Aktorius Vytautas Anužis: mano visas gyvenimas yra sunkiausias pasipriešinimo kelias

– Buvote vienas iš paskutinių Juozo Miltinio mokinių. Ar vis dar jaučiate jo įtaką kuriant vaidmenis?

– Jaučiau ir jaučiu didelę J. Miltinio įtaką. Formuotojas, kuris tam tikru laiku tave suformavo. Kai esi jaunas ir labai imlus autoritetams, nuomonėms, vertinimams, tai instinktyviai ieškai tokio žmogaus. Žinoma, patys didžiausi autoritetai ir auklėtojai buvo ir išliko mano tėvai.

Tai, kas mums iš tikrųjų yra svarbu, iškyla iš atminties, lyg būtų įvykę visai neseniai ir veikia šiandien.

Kai kurie pamokymai, išsakyta nuomonė apie vieną ar kitą dalyką, vertinimai ilgainiui tampa tavo vidinėmis konstantomis.

Laikui bėgant, lyg ir norėtum jas kvestionuoti, bet negali. Jos yra stipresnės už tavo valią ir laikui nepaveikios. Tuo metu ne tik Panevėžyje, bet ir visame Lietuvos teatro pasaulyje nebuvo stipresnės asmenybės už J. Miltinį.

– Esate sakęs, kad kartais Jums sunku išeiti iš sudėtingo vaidmens, stengiatės, kad kitą dieną nebūtų svarbių darbų. Kaip atrodo laikas, kai ilsitės?

– Sunkus vaidmuo – tai herojaus – literatūrinio fantomo – nepaprastai gilus ir sudėtingas dramatiškas arba tragiškas dvasios gyvenimas. Kurdamas vaidmenį scenoje, jį išgyveni. Jeigu tai įvyksta, patiri sukrėtimą. Išėjimai, neišėjimai iš vaidmens būna įvairūs.

Nemiga, kai žiūri į vieną tašką. Skaityti negali, bendrauti nenori, galvoje sukasi pora šimtų lapų teksto, jausmų ir minčių partitūra, partnerių veidai, klaidos, atradimai ir sustabdyti šito negali, neturi valios. Ir tai nėra nei bloga, nei gera. Tai laikas išeinant iš vaidmens.

Žinoma, jeigu buvo skrydis, esi laimingas, jei ne – kančia.

– Jūs – individualistas, tačiau pasirinkote profesiją, kurioje privalote būti kolektyve. O bendravimas Jums – pramoga, darbas, pareiga ar beprasmis laiko leidimas?

– Taip, pasirinkimas paradoksalus. Bet išmoksti to buvimo. Žinoma, jeigu nesi būrio žmogus, tai daug sunkiau.

Mes juokdavomės, kai gaudavome vaidmenis, kurie būdavo prieš mūsų duomenis, kaip kad seniau vadindavo „amplua“, ir sakydavome: „Ką gi, ponai, eisime sunkiausiu pasipriešinimo keliu!“

Tai mano visas gyvenimas yra sunkiausias pasipriešinimo kelias. Bet galvoju, kad ir priešybė, esanti žmoguje, praturtina asmenybę.

Man vyras, kuris turi moteriškumo, yra daug vyriškesnis ir moteris, kurioje yra vyriškumo, man yra daug moteriškesnė, nes tas antrasis pradas labiau išryškina esminį.

Aktorius Vytautas Anužis. M. Požerskytės nuotrauka

– „Suvaidinus didelį, kad ir sekinantį vaidmenį aplanko satisfakcija, o maži, epizodiniai vaidmenys aktorių užmuša“ – tai Jūsų citata. O kada aktoriaus šlovės valanda baigiasi? Kada jis turi palikti šią profesiją?

– Jeigu neturi ambicijos vaidinti Hamletą, gali vaidinti Hamleto tėvo šmėklą ir būti laimingas, bet jei visą gyvenimą nori vaidinti Hamletą, Makbetą, Karalių Lyrą, o vis vaidini sargybinį su alebarda, tada tai užmuša aktorių.

Pasitraukti turėtų tada, kai jis pats nusprendžia, jeigu neišprotėja. Kas yra išprotėjimas? Neadekvatumas, kai žmogus nesugeba savęs įvertinti toje veikloje, kurioje veikia.

Yra įkvepiančių pavyzdžių, kai aktorius, sulaukęs ir šimto metų, vaidina didelius vaidmenis, o yra tokių, kurie sulaukia penkiasdešimties, nebeturi žaismės jausmo, donkichotiško noro nešti žmonėms šviesą, viršų ima materialūs dalykai ir ankstyva senatvinė baimė – jie nebenori ir nebegali kurti.

Yra ir tie, kurie kilniai nuėję savo sceninį kelią, pasitraukia, atradę kitus dvasios pažinimo kelius.

Aktoriaus profesijos amžiaus cenzas nėra apibrėžtas. Yra daug kūrėjų su didele branda, kurie yra vertingesni už jaunus, kurių privalumas tik vienas – jaunystė.

Aš niekada teatre nemačiau priešpriešos tarp vyresniųjų ir jaunųjų kūrėjų.

Žinoma, yra tiesiog jaunų verkšlenančių aktorių niša. Dėl visų savo bėdų jie kaltina vyresniuosius kolegas, neva užėmusius jų vietą teatre. Kai buvau jų amžiaus, šalia manęs teatre irgi buvo verkšlenančių, kad jiems neduoda, neleidžia.

Sulaukė pensijos, žilų plaukų arba plikės ir toliau tebeverkšlena. Apskritai kitų kaltinimas visada atrodo labai bjaurus, kaltinti reikia tik save, daugiau nieko.

– Kaip vertinate teatre keiksmažodžius? Ar tai nėra šventvagiška?

– Neigiamai, bet jie ten yra. Galvoju, kad tai praeis. Keiksmažodžiai turi tam tikrą galią. Kai scenoje nusikeiki, pajunti laisvę, bet nebūtinai su pliuso ženklu.

– Kuo visuomenei yra svarbi kultūra?

– Viskuo, absoliučiai viskuo. Sokratas sakė: „Žmogaus negalima bausti ir smerkti, jį reikia pamokyti.“ Kultūra tai atlieka. O kai ji to neatlieka, turime labai daug tamsaus proto.

– A. Kamiu rašė: „Mums stinga laiko būti savimi, mums jo užtenka tik būti laimingiems.“ Ar yra ilgalaikė laimė, ar tik trumpos laimės akimirkos?

– O ką pavadinsi laime? Latvių mitologijoje yra laimės deivė – Laima. Ji eina per Žemę tokia didelė, o žmonės tokie mažučiai.

Paima vieną, pakelia ant rankų, palaiko ir vėl padeda ant žemės. Žmogui labai svarbu atpažinti, suvokti tą laiką, kada Laima tave pakelia ant rankų.

Džiaukis ir nepraleisk šio momento, carpe diem! Ne tik laimę atpažinti – ne viskas pateikiama kaip ant delno. Niekšybę, melą taip pat svarbu atpažinti. Gyvenimo dovanos taip pat yra laimė. Man – žmona, vaikai, mokytojai, tėvai.

Aktorius Vytautas Anužis. D. Matvejevo nuotrauka

– Kokia gyvenimo prasmė, o gal jos net nėra ir nereikia ieškoti?

– Nuo J. Miltinio studijos laikų man yra įstrigę Edgaro žodžiai iš A. Strindbergo „Mirties šokio“, tada jų nesupratau ir dabar galbūt nesuprantu: „Kokia gyvenimo prasmė? Nežinau, bet, manau, prasmė ir yra nežinoti prasmės, o vis tiek nusilenkti.“

– Esate teatro pedagogas. Ką tokio pamatote asmenybėje, kurią nusprendžiate priimti į vaidybos studijas?

– Yra būdai, testai, yra metodai, kuriais naudodamasis nustatai žmogaus sugebėjimus, bet visų pirma bandai įžvelgti du dalykus. Pirma, ar yra galimybė puoselėti asmenybės pradus. Antras dalykas – temperamentas.

Kartą J. Miltinis tokiais žodžiais atsisveikino su aktoriaus profesijai netinkančiu studijos auklėtiniu: „Sliekas, ir tas turi temperamentą, o tu neturi!“ Aktorius negali būti netemperamentingas. Temperamentas yra greitis ir karštis, visame kame – prote, mąstyme, jausmuose.

Žinoma, nebūtinai turi nuolatos būti nuspaudęs gazo pedalą iki galo. Aktoriaus diapazonas matuojamas jo temperamentu ir dar man svarbu, kad būsimas aktorius sugebėtų vertinti grožį savyje. Ir būtinai, kad turėtų žavesio.

– Neseniai išleista knyga: „Elvina Baužaitė. Tiesos vertikalė. Knyga apie Vytautą Anužį“. Ar nemanote, kad dar per anksti biografinei knygai?

– O ką tu žinai, kada numirsi? Yra taip, kaip turi būti, ir viskas. Dar prieš kokius trejus metus aš nieko panašaus nė galvoti negalvojau, tai įvyko atsitiktinai.

Paskambino E. Baužaitė, pasiūlė pasikalbėti, o aš jai atsakiau, kad su sąlyga, jog tai bus viso mano gyvenimo interviu, nes pokalbių viešoje erdvėje su manimi tuo metu buvo tikrai pakankamai, jau noriu sustoti.

Ne todėl, kad būčiau pasikėlęs, o tiesiog – kam? Ir ji sutiko. Interviu išėjo labai didelės apimties, ir žmonės, kurių nuomonė man yra svarbi, pradėjo kalbėti, kad būtų rašoma knyga. Tuo pačiu metu ir iš Elvinos išgirdau apie norą rašyti knygą.

Visas knygos sumanymas, turinys, kompozicija, mūsų nesibaigiančių ir įkvepiančių pokalbių temos ir jų kūrybinės provokacijos, nepaprastai gilios jos įžvalgos, jaučiamos klausimuose, matematiškas visos informacinės žaliavos apdorojimas, nepametant laiko skonio – tai tas didžiulis kruopštus Elvinos darbas, už kurį lenkiuosi jai.

Tie beveik treji metai, kol gimė knyga. Yra revizija, ji atima iš tavęs daug dvasinės energijos, nes ištrauki iš galvos savo gyvenimo laiką ir esi priblokštas sutikęs jo herojų – save. Jis toks pažįstamas ir toks pasikeitęs.

Aktorius Vytautas Anužis. L. Masio nuotrauka