Klaipėdos krašto aneksija

Šiemet sukanka lygiai 85 metai, kai Lietuva prarado uostamiestį ir Klaipėdos kraštą

(14)

Saulėtą 1939 m. kovo 22-osios rytą virš Klaipėdos pralėkė keli vokiečių lėktuvai su svastikomis, ir tai buvo simbolinis Trečiojo Reicho aneksijos ženklas.

Šiemet sukanka lygiai 85 metai, kai hitlerinė Vokietija be pasipriešinimo okupavo (1939-1945) uostamiestį ir Klaipėdos kraštą.

Jauna, 1918 m. atsikūrusi Lietuvos valstybė po 1923 m. įvykdytos unikalios karinės operacijos prijungtą Klaipėdos kraštą savo rankose sugebėjo išlaikyti vos 16 metų.

1939 m. kovo 23 d. įėjo į istoriją, kai Vokietijos kancleris Adolfas Hitleris (1889-1945) itin gausiai susirinkusiai miniai pasakė trumpą kalbą, stovėdamas iki šiol išlikusiame dabartinio Dramos teatro pastato balkone.

Apie vadinamąjį Klaipėdos anšliusą, jo ištakas, dramatiškai pasikeitusią politinę, socialinę bei ekonominę padėtį „Vakarų ekspresui“ papasakojo Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto prof. dr. Vygantas Vareikis.

Kokie procesai lėmė, jog Antrojo pasaulinio karo išvakarėse virš Klaipėdos krašto, Lietuvos uostamiesčio ėmė tvenktis pavojaus jį prarasti debesys?

Klaipėdos krašto netektį nulėmė besikeičianti geopolitinė padėtis Europoje.

Atėjus į valdžią Hitleriui, Vokietijos politika po Pirmojo pasaulinio karo „prarastųjų žemių“ atžvilgiu suradikalėjo.

Prabilta apie šių teritorijų sugrąžinimą į Reichą, apie gyvybinę erdvę vokiečių tautai Rytuose, apie visų vokiečių susitelkimą vienoje valstybėje.

Iš to sekė praktiniai žingsniai - Miuncheno susitarimas ir Sudetų krašto užėmimas, Austrijos anšliusas, reikalavimai dėl Klaipėdos ir Gdansko (Dancigo) kraštų.

O Hitlerio planuose buvo ne tik teritorijų susigrąžinimas, bet ir tolesnė ekspansija Europoje.

Prancūzijos galimybės paveikti įvykius Baltijos regione buvo ribotos. Anglijos vyriausybė neturėjo interesų teritorijose, esančiose į rytus už Vyslos upės.

Nuo pat 1918 m. Londonas abejojo nepriklausomų Baltijos valstybių egzistavimo galimybe ir manė, kad anksčiau ar vėliau šias valstybes vis tiek užims rusai, nesvarbu, raudonieji ar baltieji.

Tad, jeigu nėra galimybių užkirsti kelią Rusijos įsigalėjimui, verčiau šį regioną atiduoti vokiečiams.

Britai tikėjosi, kad po Miuncheno susitarimo vokiečiai nebeturės jokių pretenzijų į teritorijas, kuriose vokiečiai nesudaro gyventojų daugumos.

Deja, tai negaliojo nei Klaipėdai, nei Dancigui.

1938 m. gruodžio 7 d. britų pasiuntinys Kaune Tomas Hildebrantas Prestonas pareiškė Užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui, kad britai neturi kuo pasipriešinti vokiečių planams.

Klaipėdos universiteto prof. dr. Vygantas Vareikis. KU nuotr.
Klaipėdos universiteto prof. dr. Vygantas Vareikis. KU nuotr.

Kada ir kokiais būdais Lietuva gavo signalus, jog Trečiasis Reichas planuoja aneksuoti 1923 m. prijungtą teritoriją, ir kaip reagavo mūsų aukščiausioji valdžia? Ar bandyta gelbėti situaciją?

1938 m. kovo 25 d. Lietuvos pasiuntiniui Berlyne Jurgiui Šauliui buvo įteiktas 11 punktų reikalavimas - panaikinti karo padėtį Klaipėdos krašte, grąžinti vokiečių kalbai valstybinį statusą, nacistinių partijų nariams suteikti pilietines teises, liautis ribojus Vokietijos piliečių teises ir panašiai.

Nors beveik visi šie reikalavimai reiškė Lietuvos suvereniteto Klaipėdos krašte apribojimą, Lietuvos vyriausybė juos patenkino.

1938 m. birželio 28 d. į Klaipėdos uostą atplaukė vokiečių kruizinis laivas „Hansestadt Danzig“. Tada įvyko kruvinas susirėmimas tarp vokiečių ir lietuvių, du lietuviai darbininkai žuvo.

Incidentų gausėjo visame krašte - buvo daužomi lietuviškų mokyklų langai, užpuldinėjami lietuviai mokiniai, santarininkai ir šauliai, ant sienų imta rašinėti nacistinius šūkius ir piešti svastikas.

1938 m. lapkričio 1 d. Klaipėdos krašte buvo panaikinta ypatingoji padėtis, įvesta 1934 metais po Sasso ir Neumanno proceso Kaune. Atšauktas įstatymas saugoti tautą ir valstybę. Jo panaikinimą krašte lydėjo daugiatūkstantinės eitynės su fakelais - Freudekundgebunden, buvo skanduojami nacistiniai šūkiai.

Ūkininkus, kurie iš Kretingos, Darbėnų, Gargždų ir kitur atvykdavo parduoti žemės ūkio produkcijos į Klaipėdą, vokiečiai ėmė įžeidžiamai vadinti „Szemaiten“: esą „žemesnės“, „azijietiškos“ kultūros žmonėmis. Valdemaro ZUMARO kolekcija.
Ūkininkus, kurie iš Kretingos, Darbėnų, Gargždų ir kitur atvykdavo parduoti žemės ūkio produkcijos į Klaipėdą, vokiečiai ėmė įžeidžiamai vadinti „Szemaiten“: esą „žemesnės“, „azijietiškos“ kultūros žmonėmis. Valdemaro ZUMARO kolekcija.

Augusto Baldžiaus vadovaujama Klaipėdos krašto direktorija apribojo Lietuvos valstybės policijos įgaliojimus.

Nuo policininkų kepurių buvo nuimti Lietuvos valstybės heraldiniai ženklai, o vietoj jų atsirado žalios, baltos ir raudonos spalvų kokardos.

Direktorija perėmė svetimšalių atvykimo ir įdarbinimo reikalus. Iš vokiškų mokyklų pradėta šalinti Respublikos prezidento portretus ir Vyčio ženklus.

Stotyse, pašto įstaigose ir gatvėse vėl sumirgėjo vokiški pavadinimai - prūsų sukilėlių vado Montės gatvė tapo feldmaršalo Molthe gatve, Laukininkų gatvė virto karaliaus Friedrich Wilhelm gatve, Prezidento Antano Smetonos alėja - Direktorijos pirmininko Otto Böttcher, o vėliau ir Adolf Hitler Strasse.

1939 m. sausio 1 d. Vidaus reikalų ministerija iš Klaipėdos atšaukė Valstybės saugumo policiją.

Sausio 10 d. tvarkai krašte palaikyti pradėta organizuoti Ordnungsdienst saugumo tarnybas pagal vokišką modelį: vėliau jos ėmėsi provokacijų prieš Lietuvos kariškius ir šaulius.

Seimelio nariai buvo atleisti nuo priesaikos Lietuvos valstybei. Reikalai blogėjo labai sparčiai.

Lietuvai prijungus Klaipėdos kraštą, 1923 m. buvo demontuotas vokiečiams svarbus tautinis paminklas „Borussia“, kurį atstatė 1938 m.: dar iki uostamiesčio aneksijos. Deniso NIKITENKOS kolekcija.
Lietuvai prijungus Klaipėdos kraštą, 1923 m. buvo demontuotas vokiečiams svarbus tautinis paminklas „Borussia“, kurį atstatė 1938 m.: dar iki uostamiesčio aneksijos. Deniso NIKITENKOS kolekcija.

Kodėl Lietuva be pasipriešinimo tiesiog atidavė nacistinei Vokietijai Klaipėdą?

Todėl, kad politikai suvokė, kad jeigu bus ginkluotas pasipriešinimas iš Lietuvos pusės - neaišku ar Vokietijos kariuomenė sustos ties Klaipėdos krašto siena.

Dar 1938 metų pavasarį, kai lenkai pateikė ultimatumą Lietuvai dėl diplomatinių santykių užmezgimo, buvo parengti Vermachto planai krizės atveju užimti Klaipėdos kraštą.

Konflikto su Vokietija atveju Lietuvos kariuomenės štabas numatė gintis traukiantis, pagrindines pajėgas sutelkti už Dubysos ir Nemuno, panaudojant Kauno tvirtovę.

Didžiausią pavojų kariuomenės mobilizacijai ir telkimui galėjo kelti vokiečių desantas, išlaipintas Lietuvos pajūryje, nes Lietuvai neturint laivyno ir pakrančių artilerijos baterijų Baltijos jūra nebuvo natūrali gamtinė kliūtis, o Klaipėda ir Ventės ragas buvo patogios vietos desantui išlaipinti.

Didelį nerimą kėlė faktas, kad Klaipėdos krašte nebuvo patikimų asmenų formuoti pasienio apsaugos batalionus, o dėl vietinių gyventojų nelojalumo nebuvo galima taikyti teritorinio šaukimo principų, realizuoti priedangos veiksmų.

Lietuvos karo aviacija buvo nepajėgi kovoti su Vokietijos karo aviacija. Jeigu pavieniais skrydžiais dar būtų galima vykdyti oro žvalgybą, nei aviacija, nei kitos ryšio priemonės nebegalėtų užtikrinti ryšių tarp dideliame plote išsimėčiusių Lietuvos kariuomenės dalinių.

Padėtis dar labiau komplikuotųsi desantu atgabenus judrius tankų ir motorizuotus dalinius.

Vis dėlto Lietuvos kariuomenė, nors būdama gerokai mažesnė ir prasčiau ginkluota, galėjo pradiniame galimų karo veiksmų etape 1939 metų kovą pasipriešinti Vokietijos kariuomenei, dislokuotai Rytprūsiuose.

Tačiau politinė situacija buvo tokia, kad tikriausiai teisingiausia buvo nesipriešinti ir laikinai atsisakyti dalies Lietuvos teritorijos. Buvo siekta išgelbėti valstybę.

Žydų tautybės gyventojai, pajutę besikeičiančią padėtį ir žinodami nacių politiką jų atžvilgiu, pasitraukė iš Klaipėdos 1938 metų rudenį. www.akg-images.com
Žydų tautybės gyventojai, pajutę besikeičiančią padėtį ir žinodami nacių politiką jų atžvilgiu, pasitraukė iš Klaipėdos 1938 metų rudenį. www.akg-images.com

Ar spėjo laiku pasitraukti žydai? Kas nutiko su tais, kurie nespėjo ar negalėjo?

Realiai žydų tautybės gyventojai, pajutę besikeičiančią padėtį ir žinodami nacių politiką jų atžvilgiu, pasitraukė iš Klaipėdos 1938 metų rudenį.

Dalis jų buvo iš Sudetų ar Austrijos atvykę žydai, kiti - Klaipėdos gyventojai - verslininkai, gydytojai, Lietuvos įstaigų tarnautojai.

Jie pardavinėdavo turtą (baldus, paveikslus ir pan.), išimdavo indėlius iš vietos bankų ir kėlėsi gyventi į Lietuvą.

Klaipėdoje pagausėjo nuomai skirtų butų, o Kretingoje, Šiauliuose ir Kaune jų trūko.

Tarp pasitraukusiųjų iš Klaipėdos buvo žinomas medienos pirklys Nathanas Naphtalis, žurnalistas Rudolfas Valsonokas, teisininkas Samuelis Gringauzas, kurie 1940 m. vasarą pateko į Kauno getą, o vėliau į Dachau koncentracijos stovyklą.

„Klaipėdos kraštas nori grįžti į Vokietiją.“ Toks buvo Trečiojo Reicho naratyvas. Ar po Lietuvos sparnu memelenderiai jautėsi blogai? Kokie buvo santykiai tarp lietuvių ir vietinių?

Padėtis buvo sudėtinga. Vokiečiai ir vietiniai gyventojai, kaip juos vadinsime memelderiais ir ar suvokietėjusias lietuviais, buvo linkę orientuotis į Vokietiją. Tuo labiau kad integracijos istorija buvo neilga.

Klaipėdos vokiečiai ir nemaža lietuvininkų dalis tapatinosi su Didžiąja Vokietija, atsigaunančia po „Versalio pažeminimo“.

Tokias nuotaikas stiprino nacistinė propaganda, ekonominis Vokietijos spaudimas Lietuvai ir tai, kad Lietuvos vyriausybė nesugebėjo vykdyti efektyvios politikos Klaipėdos krašte. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje miesto gatvėse, turguose, susirinkimų ir kitų sambūrių vietose užvirė politiniai ginčai.

Ūkininkus, kurie trečiadieniais ir šeštadieniais iš Kretingos, Darbėnų, Gargždų, Rietavo, Veiviržėnų atvykdavo parduoti žemės ūkio produkcijos į Klaipėdos turgų arba sviesto prie Jono bažnyčios, imta įžeidžiamai vadinti „Szemaiten“.

Klaipėdos vokiečių lūpose šis žodis reiškė „žemesnės“, „azijietiškos“ kultūros žmones.

Bus daugiau

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder