iš iš Smiltynės, Klaipėdos.

Svečių potyriai buvo itin kardinalūs: nuo nuoširdaus susižavėjimo Kuršių nerijos istorija, jos kultūriniu kraštovaizdžiu, gamta, gintaro paslaptimis iki nesuvaidintos baimės stovint ant Parnidžio kopos išvydus lėktuvo pėdsakus danguje Rusijos pusėje.

„Ten gi lėktuvas skrido! Rusijoje, visai šalia mūsų! Jie čia gali skraidyti? Aš bijau. Ar nepradės bombarduoti?“, - kone pašnibždomis prie Saulės laikrodžio ištarė viena ukrainietė. Ją teko kelis kartus raminti paaiškinant, kad Lietuva – NATO valstybė, kurios oro erdvę saugo Aljanso sąjungininkių oro policija, ir vos rusų orlaivis pažeistų nustatytas ribas, greitai sulauktų NATO naikintuvų vizito.

„Čia – skydas, galite būti ramūs, jaustis saugūs. Niekas čia jūsų nenuskriaus, nors ir matote Rusijos Kaliningrado srities žemę už kelerių kilometrų“, - teko guosti ekskursiją vedusiam šių eilučių autoriui.

Idėjos ištakos

Kuršių nerijoje šiuo metu prieglobstį yra radę arti šimto karo Ukrainoje pabėgėlių, daugiausiai tai – moterys su vaikais. Pirmieji pabėgėliai įsikūrė dar vasario pabaigoje, praėjus vos keletui dienų nuo Rusijos pradėto karo prieš taikią, suverenią kaimynę. Kiti atvyko kovo viduryje, antrojoje jo pusėje. Dar kitų – laukiama.

Visko netekę pabėgėliai priversti spręsti aibe buitinių, biurokratinių problemų, pasirūpinti vaikų vietomis Neringos darželiuose, mokyklose, susirasti darbus ir kt.

Žvelgiant į pastarąsias savaites karo Ukrainoje atžvilgiu Rusijos vykdomą politiką galima prognozuoti, jog karinis konfliktas užsitęs ilgai. Kita vertus, iš karštųjų taškų pabėgę ukrainiečiai gali nebeturėti galimybių grįžti į gimtinę (nors labai to trokšta) dėl sugriautų miestų, jų gyvenamųjų namų, socialinės, ekonominės, humanitarinės ir kt. krizių net ir pasibaigus karui. Neatmestina prielaida, kad ukrainiečiai pabėgėliai ilgam, o gal ir visam laikui liks gyventi Lietuvoje, galimai dalis jų – Kuršių nerijoje.

Kadangi brutalūs karo veiksmai, apšaudymai, bombardavimai Ukrainos miestuose naikinant tiek kariškius, tiek civilius gyventojus nesiliauja ir tik stiprėja, natūralu, jog įvykius iš Lietuvos (kurioje rodomi realūs vaizdai) sekantys ukrainiečiai patiria didžiulią įtampą, stresą, baimę dėl likusių artimųjų, draugų, tėvynainių. Kartu juos vargina ir bandymas adaptuotis naujose, svetimose vietose. Absoliuti dauguma pabėgėlių iš Ukrainos Lietuvą, tuo labiau – Kuršių neriją išvydo pirmą kartą. 

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Nidos KTIC „Agila“ nutarė organizuoti pažintines ekskursijas svečiams po Užmarį. Viena ekskursija (ją Juodkrantėje vedė vietinė, ilgametė gidė Vita Šeputytė –Mohylko) jau įvyko praėjusį sekmadienį.

Tokie pažintiniai žygiai žiaurius likimo smūgius patyrusiems broliams ir seserims ukrainiečiams  ne tik leistų nors kelioms valandoms ištrūkti iš kasdienybės rūpesčių rato, pamiršti dar nesenus pabėgimo iš užpultos tėvynės įspūdžius, atsigauti psichologiškai, bet ir supažindintų juos su unikalia teritorija – Kuršių nerija. Tai - ir galimybė pajusti stipresnį ryšį su juos supančia aplinka, pasisemiant istorinių žinių, susipažįstant su apylinkių grožiu, įdomesniais objektais. Šis veiksnys gali padėti lengviau integruotis į bendruomenę bei galbūt paskatinti savarankiškai domėtis Kuršių nerija.

Kurėno paslaptys

Kovo 26-ąją žygį vesti buvo patikėta Ukrainoje gimusiam, tačiau nuo pusės metų Lietuvoje gyvenančiam šių eilučių autoriui lietuviui. Paskaitos vyko rusų kalba, o tai tapo tikru iššūkiu, nes daugybė su Kuršių nerijos paveldu, istorija, dvasine kultūra susijusių žodžių, terminų yra tiesiog neverstini.

Ukrainiečiams iš Kyjivo, Bučos, Irpinės, Charkivo, Černigovo, Dnepro, Voznesensko buvo glaustai papasakota geologinė Kuršių nerijos formavimo raida, priežastys, lėmusios šios unikalios teritorijos įtraukimą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, bet labiausiai akcentuota pusiasalio autochtonų kuršininkų kultūra, buities specifika, Užmario gyvenimo sąlygos iki tampant kurortinių gyvenviečių ozaze nuo XIX a. antrosios pusės ir kt.

Vienas iš stabtelėjimų – prie pamaryje esančios Nidos žvejo etnografinės sodybos, kurios ekspoziciją po atviru dangumi puošia archajiška Kuršmarių burvaltė kurėnas.

„Ką pastebite neįprasto šioje valtyje? Tokio, ko neišvysite niekur kitur? Pasufleruosiu – tai plokščias valties dugnas ir prie bortų pritvirtintos šliūžės“, - teko pradėti pasakojimą ukrainiečiams. Šie puolė apžiūrinėti eksponatą ir teirautis, kodėl laivo dugnas – plokščias?

„Dėl seklių marių. Ši burvaltė gali plaukti ir pusės metro gylio telkinyje. Yra duomenų, kad kurėnų konstrukcija išliko nepakitusi nuo pat viduramžių, kai tokiomis kuršvaltėmis per marias keldavosi Vokiečių ordino kariai į Windenburgo pilį, buvusią Ventės rago iškyšulyje, kitame krante. Taip, čia būta karo kelio. Pašto trakto. Dar seniau – gintaro prekybinio kelio. O šliūžės skirtos tam, kad laivas plauktų ne skersai, o tiesiai, norima linkme“, - visi šie niuansai ukrainiečiams skambėjo itin įdomiai.

Teko gerokai pasukti galvą, kaip pristatyti laivo tipą rusiškai? Парусник, бакркас, куршская ладья? Vis dėlto nutarta naudoti „курен“ terminą paaiškinus, jog žodis „kurėnas“ kilęs iš vokiškojo „Kurenkahn“ (išvertus – kuršių valtis).

Buvo papasakota ir apie XIV-XVI a. imigrantų bangomis pusiasalyje apsigyvenusius kuršininkus (neverstinas terminas, tad rusų kalba naudoti žodžiai „kuršininkai“ arba „kursenieki“) – šio krašto autochtonus, žvejybos ypatumus, kuomet burvaltėse tekdavo praleisti ir šešetą dienų. Ukrainiečius labai nustebino aplinkybė, kad kurėnai turi du dugnus: pakėlus viršutines denio (vadinamojo rūmo) lentas yra ertmė, kurioje teliuskuodavo vanduo su pagautomis, gyvomis žuvimis. Ten pat, ant plytų ar akmenų pagrindo, tiesiog laive buvo užkuriamas ir laužas, gaminamas maistas.

„Kaip įdomu... O ukrainiečių kalboje yra žodis „курiнь“, kuris reiškia kazokų namą ir karinį vienetą. Kazokų namai, kaip ir jūsų nerijoje, taip pat būdavo dengiami nendrėmis“, - papasakojo viena ukrainietė.

Ypač didelio susidomėjimo sulaukė kurėnų vėtrungės, kurių kopijas specialiai ekskursijai į lauką ant stiebų pakabino paslaugūs BĮ Neringos muziejų darbuotojai. Tradicinių nerijos namų stogų puošmenos žirgeliai (ypač – apsauginė jų paskirtis), lėkiai, vėjalentės buvo dar viena nuostabą sukėlusi detalė.

Kopos ir gintaras

Peną protui reikėjo derinti su penu dvasiai, todėl žygeiviai buvo pakviesto pakeliauti naujuoju, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos įėrengtu taku-užlipimu į žymiąją Parnidžio kopą su Saulės laikrodžiu. Atsivėrė kvapą gniaužianti panorama į Tylos slėnį, marias, Nidą.

Šioje vietoje ukrainiečiai išgirdo juos itin pribloškusius pasakojimus apie masišką miškų kirtimą Septynmečio karo metu (1756-1763), lėmusį iki tol buvusios smaragdinės nerijos virtimą nykia smėlio dykuma su keliais senmiškių gojeliais Nidoje bei Juodkrantėje.

„Lietuviškojoje nerijos dalyje buvo užpustyta pirmoji Juodkrantė, trys (arba keturi) Naglių (Agilų) kaimai, dveji Karvaičiai. Ši Nida - jau trečioji, nes pirmąsias dvi palaidojo pustomo smėlio kalnai. Tai buvo katastrofa, tragedija, todėl nuo XIX a. pr., sukūrus specialią metodiką, pradėta imtis keliaujančio smėlio tramdymo darbų. Titantiškų. 98 km ilgio paplūdimio ruoše nutįso, buvo suformuotas apsauginis kopagūbris, kuris ir dabar kasmet prižiūrimas. Jį teko rankomis apsodinti smėliamėgiais augalais, apželdinti kalnapušėmis, paprastosiomis pušimis, kitokiais medžiais kopas, marių pakrantes, jose rankomis sodinti nendres ir t.t.“ – šių pasakojimų žygio dalyviai klausėsi išsižioję ir tik tada suprato, kur slypi Kuršių nerijos unikalumas.

„Tai - gamtos ir žmogaus rankų suformuotas žemės lopynėlis. Nieko panašaus nesu mačiusi“, - ištarė viena žygeivė.

Tiesa, stovint ant Parnidžio kopos regyklos ir žiūrint į pietus ukrainiečiai vis klausinėjo, ar ten – Rusija?

„Taip, ten. Už kelerių kilometrų. Matote, kyšo mariose Grobšto ragas su kopa Vienišuole? Čia – jau Rusijos teritorija. Jauskitės saugūs. O ta proga pagerbkime Ukrainos didvyrius, žuvusius kruviname kare“, - buvo pasiūlyta žygeiviams. Ukrainiečiai pirmą kartą simboliškai paragavo gintaro užpiltinės. Per visą Parnidžio draustinio erdvę nuskambėjo: „Слава Україні! Героям слава!” Šis šūkis iš pačių, visai neseniai karo baisybes Tėvynėje mačiusių ir išsigelbėjusių nuo mirties ukrainienčių lūpų nuskambėjo, kaip griaustinis.

Būtų nuodėmė nepapasakoti svečiams apie mūsų, lietuvaičių pasididžiavimą gintarą. Jaukioje sulėkaitoje, pušynėlyje ukrainiečiai išgirdo istoriją apie Nidos akmens amžiaus gyvenvietę, išvydo vadinamojo Juodkrantės neolito gintaro lobio amuletų kopijas, tačiau didžiausia atrakcija laukė bandant patiems pabūti akmens amžiaus žmonėmis.

Žygeiviai išmoko rekonstrukciniu, pompiniu grąžteliu (titnaginiu, archeologo pagamintu antgaliu) išsigręžti grynuolyje skylutę ir tikino pirmą kartą gyvenime išvydę tokią technologiją, kuri... puikiausiai veikė. Demonstruotas ir rekonstrukcinis peiliukas titnagine skelte, gintaro šlifavimui naudotos džiovintos plekšnės oda, šiurkščiojo asiūklio stiebai (patrynus gjais intaro gabaliukai ima kvepėti).

Pabaigai – specialiai ukraiečiams parengtas profesionalaus Nidos gintarautojo Audriaus Lukausko siurprizas: Baltijos aukso žvejys šių eilučių autoriaus prašymu perdavė nedidelių, grandelės formos kabučių-amuletų rinkinuką. Jais, pakabintais ant lininių siūlų, buvo apdovanoti vaikai ir paaugliai, kuriems tokios lauktuvės iš žygio prilygo mažam stebuklui. Na, o suaugusieji gavo po žiupsnelį A. Lukausko Baltijos jūroje sužvejoto gintaro gabaliukų. Paaiškinta, kad lietuviškas žodis „gintaras“ yra kilęs nuo veiksmažodžio „ginti“, todėl ši etimologinė detalė buvo itin svarbi ukrainiečiams. Žmonėms, pabėgusiems nuo likimus traiškančios, gyvybes šienaujančios ir Rusijos vairuojamos karo mašinos.

Iš Smiltynės į Nidą ir atgal sutartomis valandomis, specialiai šiai eskursijai (idant tilptų visi žygeiviai) Ritos Zinkevičienės vadovaujamas turizmo paslaugų centras „Maretravel“ vežė didžiuoju autobusu (paprastai dabar kursuoja mikroautobusai). Ukrainiečiams už kelionę mokėti nereikėjo.