Ventės rago švyturys – seniausias Lietuvoje ir vienintelis, atviras žmonėms ištisus metus. Jo istorija glaudžiai susijusi su nuo 1929 m. veikiančia ornitologine stotimi. Vytauto JUSIO nuotr.

Lietuvos švyturių odisėja (3)

(2)

Išaušę naujieji metai pajūryje bei pamaryje nušvis švyturių istorijomis: Klaipėdos ir Neringos savivaldybės būtent šiems navigaciniams objektams oficialiai dedikavo 2024-uosius, kurie paženkinti ne vieno švyturio jubiliejumi.

Pabaiga. Pradžia ČIA

Publikacijų cikle skaitytojus kviečiame susipažinti su visais mūsų šalies švyturiais: ir išnykusiais, ir esamais. Prie Švyturių metų iniciatyvos yra kviečiamos prisidėti Palangos bei Šilutės rajono savivaldybės.

Šįkart – apie Nemuno deltos sargus: pačius seniausius išlikusius Lietuvoje, XIX a. menančius Ventės rago ir Uostadvario švyturius (Šilutės r.). Taip pat - jauniausią šalyje Šventosios švyturį.

Kryžiuočių pėdsakai

Nemuno upė dar nuo priešistorės laikų buvo vienas iš prekybos kelių, tad jos žemupys, žiotys (Atmata) – strateginė vieta. Į Kuršių marias išsikišęs Ventės ragas puikiausiai tiko laivybos kontrolės forpostui įkurti, todėl 1360 m. Teutonų ordino didysis maršalas Henningas Schindenkopfas (1330-1370) pastatė mūrinę pilį, pavadintą Windenburgu („vėjų pilimi“).

Negailestingos audros, bangomūša dešimtmetis po dešimtmečio plovė rago smaigalį, ardė kryžiuočių pilį, ši po 1422 m. Melno taikos sutarties prarado reikšmę, ir paskutinį kartą jau vandenin nugrimzdusios tvirtovės likučius savo 1567 m. žemėlapyje pažymėjo Casparas Hennenbergeris (1529-1600).

Prekių tranzitas Nemunu per Kuršių marias buvo svarbus Prūsijos karalystės, Vokietijos imperijos valdžiai, tačiau labai ilgai nesirūpinta laivininkų saugumu: ties pavojinguoju Ventės ragu nuolat duždavo laivai. Stichija buvo tokia negailestinga, jog apie 1700 m. sugriovė ir rage stovėjusią bažnyčią.

Vieta, kurioje kadaise rezidavo kryžiuočiai, tapo kito strateginio objekto – švyturio – namais. Pirmasis Ventės rago švyturys buvęs medinis (11 m aukščio bokštas su aliejine lempa) ir pastatytas 1837 m. Jį pakeitė 1860-1862 m. statytas mūrinis aštuonkampis raudonplytis švyturys. Jame 12 m aukštyje virš vandens lygio buvo įrengtas Fresnelio optinės sistemos šviesos aparatas (iš pradžių buvo deginama alyva, vėliau – dujos). Šviesti pradėjo 1863 m.

Taigi, Ventės rago švyturys – seniausias originalus švyturys Lietuvoje, kuris išsiskiria dar ir tuo, jog yra vienintelis laisvai prieinamas, atviras ištisus metus. O bent kartą gyvenime jį aplankyti tikrai verta ne tik dėl atsiveriančio nuostabaus vaizdo į Kuršių neriją, marias, Nemuno deltą. Šiame navigaciniame objekte išliko autentiški ir vieninteliai tokie šalyje ažūriniais ornamentais dekoruoti bei metaliniais kabliais sienose įtvirtinti sraigtiniai laiptai.

Šis švyturys po 15 metų pertraukos vėl pradėjo šviesti tik 2022 m., nes prieš tai stovėjo be lempos, kuri kadaise buvo išmontuota ir išvežta. Naują šviesos šaltinį (jūrinį žibintą su Fresnelio lęšiais) švyturiui padovanojo bei sumontavo VILNIUS TECH dėstytojas, inžinierius Tomas Jačionis. Jis atskleidė, jog įrengtas pagrindinis lęšis gamintas apie 1956 m. Ukrainos Iziumo miesto fabrike.

1924-1944 m. Ventės rago švyturio prižiūrėtoju dirbęs Mikas Posingis (centre, su šaliku) – nepelnytai pamiršta, bet itin svarbi pamario gamtotyrai asmenybė. „Memeler Dampfboot“ (2008 m.)
1924-1944 m. Ventės rago švyturio prižiūrėtoju dirbęs Mikas Posingis (centre, su šaliku) – nepelnytai pamiršta, bet itin svarbi pamario gamtotyrai asmenybė. „Memeler Dampfboot“ (2008 m.)

Prieš 100 metų

Į Kultūros vertybių registrą įrašytas Ventės rago švyturys su prie jo prisišliejusiu švyturininko namu priklauso Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus Ventės rago ornitologinei stočiai. Pastaroji aplinkybė – bene įdomiausia, norint atskleisti minėto švyturio istoriją, mat jis labiau pagarsėjo ne dėl navigacinių aspektų, o dėl paukščių žiedavimo.

Sutapimas, tačiau 2024-ieji paženklinti jubiliejumi ir Ventės rago švyturio atveju: lygiai prieš 100 metų, 1924 m., šio objekto prižiūrėtoju paskirtas 20 metų šias pareigas ėjęs Mikas Posingis (Michel Posingies, 1887-1951). Unikali ir kertinė asmenybė, glaudžiai susijusi ir su švyturiu, ir su paukščių žiedavimo Lietuvoje istorija.

Vertingos medžiagos apie M. Posingį yra surinkęs bei 2009 m. leidinyje „Šilainės sodai“ paskelbęs kraštotyrininkas Egidijus Bacevičius.

„Į Ventę naujakurių šeima atvyko gegužės 19 d., sekmadienį, anksčiau sutarto laiko. Norėjo geriau susipažinti su naujomis gyvenimo ir darbo sąlygomis. Švyturio prižiūrėtojo namelio laukujas duris rado užremtas iš vidaus. Durų spyna buvusi sugedusi, tad norint patekti į vidų reikėdavo įlipti pro langą, tuomet atidaryti užremtas duris, o išeinant - atgaline tvarka „užrakinti“. Pro langą šokinėjęs ir šeimininko šuo. Ūkio pastatai buvo apleisti, gyvenamųjų patalpų languose trūko net 16 stiklų, vandens siurblys – sugedęs, o dalys išmėtytos po išsikerojusį sodą“, - rašė jis.

Briaunotas 1873-1876 m. statyto Uostadvario švyturio bokštas - be veikiančio žibinto, tačiau itin įdomus dėl savo istorijos ir viso unikalaus pastatų, įrenginių komplekso. Deniso NIKITENKOS nuotr.
Briaunotas 1873-1876 m. statyto Uostadvario švyturio bokštas - be veikiančio žibinto, tačiau itin įdomus dėl savo istorijos ir viso unikalaus pastatų, įrenginių komplekso. Deniso NIKITENKOS nuotr.

Darbšti M. Posingio šeima greitai sutvarkė, atgaivino ūkį, o pats švyturio prižiūrėtojas pasinėrė į didžiausią savo aistrą: sparnuočių migracijos fenomeno tyrimus. M. Posingis palaikė glaudžius santykius su pirmosios pasaulyje (įsteigta 1901 m. Kuršių nerijos gyvenvietėje Rasytėje) paukščių žiedavimo stoties įkūrėju Johannesu Thienemannu (1863-1938). Nuo 1929 m. sparnuočiai pradėti stebėti, nuo 1930 m. – žieduoti ir Lietuvoje, Ventės rage.

Taigi, švyturys ir švyturininko namas – tai pirmosios Lietuvos ornitologinės stoties namai, tačiau M. Posingis sugebėjo puikiai tvarkytis su dvejomis pareigomis: ir ornitologo, ir švyturio prižiūrėtojo.

„Pagrindinis prižiūrėtojo darbas - rūpintis žibintu. Daleno lempos dujinį žibintą privalėjo įžiebti ir išjungti tiksliai nustatytu laiku: rudenį ir žiemą – pavakare 7.30 val. ir 7.00 val. ryte, o vasarą įžiebti 21.00 val. ir išjungti su brėkšma, t. y. 3.00 val. ryte. Vėliau, pajungus elektrą, žibintas veikė savarankiškai.

Be kasdienės techninės įrangos priežiūros dar reikėjo matuoti marių vandens lygį, priimti ir persiųsti Hamburgo meteorologijos tarnybos pranešimus apie besiartinančią audrą, o tada stiebe reikėdavo iškabinti įspėjamąsias vėliavas. Netrūkdavo darbo ir žiemą: susidarius ledams, stebėjo jų storį, pranešdavo apie pajudėjusias lytis, srovės greitį ir pan.“, - rašė E. Bacevičius.

Šalia Uostadvario švyturio išliko ši 1907 m. pastatyta vandens kėlimo stotis su garo turbina, susiurbianti pievų vandens perteklių ir nuleidžianti jį į Atmatą. wiki.genealogy.net
Šalia Uostadvario švyturio išliko ši 1907 m. pastatyta vandens kėlimo stotis su garo turbina, susiurbianti pievų vandens perteklių ir nuleidžianti jį į Atmatą. wiki.genealogy.net

Sielininkų kelrodis

Dar vienas Nemuno deltos švyturys tiesiogiai susijęs su 1863-1873 m. iškastu Karaliaus Wilhelmo kanalu, kuriuo, aplenkiant pavojingąsias Kuršių marias, iš Nemuno per Minijos upę į Klaipėdos uostą (Malkų įlanką) buvo plukdomi sieliai, plaukiojo laivai.

Tai – 1873-1876 m. kaip orientyras sielininkams šalia Minijos žiočių pastatytas Uostadvario švyturys. Šis 18 m aukščio aštuonbriaunis raudonplytis navigacinis objektas priklauso Vidaus vandens kelių direkcijai ir nebeveikia, tačiau vasarą būna atviras žmonėms. Įdomus ne tik jis, bet ir visas paveldosauginis kompleksas su išlikusia autentiška 1907 m. pastatyta vandens kėlimo stotimi (turėjo garo turbiną; įrengtas Šilutės polderių muziejus), Atmatos upės vandens lygio svyravimams registruoti skirtu limnigrafu (veikia nuo 1905 m.), archajišku uosteliu. Intriguojanti ir vietovės istorija.

„Uostadvario kaimą galima padalinti į dvi zonas - buvusios dvaro sodybos ir švyturio, uosto, vandens kėlimo stoties komplekso. Dvaro sodyba, kurią vokiečiai vadino Kuwertshof (Kuverto kiemas – aut. past.), lietuviai - Uostadvario vardu, buvo įkurta XVIII a. II p. Johanno Gottfriedo Kuwerto, jam įgijus apleistą ūkį su pievomis. Dvaro žemėse, netoli Dumblės upelio, J. G. Kuwertas pastatė smuklę, kurios pagrindiniai lankytojai buvo Kuršių mariose plaukiodavę sielininkai“, - rašoma Kultūros verybių registro pažymoje.

Remiantis Šilutės Hugo Šojaus muziejaus pateikta informacija, 1869–1871 m. Uostadvario savininku buvo ne kas kitas, o legendinės gintaro kasyklos Juodkrantėje valdytojas ir firmos „Stantien & Becker“ bendraturtis Mėmelio pirklys Friedrichas Wilhelmas Stantienas (1817-1891).

„Uostadvaris buvo ypatinga vieta Nemuno žemupyje. Atmatos intako žiotyse buvo įrengtas uostas, kuriame žvejai žiemą laikydavo valtis. Čia prieš plukdant per marias būdavo perrišami į Klaipėdos uostą traukiami sieliai, čia sustodavo ir grįžtantys sielininkai. Todėl Kuwertas sumaniai pasinaudojo šia vieta ir įkūrė labai pelningą smuklę“, - rašė muziejininkai.

Sąlyginai prie Nemuno deltos „švyturių“ būtų galima priskirti ir šalia Atmatos žiočių, pačioje 2,6 km ilgio pylimo pabaigoje stovintį navigacinį ženklą.

„Nepasiekiamas turistams, matomas tik plaukiant laivu. Šis ženklas dažnai minėtas turistinėje literatūroje, kaip Nemuno pradžios, atskaitos taškas. Turime nedaug žinių šia tema“, - knygoje „Lietuvos švyturių istorija“ (2017 m.) rašė jos autorius Aidas Jurkštas.

1957 m. pastatytas Šventosios švyturys – jauniausias Lietuvoje. Jį Palangos miesto savivaldybė jau daug metų planuoja pritaikyti pažintiniam turizmui. Aido JURKŠTO nuotr.
1957 m. pastatytas Šventosios švyturys – jauniausias Lietuvoje. Jį Palangos miesto savivaldybė jau daug metų planuoja pritaikyti pažintiniam turizmui. Aido JURKŠTO nuotr.

Šventosios švyturys

Šis beveik 40 metrų aukščio metalinių konstrukcijų ažūrinis navigacinis objektas – jauniausias Lietuvoje, ir statytas jis 1957 m.

Objektas prieš keletą metų Vyriausybės nutarimu perduotas Palangos miesto savivaldybei. Pastaroji dar 2019 m. ėmė puoselėti planus navigacinį statinį pritaikyti pažintiniam turizmui.

Švyturyje norima įrengti liftą neįgaliesiems, dabartines kopėčias pakeisti sraigtiniais laiptais, pertvarkyti viršutinėje švyturio dalyje esančią keturkampę uždarą dalį ir įrengti apvalios formos patalpą, kurioje būtų galima lankytis net ir prastesniu oru, rengti edukacijas. Taip pat planuojama sutvarkyti švyturio aplinką, techninėse patalpose įrengti švyturių muziejų.

Be kita ko, prie Šventosios uosto, pajūrio kopose, yra išlikęs vienintelis Lietuvoje nesunaikintas rūko švyturys – nautofonas (neveikiantis).

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder