Prof. Vytautas Tetenskas: „Liaudies instrumentų orkestras yra mano gyvenimo svajonės išsipildymas“

Klaipėdos kultūros magistras, birbynininkas, ilgametis Klaipėdos universiteto Menų fakulteto (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetas) dekanas profesorius Vytautas Tetenskas liepos 11 d. savo 70-mečio jubiliejų pažymės tik su artimiausiais šeimos nariais, tačiau viliasi, kad rudenį galės pakviesti į liaudies instrumentų orkestro pasirodymą, kuriam šiuo metu skiria daugiausia dėmesio.

"Kadangi gimtadienis vasarą, dažniausiai jį švęsdavau vėliau. Ankstesni jubiliejiniai koncertai vyko rudenį, tačiau šiais metais nežinau, ar pavyks tokį surengti.

Negražiai išėjo, kad turėjau palikti Lietuvos muzikos akademijos Klaipėdos fakulteto dekano pareigas likus vos pusmečiui iki kadencijos pabaigos. Visą savo gyvenimą atidavęs Klaipėdai, Klaipėdos kraštui, buvau išmestas kaip musė iš barščių. Dėl to liko nuoskaudos kirminas viduje, nes niekas su žmonėmis taip nesielgia.

Kaip profesorius dirbu LMTA KLaipėdos fakultete puse etato, tačiau nežinau, ar galėsiu organizuoti koncertą mylimiausioje koncertų salėje.

Pagaliau nežinia, ar mūsų visų vėl neuždarys karantinui, jeigu, kaip gąsdina, išplis nauja koronaviruso atmaina", - svarstė V. Tetenskas.

Per tuos metus, kol dirbote dekanu, įvyko daug aukštojo mokslo pertvarkų. Galiausiai Klaipėdos universiteto Menų fakultetas tapo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos(LMTA) fakultetu. Kaip dabar vertinate tų permainų rezultatus?

Problemos prasidėjo tada, kai 2009 metais buvo priimtas „nelaimingas“ Mokslo ir studijų įstatymas, kai atsirado studentų krepšeliai ir mokamos vietos.

Iš pradžių menų studijas paremdavo Klaipėdos universiteto rėmėjai. Jeigu studentas įstodavo į mokamą vietą, prašydavo sumažinti mokestį ir rėmėjai padėdavo jį sumažinti 50 ir 75 proc.

Paskui pradėjo mažinti nemokamų vietų skaičių, didinti mokamų ir kitų fakultetų dekanai ėmė prieštarauti, kad menininkai „sunaudoja“ visus universiteto pinigus, kad jų studijos brangiai kainuoja ir iš viso kam jie reikalingi. Jeigu tai būtų tęsęsi, tikriausiai Klaipėdos universitetas būtų panaikinęs šį fakultetą.

LMTA vadovu tapęs Zbignevas Ibelgauptas deklaravo siekį susigrąžinti Kauno ir Klaipėdos fakultetus, kurie anksčiau buvo šios institucijos dalis. Kauno fakultetas nesutiko, liko Vytauto Didžiojo universitete, o mes po ilgų diskusijų prisijungėme.

Profesine prasme, manau, tai išėjo į gera, nes LMTA bent jau supranta, kaip reikia ruošti menininką ir kiek tai kainuoja.

Dabar bent jau nereikia aiškinti, kodėl vienam studentui reikalingas dėstytojas ir du koncertmeisteriai.

Nežinau, kaip ateityje bus su programų paskirstymu. Vilniečiai nenori, kad studijų programos būtų dubliuojamos Klaipėdoje. Čia iškyla problema.

Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui, Klaipėdos koncertų salei trūksta atlikėjų, o Vilniuje baigusieji studijas į Klaipėdą nevažiuoja. Jie pasilieka Vilniuje arba išvyksta į užsienį. Ten susiranda darbą, sukuria šeimas ir negrįžta.

Klaipėdos kolektyvuose muzikuoja, šoka svetimtaučiai: baltarusiai, ukrainiečiai, latviai.

Klaipėdos studentai dažniausiai pasilikdavo Vakarų Lietuvoje. Čia buvo pučiamųjų ir styginių instrumentų studijų programa. Dabar liko tik gitaros studijos.

Klaipėdoje gimusios džiazo, liaudies muzikos studijų programos dabar - tik Vilniuje. Nors buvo kalbėta, kad jos bus grąžintos Klaipėdai, tačiau kalbos liko kalbomis.

Vietoje dainavimo parengta miuziklų programa, kurios absolventų norėtų Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, tačiau jau antrus metus niekas nestoja jos studijuoti.

Specialiai dvasininkų prašymu buvo paruošta chorvedybos ir vargonininkavimo programa, nes bažnyčiose visai nėra vargonininkų. Pabaigus šias studijas darbas būtų garantuotas, tačiau studentai nesirenka.

Vienintelė programa, kuri pasisekė ir sulaukia norinčiųjų studijuoti dėmesio, yra muzika ir edukacija. Ją baigusieji gali dirbti mokytojais, kolektyvų vadovais ir atlikėjais.

Manau, kad apskritai meno specialybių jaunimas nesirenka todėl, kad kultūros darbuotojų atlyginimai yra apgailėtini. Man pačiam užsienyje gėda pasakyti, kokia mano alga. Kol šioje srityje nebus peržiūrėta valstybinė politika, tol padėtis tik blogės.

Menininkai, atlikėjai yra vieni iš labiausiai nukentėjusiųjų nuo pandemijos COVID-19. Jūs pats koncertuojate solo, vadovaujate birbynininkų kvintetui, liaudies muzikos instrumentų orkestrui. Kaip išgyvenote tuos pandeminius metus?

Atlikėjas instrumento apleisti negali, tai yra nuolatinis darbas, tačiau atlikėjo paskirtis yra muzikuoti ne sau, o klausytojui.

Aš paskutinius solinius koncertus surengiau Klaipėdos P. Domšaičio galerijoje, Slovakijoje ir Gruzijoje 2019-ųjų rudenį.

Su kolektyvais dirbome ir karantino metu. Organizuodavome nuotolines repeticijas, tačiau toks darbas muzikantui yra nenormalus. Kompiuteris iškraipo garsą, ryšys trūkinėja.

Karantino pranašumai buvo didesnės galimybės dalyvauti konkursuose, nes nereikia niekur važiuoti, mokėti pinigų už kelionę, viešbučius, pakanka tik įrašą nusiųsti. Aš pats dalyvavau įvairių konkursų komisijose.

Su birbynininkų kvintetu šiais metais laimėjome net šešiuose konkursuose. Gavome du „Grand Prix“, o kituose konkursuose laimėjome I vietas.

Liaudies muzikos orkestrui pastaraisiais metais skyriau daugiausia dėmesio. Man šis kolektyvas ypač brangus todėl, kad jame su didžiausiu entuziazmu dalyvauja ir groja mano buvę studentai, Liaudies instrumentų katedros absolventai, kurie gyvena ir dirba Vakarų Lietuvoje: Klaipėdoje, Gargžduose, Kretingoje, Palangoje, Plungėje, Šilutėje.

Papasakokite plačiau apie liaudies muzikos instrumentų orkestrą. Kiek laiko jis gyvuoja, kokie instrumentai jį sudaro, kiek atlikėjų jais groja?

Šis kolektyvas gyvuoja trečius metus ir dabar yra mano didžiausias džiaugsmas.

Visame pasaulyje kiekviena tauta stengiasi turėti liaudies instrumentų orkestrą. Manau, kad toks orkestras turėtų būti valstybinės reikšmės.

Lietuvoje taip pat ne kartą bandyta suburti liaudies instrumentų orkestrą, tačiau vis nepavykdavo. Dar mano buvęs dėstytojas prof. Pranas Tamošaitis bandė. Nepavyko.

Paskui aš Klaipėdoje du kartus bandžiau suburti tuos pačius Liaudies muzikos katedros absolventus. Parengėme kelias programas, padarėme įrašą, parodėme miesto, universiteto valdžiai. Labai gražiai visi paplojo ir tuo pasibaigė.

Nežinau, kiek dabar muzikantų entuziazmas tęsis, nes labai sudėtinga suderinti laiką, kai visi atlikėjai dirba skirtinguose miestuose. Repetuojame savaitgaliais, neseniai susiorganizavome stovyklą, kurioje suformavome naują programą.

Valstybės dienos proga surengėme koncertą Tauragės kultūros centre. Koncerto neturėjome pusantrų metų. Visi išsiilgę scenos, žiūrovų, aplodismentų.

Duok Dieve, jeigu turėsiu sveikatos, ir toliau visas jėgas skirsiu šiam kolektyvui. Jame šiuo metu dalyvauja 35 muzikantai, kurie groja ne vienu, o bent keliais tradiciniais instrumentais.

Liaudies instrumentų orkestre skamba ne tik birbynės ir kanklės, bet ir ragai, Sekminių rageliai, ožragiai, skudučiai, dūdmaišiai, tabalai, skrabalai, būgnai, būgneliai ir kiti instrumentai. Dabar ieškome atlikėjos ar atlikėjo, kuris grotų kontrabosinėmis kanklėmis, nes mūsų muzikantė susirgo ta nelemta liga.

Ką dabar repetuojate?

Kompozitorius Mindaugas Urbaitis rašo mums naują kūrinį. Keletą kūrinių mūsų orkestrui ir vieną kvintetui parašė „Lietuvos“ ansamblio vadovas Giedrius Svilainis. Prisimename seną, bet mažai grotą Rimvydo Dionizo Žigaičio kūrinį „Vasaros laukų skambesiai“. Dar mūsų repertuare yra labai įdomus, su daug tradicinių instrumentų Algimanto Bražinsko kūrinys „Pabaigtuvės“, Mažajai Lietuvai dedikuotas Alvido Remesos kūrinys „Kuršiai“.

Kada ir kur dabar bus galima pasiklausyti liaudies instrumentų orkestro?

Jeigu viskas bus gerai, tai galvojame surengti koncertą rudenį ir pristatyti naują programą.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder