„Stebuklas turi įvykti ne scenoje, o žiūrovų salėje“

Ar laisvalaikiu jums pavyksta spektaklį pažiūrėti kaip eiliniam žiūrovui?

Žiūrėti spektaklius man nėra taip sudėtinga, kaip klausytis muzikos. Kai išgirstu muziką, nejučia imu galvoti, kokiam pastatymui tai galėčiau panaudoti. Estrada manęs nejaudina, nes tai tiesiog pašalinis triukšmas, kuris mane erzina, tačiau gera muzika mane skatina kurti. Bloga muzika mane suerzina: nes protas tarsi sako, kad reikia kurti, o iš to ką nors sukurti neįmanoma (juokiasi).

Jei spektaklio metu aš pamirštu, kas jo choreografas, kaip tai sukurta, nenagrinėju, iš kur sklido muzika ar šviesa, vadinasi, kūrinys tiesiog užburiantis.

Jūsų kūrybinis kelias sudėtingas: statyti žymiausių pasaulio kūrėjų spektaklius, juos restauruojant bei prikeliant nauju amplua?

Tarkim, Sergejus Prokofjevas - mano mylimiausias kompozitorius. Aš stačiau daug jo baletų, kurie retai kur statomi. Aš šio kompozitoriaus spektaklius galiu statyti nuolat. Man tai neišsemiamas įkvėpimo šaltinis. Aš labai myliu Williamo Shakespeare'o kūrybą. Manau, kad geresnio libreto rašytojo baletui nėra iki šiol. Galima paimti bet kurią jo pjesę ir - libretas paruoštas. Sudėtingiau rasti muziką.

Jūsų pastatymų sąrašas įspūdingas. Ar liko dar neįgyvendintų svajonių?

Kiekvienas statomas spektaklis - mano svajonės išpildymas. Sukūriau daugiau nei 50 spektaklių. Kai kuriuos kūrinius ne po vieną kartą. Turiu idėjų spektakliu paversti kai kuriuos muzikos kūrinius. Svajoju pastatyti šokio spektaklį „Titanikas“, kurio pagrindu taptų šią tragišką istoriją išgyvenusių žmonių dienoraščiai. Aišku, nesinori liūdnų istorijų paversti spektakliais, bet juk jos - neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Mano planuose ir spektaklis apie Marie Ciuri, nors paprastai nestatau apie asmenybes. Tačiau ši asmenybė mane žavi savo pasiaukojimu mokslo progresui. Tikiuosi, kad jau naujo sezono metu kursiu spektaklį pagal fantastikos rašytojo Isaaco Asimovo „Aš - robotas“.

REPETICIJA. Šokio spektaklio „Romeo ir Džuljeta“ repeticija. Olesios KASABOVOS nuotr.

Dabar Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre statote S. Prokofjevo baletą „Romeo ir Džuljeta“. Kaip pasikeitė Klaipėda ir baleto trupė nuo jūsų paskutinio atvykimo?

Po pandemijos aš tapau kitoks. Pasaulis pasikeitė. Žmonės kitokie. Ir teatro baleto trupė labai pasikeitė nuo Piotro Čaikovskio baleto „Spragtukas“ premjeros, kai buvau Klaipėdoje paskutinį kartą. Baleto trupė smarkiai patobulėjo: 2019 m. jie buvo jauni ir veržlūs, šiandien - jauni ir stiprūs. Ir naujų baleto artistų atsirado. Dalis baleto trupės narių mane pažįsta, nes mums teko dirbti kartu. Statyti naują spektaklį Klaipėdoje žymiai lengviau.

Mintis statyti „Romeo ir Džuljetą“ Klaipėdoje kilo 2019 m. rudenį, o premjera turėjo būti parodyta 2021 m. vasarį. Pandemija viską sujaukė. Prabėgo tiek daug laiko, kad ne tik aš pasikeičiau, bet ir permąsčiau spektaklio koncepciją.

Klaipėdoje statome baletą „Romeo ir Džuljetą“ apie meilę. Dažniausiai ši visam pasauliui gerai žinoma istorija statoma kaip dviejų šeimų konfliktas. Ypač dažnai spektaklis statomas kaip istorija apie karus, vykusius įvairiausiais laikmečiais. Tad karo tema, konfrontacija manęs nebedomino. Dabar statau spektaklį su daugybe skirtingų meilės linijų.

Kodėl parodant Džuljetos unikalumą pasirinktas būtent autizmo sindromas?

Manau, kad autistai jausmų srityje išskirtiniai. Jie tarsi turi tiesioginį ryšį su kosmosu. Ar atkreipėte dėmesį, kaip autistai į jus žiūri? Atrodo, kad jie mato žmones kiaurai. Jie ypač jautrūs. Tai žmonės, kurie tarsi fiziškai negali sumeluoti. Tai išskirtinės savybės, sutinkate? Autistams tarsi kažko ir trūktų, bet kartu ir duota labai daug. Šie žmonės yra tapę daugybės filmų, kuriais aš žaviuosi, herojais.

Gal jūsų spektaklio herojų prototipais, kaip, tarkim, Džuljeta, taps jums pažįstami žmonės?

Ne. Man labiau svarbūs baleto artistai ir jų galimybės. Juk turime paruošti tris spektaklio pagrindinių partijų šokėjų sudėtis. Žiūri į atlikėją ir herojaus portretą kuri atsižvelgdamas į jo fizinius duomenis, pasaulio supratimą ir kita. Kartais ir aš turiu išankstinį nusistatymą, ką noriu sukurti, bet kuriant šią „Romeo ir Džuljetos“ istoriją - tikrai ne.

Kokiu būdu baleto artistei pavyks atskleisti Džuljetos išskirtinumą?

Į tą išskirtinumą žiūriu tarsi į brangakmenį. Ir visos galimos priemonės man atrodo netinkamos. Nenoriu nieko įžeisti. Tiesiog jautri, savimi nepasitikinti Džuljeta. Man labiau norisi parodyti, kaip Džuljeta nepritampa prie visuomenės. Manau, kad judesiais to parodyti negalima ir būtų netolerantiška.

Manau, kad tiek valstybės turi užtikrinti, o mes turime pasistengti, kad jokie išskirtinumų turintys žmonės visuomenėje nesijaustų „kitokie“.

Žiūrovai „Romeo ir Džuljetą“ Žvejų rūmuose išvys rugsėjo 17, 18, 19 dienomis. Kaip vyksta repeticijos?

Balandį su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupe pastatėme pirmą spektaklio veiksmą, antrą repetuosime rugpjūtį. Jie labai skirtingi tiek savo nuotaika, tiek scenografija, tiek kostiumais. Principingai stengiausi, kad tarp šių dviejų veiksmų statymo padarytume kūrybinę pauzę. Darydamas per greitai nebūčiau išvengęs choreografinių pasikartojimų iš pirmo veiksmo. Noriu, kad antrame veiksme žiūrovai pasijustų tarsi kitame spektaklyje.

Ar su šokėjais daug diskutuojate apie kuriamą spektaklį?

Aš nemėgstu paaiškinimų, diskusijų, bet daug choreografų tai daro. Man svarbiau parodyti. Viena mano pedagogė sakė: jei reikia daug kartų aiškinti, geriau to nedaryti, nes žmogus vis tiek nesupras. Man norisi, kad baleto artistas spektaklio koncepcijos supratimą savo viduje išaugintų pats. Vertinu, kai atlikėjas man pasakoja, kaip suprato kuriamą herojų. Nors ir visai ne taip, kaip aš sumaniau. Esu dėkingas už įdėtas pastangas. Man tai įdomu.

Tarkim, Romeo ir Džuljetos istoriją žino kiekvienas. Nėra ką pasakoti. Man norisi, kad žmonės rastų savas jos versijas.

Ar norisi, kad siužetą pagal jūsų sumanymą suprastų ir žiūrovai?

Kaip jie supras, man nėra svarbu. Svarbiau, kad jų sielas mano pastatymai paliestų, lygiai taip, kaip paliečia manąją, kai apie juos galvoju, kai kuriu. Kad mano spektakliai jiems užgniaužtų kvapą.

Tarkim, ateidamas į „Romeo ir Džuljetą“ žmogus žino, kad šios istorijos finalas bus tragiškas. Svarbu, kokius jausmus tai sukels žiūrovui ir kokias naujas emocijas padės atrasti.

Juk svarbus spektaklio veikėjas yra ir S. Prokofjevo muzika, kurią kiekvienas žmogus taip pat priima savaip. Manau, kad būtent šio spektaklio partitūra labai maloni ir priimtina ausims (juokiasi). Ši muzika tokia informatyvi, kad gali užmerkti akis ir tavo fantazija nupieš visą spektaklio vaizdą. Šokis tarsi šios muzikos papildymas, bet su S. Prokofjevo kūriniais visada taip. Buvo laikai, kai žmonėms buvo sunku perprasti, priimti šio kompozitoriaus muziką, bet dabar viskas pasikeitė. Tarkim, net garsi baleto artistė Galina Ulanova iš pradžių manė, kad S. Prokofjevo muzika netinkama baletui, sakė, kad šios kakofonijos neįmanoma klausyti. Tačiau vėliau ji šį vaidmenį, atnešusį jai šlovę ir pripažinimą, pamilo. S. Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“ - tai himnas meilei.

Bijau, kad atsiras žmonių, kurie sakys, jog meilės nėra.

Gal Lietuvoje taip ir pasakys, bet Rusijoje - ne. Net jei nėra, sakys, kad yra (juokiasi). Mes skirtingi. Lietuviai santūresni, išauklėti, neatskleidžiantys jausmų, rusai - atviresni ir išoriškai laisvesni, nors kompleksų turi.

O jūsų gyvenime yra meilė?

Žinoma. Kaip be to gyventi choreografui.

Norint kurti reikia praktikos?

Nežinau. Meilė nebūtinai turi būti nukreipta į kūnišką asmenį. Tarkim, meilė Dievui. Bet kokiu atveju savo išgyvenimų nenaudoju kūryboje. Dariau tai tik kartą, kai buvau labai jaunas. Bėgant laikui suprantu, kodėl menas ir kūryba kone sinonimai, nes ne viskas tikra, o sukurta. Pasak vienos garsios baleto pedagogės, ne visada svarbu, kad balerina jaustų tai, ką ji kuria scenoje. Juk taip galima ir išprotėti. Ir tai ne juokelis. Buvo balerina, kuri taip gerai įsijausdavo į herojės, kuri spektaklio finale išprotėja, partiją, kad gyvenimą pati baigė tokios būsenos.

Žiūrovas turi pajausti daugiau nei baleto artistas. Stebuklas turi įvykti ne scenoje, o žiūrovų salėje. Svarbu, kad kūrinio chemija užkrėstų tai žiūrinčius.

Viena mano pedagogė sakė: jei reikia daug kartų aiškinti, geriau to nedaryti, nes žmogus vis tiek nesupras. Man norisi, kad baleto artistas spektaklio koncepcijos supratimą savo viduje išaugintų pats.