O. Koršunovas: Dramos teatre tokios dramatiškos situacijos dar nebuvo

Panašu, kad kaip ir per pirmąjį karantiną kultūros renginiai, teatrai bei kino teatrai atsidarys paskutiniai. Apie tai, kaip kultūros sektoriaus atstovai laikosi karantino metu – Rimvydo Paleckio pokalbis laidoje „Alfa taškas“ su Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovu, režisieriumi Oskaru Koršunovu.

– Jūs per pirmąjį karantiną viešojoje erdvėje buvote gerokai aktyvesnis, dabar beveik nepastebime jūsų pasisakymų apie tai, kaip antrajame karantine verčiasi kultūra. Galbūt kultūra prisitaikė ir lengviau išgyvena šį laikotarpį?

– Teatrams apskritai kažkuria prasme pirmąjį karantiną išgyventi buvo lengviau negu antrąjį.

– Kodėl?

– Visų pirma, per pirmąjį karantiną visi dar nebuvo taip psichologiškai pavargę. Be to, per pirmąjį karantiną mes turėjome ir nemažą paramą. Buvo tos garsiosios europinės injekcijos, kurios buvo neblogai paskirstytos ir nemažai buvo skirta kultūrai. Buvo daug veiklos niuansų, tarkim, „Zoom“ teatras, daug visokių akcijų.

Tiesą pasakius, ir finansavimas stipriai padėjo. Dabar mes neturime jokių papildomų lėšų, jokių kompensacijų, kaip buvo per pirmąjį karantiną. Tuomet taip pat buvo finansavimas už visokių naujų paslaugų kūrimą, kurias teatrai galėtų kurti būtent karantino metu. Tai gal dėl to ir veiklos buvo daugiau.

– Kaip jūs dabar laikotės, kaip verčiatės? Tarkim, valstybiniai teatrai turi tam tikrą paramą. O privatūs teatrai – ne. Kaip su aktoriais, kurie nedirba valstybiniuose teatruose, o tik savarankiškai? Kaip jie verčiasi?

– Dramos teatre tokios dramatiškos situacijos dar nebuvo. Teatrai išgyvena tikrą dramą, verčiasi labai sudėtingai. Iš esmės vyksta kažkokios repeticijos, bet jos vyksta labai keistai. Vis dėlto teatre vien repeticijų toli gražu neužtenka. Teatras yra pastovus buvimas su žiūrovais, pastovus vaidinimas.

Čia panašu, kaip ryte atsikelti, gražiai apsirengti, pasipuošti ir niekur neišeiti. Labai sunku ir valstybiniams teatrams, aš jau nekalbu apie nepriklausomus teatrus ar freelancerius. Tai iš tikrųjų yra labai sudėtinga.

„Čia panašu, kaip ryte atsikelti, gražiai apsirengti, pasipuošti ir niekur neišeiti. Labai sunku ir valstybiniams teatrams, aš jau nekalbu apie nepriklausomus teatrus ar freelancerius<
– i>.

– Ar jūsų nepasiekia jokia parama? Turbūt valstybė už prastovas sumoka valstybinių teatrų etatiniams darbuotojams?

– Etatiniai darbuotojai gauna atlyginimus, o freelanceriai pagal individualias veiklas gauna labai, labai mažus pinigus.

– Vis tiek veikla vyksta – sakėte, kad nuotoliniu būdu vyksta repeticijos. Ar ši veikla generuoja papildomas pajamas? Ar tai tiesiog „treniruotė“?

– Tai yra treniruotė, bet nevisavertiška, nes aktoriai treniruojasi tik tada, kai gyvai vaidina žiūrovams. Jokių papildomų pajamų aktoriai negauna. Reikia suvokti, kad teatre niekas jokių pajamų nebegeneruoja.

– O virtualūs spektakliai kažkokias pajamas generuoja ar ne?

– Kažkiek generuoja, bet darbų labai nedaug. Net patys teatralai labai skeptiškai žiūri į „Zoom“ teatrą ir kitus internetinius dalykus, nes, kaip žinome, tikras teatras yra tiktai per tikrą susitikimą.

Vis dėlto buvo įdomių atvejų ir noriu pasidžiaugti, kad „Zoomu“ parodytas Mariaus Ivaškevičiaus „Alpulys“ buvo peržiūrėtas net 200 tūkst. žiūrovų. Tai neįtikėtinas skaičius, kad skaitomą pjesę žiūrėtų toks didelis žiūrovų skaičius.

Mes iš to galime padaryti išvadą, kaip vis dėlto žmonės yra pasiilgę teatro, kad ir tokiu būdu transliuojamo.

„Susidaro įspūdis, kad valdantieji yra tarsi paralyžiuoti, jie iš esmės visko bijo. Vienintelis dalykas, ko jie imasi, – tiesiog paprasčiausio draudimo.

– Tai buvo laisva galimybė žiūrėti ar apmokestinta?

– Tai buvo laisva galimybė žiūrėti, bet buvo tam tikras finansavimas šiam projektui. Tai buvo tam tikra kultūrinė akcija. Bet tai, žinoma, ne išeitis. Išeitis yra viena. Pokalbio pradžioje pasakėte, kad kultūrą atidarys paskutinę. Šią frazę ne kartą kartojo ir kultūros ministras. Tai daug ką pasako. Visų pirma, tai parodo požiūrį į kultūrą. Reikia užduoti klausimą, kodėl teatrai bus atidaryti paskutiniai.

Visų pirma, bilietai yra pardavinėjami elektroniniu būdu. Absoliučiai susekama, kas į spektaklius eina, nes bilietai yra pardavinėjami vardiniu būdu.

Taip pat teatre yra darbuotojai, kurie susodina žiūrovus, užtikrina didelių atstumų laikymąsi. Yra labai minimali galimybė paskleisti užkratą oru. Juo labiau teatruose veikia ventiliacija, ne ką blogesnė nei lėktuvuose. Į viską atsižvelgiant, teatrai išties yra saugi vieta.

Kodėl apie teatro atidarymą negalvojama Lietuvoje? Aš nežinau, kodėl. Pavyzdžiui, Lenkijoje, kai atsidarė bažnyčios, atsidarė ir teatrai.

Aš jau net nekalbu, tarkim, apie Rusiją, kur teatrai net neužsidaro. Laikytis principo, kad kai sirgs tik 25 šimtui tūkstančių gyventojų, tada bus galima atidaryti teatrus, kaip yra skelbiama, yra tiesiog teatro nužudymas, nes toks įspūdis, kad to niekada nebus. Mes turime nesuvokti, kad su šita pandemija, matyt, gyvensime ilgai ir mums reikia mokytis su ja gyventi, imtis strategijų.

Teatras yra siaubingoje situacijoje. Atsižvelgdamas į saugumą ir visus kitus dalykus, aš nematau priežasčių atidarinėti teatrus paskutinius.

Buvo išsakytas argumentas, kad Estijoje ir Lenkijoje teatrus teko uždaryti, nes pakilo sergančiųjų skaičius. Taip, jis pakilo, bet mes matome, kad jis kyla ir Lietuvoje. Bet vis dėlto tose valstybėse teatrai buvo atidaryti, o pas mus jie taip ir neatsidarė.

Jeigu teatrai nebūtų atsidarę vasarą, tai iš viso būtų tragedija. Mus vasara tikrai gelbėjo. Taigi, vienintelė išeitis yra pradėti kitaip mąstyti ir, pradėjus mažėti sergančiųjų skaičiui, artėjant šiltesniems orams, atidaryti teatrus. Kitos išeities nėra.

Nekokie tie pojūčiai, bet reikia iškentėti. Mes turime suvokti, kad čia ne mūsų asmeninis reikalas. Mes turime galvoti apie kitus ir apie ateitį. 

– Ar jūs esate uždavęs klausimą, kodėl teatrai atsidaro paskutiniai, kultūros ministrui?

– Klausiau, bet rišlaus atsakymo nebuvo. Po to buvo kalbama apie tai, kad vis dėlto galbūt reikėtų galvoti, kaip tuos teatrus anksčiau atidaryti.

Vis dėlto žmones, dirbančius teatre ir kituose scenos menuose, labiausiai vargina, kad nėra jokio aiškaus atsakymo, kada vis dėlto atsidarys teatrai, kokį sergančiųjų lygį pasiekus. Tai labiausiai varginantis dalykas, nes yra padaryta daug spektaklių, daug premjerų padarytų.

Premjeros yra parodomos tuščiai salei ir atidedamos. Bet teatras – ne kinas, negali atidėti į lentyną ar stalčių, nėra tokio šaldytuvo, kuris išlaikytų teatro šviežumą. Tai yra produktas, kuris turi būti visiškai šviežias.

Archyvų nuotr.

Aš pats, pavyzdžiui, rudenį išleidau „Otelą“. Mes jį spėjome išleisti dar pačioje karantino pradžioje ir jau štai metai praėjo. Tas spektaklis, žinoma, nevyksta, ir aš nežinau, ar jį galima bus pakartoti, ar nereikės dėti dar tiek pat repeticijų į tą spektaklį. Reikia pasakyti, kad šita pandemija labai daug ką parodė ir daug ką išryškino.

Pamatėme, kad kultūra yra paskutinėje vietoje. Iš to kyla jau savaime suprantamas dalykas, kad teatrai gali atsidaryti paskutiniai, kaip ir muziejai, knygynai. Tai byloja apie mūsų politikų labai didelį nesupratimą, kokios apskritai reikšmės yra kultūra.

Čia būtų galima prisiminti garsiąją Winstono Churchillio frazę. Per karą jam pasakė, kad gynybai reikia daugiau pinigų, ir pasiūlė tuos pinigus paimti iš kultūros. W. Churchillis atsakė: „O ką gi mes tada ginsime?“

Kultūros praktinė vertė yra nesuvokiama, dėl to labai liūdna. Kitas dalykas – susidaro įspūdis, kad valdantieji yra tarsi paralyžiuoti, jie iš esmės visko bijo. Vienintelis dalykas, ko jie imasi, – tiesiog paprasčiausio draudimo.

Archyvų nuotr.

Turėtų būti pergalvota strategija. Lietuva atsikūrė pradedant nuo kultūrinių akcijų, nuo knygnešių. Kultūra yra labai svarbi ir jokiu būdu negali būti statoma į paskutinę vietą.

– Jūs pasiskiepijote – tai irgi yra kelias į teatrų atidarymą. Kokie pojūčiai pasiskiepijus ir ką galėtumėte pasakyti skiepų skeptikams?

– Na, aš labai nepaguosiu. Nekokie tie pojūčiai, bet reikia iškentėti. Mes turime suvokti, kad čia ne mūsų asmeninis reikalas. Mes turime galvoti apie kitus ir apie ateitį. Tiek savos šalies, tiek pasaulio.

Sidebar placeholder