Dujų fabriko kompleksą XIX a. sudarė 15 statinių (išliko 3), todėl randama įvairiausių senovinių plytų su firminiais įspaudais.

Molyje išdegti Klaipėdos istorijos pėdsakai (8)

Plytos. Iš pirmo žvilgsnio tai - paprasčiausia statybinė medžiaga, tačiau Klaipėdoje galima rasti ypatingų senų plytų, kurios atskleidžia net istoriniuose šaltiniuose galbūt neužfiksuotas miesto gyvenimo aplinkybes.

Pabaiga. Pradžią skaitykite čia

Trys iš 28

Liepų g. ir Trilapio g. kampe dar prieš keliolioka metų akis badė apleisti ir pamėkliški raudonplyčiai statiniai. Tai - 1861 m. iškilusio buvusio dujų fabriko likučiai, kartu su šalia esančia ir kadaise kompleksą sudariusia pirmąja vandenviete (pradėjo veiklą 1902 m.) laikomi vienais reikšmingiausių Klaipėdos pramoninio paveldo istorinių objektų.

Nykstančius dujų fabriko pastatus 2014 m. įsigijo ir ėmėsi tvarkybos darbų verslininkas Augustinas Jankevičius, kuris vaiduoklius prikėlė naujam gyvenimui.

Pats dujų fabrikas buvo pirmas didesnis pramoninis statinys, pastatytas miesto lėšomis (tam skirta 120 tūkst. talerių) po 1854 metais Klaipėdą nusiaubusio gaisro. XIX a. septintajame dešimtmetyje fabriko kompleksą sudarė 15 skirtingų statinių: garo katilų cechai, aparatinė, varyklos, aušyklos, spaudimo reguliavimo patalpa, dujų saugyklos ir kt. Akmens anglys, iš kurių buvo gaminamos dujos, nuo Dangės uosto buvo gabenama vežimais. Taip Mėmelis iš savotiškų viduramžių peršoko į civilizuoto miesto etapą: centralizuotai dujomis buvo apšviečiamos Klaipėdos gatvės, pastatai, dujos pradėtos naudoti ir viryklėms, pramonės įmonėse.

Dujų fabriką laiko tėkmėje teko ne kartą rekonstruoti ir nuolat plėsti. 1936 metais jo kompleksą sudarė net 28 statiniai.

Pokariu ilgai niokotas, o 1972-1974 metais statant viešąją miesto pirtį dujų fabriko kompleksas buvo galutinai nugriautas. Išliko tik trys pastatai - dvi savo aštuonkampe tūrių forma unikalios formos saugyklos ir buvęs fabriko direktoriaus namas (dabar - daugiabutis).

Šio komplekso pastatai sumūryti iš senų plytų, dalis kurių turi ir firminius įspaudus bei tebėra restauruotų dujų saugyklų vidinėse sienose, grindyse, kitos - surinktos aplinkoje. Objekto tvarkybos darbams 2018 m. iš Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto skirta per 97 tūkst. eurų.

Susisiekus su pastatų savininku A. Jankevičiumi paaiškinta, kad yra publikuojamas išskirtinis straipsnių ciklas apie Klaipėdoje randamas signetines plytas, todėl būtų nuodėmė neaprašyti dujų fabriko įdomybių. Deja, verslininkas tik dėl jam pačiam suprantamų priežasčių nepanoro bendradarbiauti: „Vakarų ekspreso“ žurnalistui nebuvo leista gyvai apžiūrėti pastatuose esančių teritorijoje rastų signetinių plytų.

Tad šįkart teko remtis informacija, kurią pavyko gauti: 2021 m. darytomis signetinių plytų nuotraukomis geranoriškai pasidalijo turizmo specialistės Laurencija Budrytė-Ausiejienė ir Rasa Miuller.

Signetinės plytos, įmūrytos buvusiose dujų saugyklose bei rastos teritorijoje šalia jų.
Signetinės plytos, įmūrytos buvusiose dujų saugyklose bei rastos teritorijoje šalia jų.

Ypatingos plytos

Pirmiausiai verta akcentuoti, kad bent dalis dujų fabriko plytų - ypatingos: atsparios ugniai.

Pavyzdžiui, įspaudais „C KULMIZ C“ paženklintos šamotinės plytos į Mėmelį atkeliavo iš dab. Lenkijoje esančio Wrocławo miesto (vok. Breslau) apylinkėse buvusios plytinės. Įspaude užkoduota XIX a. viduryje plytinę atidariusio vokiečio Karlo Fredericko von Kulmitzo (1809-1874) pavardė.

1920 m. ši plytinė susijungė su Vokietijos cechu „Didier Werke AG“ (pavadintas įkūrėjo Friedricho Didier garbei), todėl dujų fabrike išliko ir plytų su įspaudais „DIDIER №30“. Gamykla „Chamottefabrik F. Didier“ buvo atidaryta 1834 m., ir ji buvusi viena pirmųjų Europoje, pradėjusi gaminti ugniai atsparias plytas.

„Thonberg Dr“ - dar vienas įspaudas plytoje, kuri rasta dujų fabriko teritorijoje. Ši statybinė medžiaga atkeliavo iš dabartinės Vokietijos, Saksonijos federacinės žemės. Joje, Thonberg-Kamenz vietovėje, XX a. pr. veikė „Schamotte und Tonwerke A.G.“ firma.

Dar viena signetinė plyta - su įspaudu „DEDAWE“, kuris nukelia į dabartinėje Kaliningrado srityje esančią gyvenvietę Изобильное. Prieškariu šis Rytprūsiuose, Mažosios Lietuvos teritorijoje, buvęs kaimas (ir dvaras) vadinosi Dėdava (vok. Dedawe). Dvaro šeimininkas Carlas Luksas 1822 m. įsigijo šalia esančią Waldienen palivarko plytinę, kurios produkcija ir buvo žymima dvariškais „Dedawe“ įspaudais, o pati plytinė skirtingų šeimininkų rankose veikė iki pat 1945 m.

Dujų fabriko teritorijoje yra aptikta ar įmūryta ir daugiau signetinių plytų su įrašais, heraldiniu ženklu, tačiau jas reikėtų patyrinėti gyvai.

Klaipėdos mieste, žinoma, signetinių plytų aruodai dar toli gražu neišsemti. Pavyzdžiui, Priestočio g. 14 name rasta plyta su retu įspaudu „MEMELER ZIEGELEI“ (liet. Klaipėdos plytinė). Sovietmečiu suręsto garažo prie Jono kalnelio siena išmarginta „CK“ įspaudais, kiemo Jurgio Zauerveino g. 21 tvoroje galima rasti įspaudus „GL“ („CL“?).

Tilžės g. 13 namo fasadą puošia retos 3 plytos su įspaudais „H.LONDOH.A“. Jos atkeliavo iš Vilniaus ir specialiai įmūrytos dėl dekoro. Įspaudo kilmė - itin įdomi: ji siejama su Voluinės (arba Volynės, ukr. Волинь) istoriniu regionu Ukrainos šiaurės vakaruose. Esą XIX a. plytinių savininkai specialiai paženklindavo garsių Europos miestų pavadinimais savo produkciją (yra ir su „BERLIN“, „PARIS“, kt.) taip suteikdami jai „prestižo įspūdį“. Slaviška kilmė esą paaiškina klaidą, kodėl žodyje „LONDON“ paskutinė „N“ yra rusiška „Н“.

Šiuo rašiniu signetinių plytų ciklas baigiamas tikintis, kad publikacijos įkvėps smalsuolius susidomėti šiuo ypatingu ir slėpiningu, mažai tyrinėtu paveldu, atlikti savarankiškas analizes ir taip praturtinti Klaipėdos istoriją.

Deniso NIKITENKOS, Laurencijos BUDRYTĖS-AUSIEJIENĖS ir Rasos MIULLER nuotr.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder