Kai dideli pinigai krinta iš dangaus...

Užpernai, rugpjūčio 19-ąją Santa Filomenos miestelyje (Brazilija) virš bažnyčios pasigirdo garsus trenksmas ir iš dangaus pasipylė įkaitę akmenys. Naujiena apie Brazilijoje nukritusį meteoritą greitai pateko į internetą ir į Santa Filomeną patraukė meteoritų ieškotojai iš viso pasaulio. Dėl akmenų, kurie kainuoja brangiau už auksą, jie yra pasirengę rizikuoti pinigais, gyvybe ir laisve.

Pavojinga meteoritų medžioklė

Po dviejų valandų apie įvykį Santa Filomenoje sužinojo Maiklas Farmeris (Michael Farmer), bene garsiausias pasaulyje meteoritų ieškotojas. Jis su porininku Robertu Vordu (Robert Ward) nedelsdami užsisakė lėktuvo bilietus ir tą pačią dieną išskrido į Braziliją.

Prie bažnyčios Santa Filomenoje būriavosi žmonės, ieškdami dar šiltų nuolaužų. Kai į meteorito kritimo vietą atvažiavo mokslininkai iš Rio de Žaneiro muziejaus, pasirodė, kad vieninteliame miestelio viešbutyje nebeliko laisvų kambarių - visus užėmė atvykę prekiautojai ir kolekcininkai iš JAV, Urugvajaus ir Kosta Rikos.

Miestiečiai patys nešė M.Farmeriui radinius. Jis jiems mokėjo po 40 realų (apie 6 eurus) už gramą - Santa Filomenoje tai atrodė neregėtai dosnu, bet juodojoje rinkoje už meteoritus mokama kur kas daugiau. Brazilų mokslininkams neliko nė vieno stambaus akmens, todėl jiems teko prašyti jų iš amerikiečio. Jis jiems pasiūlė nusipirkti akmenį už 18 tūkst. realų (apie 2700 eurų).

M.Farmeris prekiauja meteoritais nuo XX a. 10-ojo dešimtmečio vidurio ir per tą laiką matė visko. Jam teko sprukti nuo persekiotojų, derėtis su įtartinais veikėjais, turėti reikalų ir su policija, ir su banditais, ir pačiam nusižengti įstatymui.

Sėkmingi sandoriai M.Farmerio kišenę papildo dešimtimis ir net šimtais tūkstančių dolerių. Prieš 4 metus jam užteko paros, kad parduotų visus meteoritus, gautus iš indėnų kečua Bolivijoje. Tąsyk jis ir jo partneris į kišenę įsidėjo 60 tūkst. dolerių, o tai yra neblogas laimikis iš netolimos kelionės. M.Farmeriui aiškiai patinka toks gyvenimas - ir pinigai, ir nuotykiai. Ko verta vien galimybė paliesti akmenis iš kitų planetų!

Dideli pinigai

Turtingi kolekcininkai pradėjo domėtis meteoritais maždaug prieš 50 metų. Akmens kaina priklauso nuo jo svorio, dydžio ir formos, labai svarbu - retumas, bet labiausiai kolekcininkus domina meteoritai, kuriuos krintančius matė liudytojai. Taip pat vertinami akmenys iš Mėnulio arba Marso.

Naujokai ir mėgėjai paprastai laimikį parduoda supirkėjams, o žmonės su reputacija, kaip M.Farmeris ir R.Vordas, palaiko nuolatinius kontaktus su rimtais kolekcininkais. Nors pastaruoju metu prekyba meteoritais iš dalies persikėlė į internetą, žmonių, susijusių su meteoritų verslu, vis dar galima sutikti mineralų parodose, rengiamose Prancūzijoje ir JAV.

Retų meteoritų kaina gali siekti 10 tūkst. dolerių už gramą, todėl šešiaženklės kainos nieko nestebina. Pavyzdžiui, viena iš Čeliabinsko meteorito nuolaužų buvo parduota už 426,6 tūkst. dolerių, o 2018 m. Mėnulio akmuo aukcione buvo nupirktas už 612,5 tūkst. dolerių. Ir tai dar ne riba: pavasarį aukcionas „Christie‘s" išstatė parduoti meteoritą, įvertintą 2 mln. svarų.

M.Farmeriui taip pat teko sudarinėti tokio masto sandorius. Jis ypač didžiuojasi meteoritu iš Kanados, kurį pavyko parduoti už 600 tūkst. Kanados dolerių. Objektas nukrito 1931 m., dalis nuolaužų buvo rastos jau tada, bet M.Farmeris manė, kad jų turėjo būti daugiau. Po mėnesius trukusio istorinių dokumentų studijavimo jis ir jo partneris surado dar vieną gabalą, sveriantį 53 kg, ir jį nupirko Karališkasis Ontarijo muziejus.

M.Farmeris meteoritų ieškotoju tapo atsitiktinai. Jis dirbo ugniagesiu, mokėsi universitete, svajojo apie karjerą CŽV, bet širdis vis troško ko nors kito. 1996 m. M.Farmeris užklydo į mineralų parodą Tusone ir susipažino su Robertu Hagu (Robert Haag), ekstravagantišku meteoritų ieškotoju.

Šis susitikimas pakeitė jo gyvenimą. Iš patyrusių ieškotojų jis už 4000 dolerių nusipirko dėžutę su 40 meteoritų ir - naujokams sekasi! - per 48 val. pardavė juos 4 kartus brangiau. Taip jis gavo pinigų vykti į Afriką ir pats ieškoti meteoritų..

Sacharos vartai

Meteoritai krenta visur, bet dažniausia jų yra randama dykumose, kur nebūna nei kritulių, po truputį naikinančių akmenis, nei augmenijos, trukdančios juos rasti. Todėl meteoritų medžiotojus taip traukia Afrika ir Arabija. Pastaraisiais metais tikra meteoritų meka tapo Maroko miestelis Erfudas, pramintas Sacharos vartais. Beveik 70 proc. vietos gyventojų ieško ir pardavinėja meteoritus. Išskirtiniai radiniai čia pat parduodami atvykėliams prekiautojams ir kolekcininkams, o vertingiausi siunčiami į Niujorką arba Paryžių ir patenka į aukcionus.

Maroke prekyba meteoritais įstatymais nereguliuojama, todėl vietos rinkoje pasitaiko kontrabandininkų iš kitų Šiaurės Afrikos šalių, sandoriai sudaromi be triukšmo, be nereikalingų klausimų apie akmenų kilmę. 2011 m. Erfude pasirodė 320 g Marso meteoritas skambiu pavadinimu „Juodoji gražuolė", tikriausiai į šalį patekęs nelegaliai. Jį nupirko amerikietis kolekcininkas, kuriam nerūpėjo, kur akmuo buvo rastas.

Dabar apie meteoritus nusimano net klajokliai tuaregai, ir šiandien gyvenantys beveik taip pat, kaip jų protėviai prieš šimtus metų. Prie to nemažai prisidėjo prancūzų geologas Alenas Karionas (Alain Carion), dirbęs Sacharoje dar prieš meteoritų bumą - dalijo klajokliams mažus magnetus ir meteoritų pavyzdžius, kad jiems būtų lengviau atskirti meteoritus nuo paprastų akmenų.

Iki 2000 m. į meteoritų verslą įsijungė daugelis Maroko tuaregų: parsisamdo užsieniečių vedliais, ieško patys. „Galvijų nelaikau, žemės ūkiu neužsiimu. Ieškau meteoritų ir taip užsidirbu gyvenimui", - „Financial Times" pasakojo vienas iš klajoklių. Tuaregai ne kartą padėjo ir M.Farmeriui.

Suklestėjus prekybai meteoritais, klajokliai apsiginklavo išmaniaisiais, išmoko naudotis internetu ir patys susirašinėja su pirkėjais užsienyje. Dabar jų neapmausi, tad M.Farmeriui tenka būti tik tarpininku, juos suvedančiu su pažįstamais kolekcininkais.

Pistoletas ir mačetė

Kadaise didžiausios privačios meteoritų kolekcijos savininkas Didžiojoje Britanijoje Gremas Enzoras (Graham Ensor) važinėdavo po nesvetingiausius pasaulio kampelius, ieškodamas naujų eksponatų. Bet laikai pasikeitė. Jo manymu, geriausiose meteoritų radimvietėse tapo pernelyg pavojinga.

Vienur - karas arba sumaištis, kitur, kaip Omane, į meteoritų išvežimą iš šalies nebežiūrima pro pirštus. G.Enzoras nenori rizikuoti, bet, pasak jo, dar neišnyko „tokie Indianos Džonsai, kurie išgirsta apie nukritusį meteoritą ir iškart šoka į lėktuvą".

M.Farmeris - tikrai iš tokių. Kartą Kenijoje jis pateko į pasalą ir vos nežuvo. „Mane sumušė, parklupdė su maišu ant galvos ir mačete prie gerklės, - prisiminė jis interviu „National Geographic". - Į galvą buvo įremtas pistoletas, bet, laimė, jie nusprendė manęs nežudyti, o tiesiog viską atėmė ir pasišalino."

2007 m. M.Farmeris ir R.Vordas išvyko į Peru ieškoti „nuodingo" meteorito, palikusio dvokiantį 13 m skersmens kraterį. Ten apsilankę žmonės skųsdavosi galvos skausmais, pykinimu ir vėmimu. Specialistai ilgai negalėjo nustatyti apsinuodijimo priežasties ir spėliojo, kad meteoritas išjudino slūgsantį po žeme arseną.

M.Farmeris į kelionę pasiėmė 30 tūkst. dolerių grynaisiais, kad galėtų supirkti meteoritus iš vietos gyventojų, ir vos sugebėjo pasprukti į Boliviją, kai pinigais susidomėjo ir jų pareikalavo pasieniečiai.

O pabėgti pavyksta ne visada. 2011 m. M.Farmeris su R.Vordu buvo suimti Omane turėdami 35 meteoritus ir buvo priversti prisipažinti užsiėmę kontrabanda. Juos nuteisė 6 mėnesius kalėti.

Kol meteoritų ieškotojai sėdėjo kalėjime, gretimame jo korpuse kilo maištas, kuriam malšinti buvo atsiųstos specialiosios pajėgos ir tankai. M.Farmeris rimtai manė, kad jam - galas. Jei ir nenužudys, numarins badu - jų gaunamų maisto porcijų, pasak jo, nebūtų užtekę ir katei. Amerikiečiai buvo paleisti po 2 mėnesių, ir per tą laiką M.Farmeris sulyso beveik 20 kg.

Avantiūristas puikiai supranta, kad jo žygiai gali blogai baigtis. Namuose jis įrengė patikimą saugyklą vertingiems meteoritams ir paaiškino draugui, kaip juos parduoti - už tuos pinigus jo šeima galėtų gan ilgai normaliai gyventi. „Tie, kas renkasi ramybę, niekada nesupras, kodėl rizikuojame galva dėl akmenų muziejuose ir privačiose kolekcijose, - išėjęs iš Omano kalėjimo, paaiškino jis interviu „New Scientist". - Bet tie, kas nerizikuoja, paprastai lieka tuščiomis rankomis."

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder