Prezidentas Gitanas Nausėda: „Valstybė - ne Kalėdų Senelis, bet turi demonstruoti solidarumą ir empatiją žmonėms“

Šiandien su savo skaitytojais dalinamės Lietuvos prezidento mintimis apie šalį ištikusią energetinę krizę ir būtinybę šiuo laikotarpiu valstybei solidarizuotis su savo piliečiais.

„Žmonės negalės mokėti 100-120 procentų ar daugiau (komunalinių mokesčių), negu mokėjo anksčiau“, - sako G. Nausėda.

Anot prezidento, pirmiausia resursai turi būti skirti elektros kainų subsidijoms buitiniams vartotojams. Taip pat turi augti minimali alga, išmokos, vaiko pinigai.

Prezidentas pastebi, kad dėl Ukrainoje vykstančio karo visuomenėje jaučiamas nuovargis. Natūralu, kad mūsų piliečių materialinė parama Ukrainai mažėja.

Tačiau G. Nausėda nemato rizikos, kad Lietuvoje pasikartos Čekijos scenarijus, kur žmonės išėjo į gatves reikalaudami stabdyti paramą Ukrainai.

Artėjant Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui Lietuvos vadovas juokauja, kad jei tuomet nebūtų pasinaudota susidariusia padėtimi ir Klaipėda nebūtų prijungta prie Lietuvos, šiandien jis gyventų kitoje valstybėje, o Lietuva neturėtų prezidento.

Interviu metu G. Nausėda atskleidė savo požiūrį į Lietuvos miškų galiūno briedžio simbolį, padėkojo „Vakarų ekspreso“ žurnalistei Gražinai Juodytei, pasakė, kokią pamoką suteikė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, ir patikino neabejojąs, kad į Klaipėdą bus nutiesta europinės geležinkelio vėžės atkarpa.

Jau įveikta jūsų prezidento kadencijos pusiaukelė. Šiuo laikotarpiu Lietuvą ir pasaulį sukrėtė daug įvykių. Kaip vertinate, kad būtent šiuo metu jūs vadovaujate valstybei?

Žinot, aš tiesiog net negalvoju apie tai. Aš manau, kad tai yra tiesiog likimo duoti iššūkiai ir turi du variantus - arba susiduri su jais arba nebe.

Iš tikrųjų koncentracija šitų įvykių, iššūkių, krizių per ganėtinai trumpą laikotarpį buvo didžiulė. Jau atrodytų, kad galbūt prie tam tikrų iššūkių gali priprasti, nors prie tokių dalykų kaip karas niekada negali priprasti.

Štai dabar turim dar vieną iššūkį. Tai energetinė krizė. Mano akimis žiūrint, tai viena iš rimčiausių krizių.

Tai yra labai didelė ir rimta problema, kuri turėtų sutelkti visų valdžios institucijų dėmesį.

Tokiomis sąlygomis mes gyvename ir, kaip sakoma, tai, kas mūsų nepalaužia, tai padaro mus stipresnius.

Tokios krizės ir įvykiai daro įtaką visuomenės nuotaikai, žmonių savijautai. Statistika rodo Lietuvoje didėjantį mirtingumą, mažėjantį gimstamumą. Kokių priemonių reikėtų imtis socialinei įtampai sumažinti?

Jeigu kalbama apie energetiką, tai pirmiausia galima pasakyt, kad mes tikrai labai daug padarėme tam, kad Lietuva nebebūtų energetine sala. Jungtimis, terminalais, visai neseniai Lenkijos-Lietuvos dujų jungtį atidarėme, mes pasiekėme, kad Lietuva šiandien yra pirmoji valstybė, galinti pasakyti, kad esame pajėgūs iš Rusijos nepirkti nei naftos, nei dujų, nei elektros.

Tačiau tai nereiškia, kad mes užtikrinome mažas kainas. Elektros generavimo srityje mes ryškiai atsilikome, palyginti su kitais infrastruktūros projektais.

Šiandien pasakyti, kad per 2-3 metus pasigaminsime tiek elektros energijos, kiek reikia, deja, negalime.

Šiandien mes 70 procentų elektros energijos importuojame.

Priklausome tokiai kainų zonai, kur jos yra vienos didžiausių Europoje, kitaip tariant, kainos čia yra aukščiausios. Ir šiandien be savų elektros generavimo šaltinių mes situacijos ženkliai pakeisti negalime.

Todėl turime suprasti, kad tai jau tapo mūsų vidaus politikos klausimu numeris vienas. Turime skirti tam tiek maksimalų dėmesį, tiek maksimalius finansinius resursus.

Tie resursai turi būti pirmiausia skirti elektros energijos kainai buitiniams vartotojams subsidijuoti. Žmonės negalės mokėti 100-120 procentų ar net dar daugiau, nei mokėjo anksčiau. Vidutinė šeima gyvena pagal tokį modelį: susimoka komunalinius, susimoka visus būtinus mokesčius ir žiūri, kas liko.

Jeigu šeima, susimokėjusi būtinus mokesčius, matys, kad nieko nebeliko, ribos savo vartojimą. Natūralu, kad ir verslas patirs didelių iššūkių, ypač tas verslas, kuris pardavinėja prekes vidaus rinkoje.

Todėl mes pasisakome už tai, kad, be elektros energijos subsidijų, reikia taikyti kitas priemones, kurios didintų žmonių pajamas: neapmokestinamų pajamų dydis ir minimali mėnesio alga turi augti, socialinių išmokų bazė turi augti.

Vaiko pinigai turi didėti, nes šeimos ypač patiria spaudimą.

Aš suprantu, kad kai kas gali galvoti, kad mes - Kalėdų Senelis, kuris dalina dovanas.

Nemanau, kad valdžia yra Kalėdų Senelis. Valdžia nori arba prašo žmonių solidarumo, tačiau sunkiais momentais valdžia pati turi demonstruoti solidarumą ir empatiją žmonėms.

Mano nuomone, tai savaime suprantama, priešingu atveju negali tikėtis paramos iš žmonių, kai jai (valdžiai - aut. past.) reikia tos paramos.

Aš labai tikiuosi, kad toks suvokimas bus visiems būdingas - ir valdančiajai koalicijai, ir opozicijai.

Tik su tokiomis nuotaikomis mes galėsime įveikti tą sudėtingą laikotarpį.

Dalis žmonių augančias kainas sieja su parama Ukrainai...

Man šis klausimas šiek tiek dirbtinis. Skirtingai nuo Čekijos, kur vyko masinės demonstracijos ir tikrai vienas iš šūkių buvo raginimas stabdyti paramą Ukrainai, nes dėl tos paramos tęsiasi karas ir dėl to patiriamas energetikos išteklių brangimas.

Tai aš nelabai matau tokią socialinę bazę Lietuvoje arba didelį skaičių žmonių, kurie galėtų eiti į gatves su tokiu reikalavimu - stabdykime paramą Ukrainai. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad rytoj mes turėsime karą čia - Lietuvoje.

Mūsų parama Ukrainai ne tik mūsų simpatijos ženklas, bet ir mūsų intereso klausimas. Ar mes norim, kad karo veiksmai vyktų mūsų žemėje? Štai kodėl mes turime būti kartu su ukrainiečiais, remti juos visomis išgalėmis.

Aš neturiu jokių iliuzijų, ypač matydamas, kas vyksta pastaraisiais mėnesiais, kokią retoriką leidžia sau Kremliaus šeimininkai. Anksčiau tai buvo įvyniota į saldainio popieriuką ir niekas taip atvirai nekalbėjo. Dabar, kai jie atsidūrė tokioje desperatiškoje padėtyje, jie šneka tai, ką galvoja.

Ir jūs girdite, ką jie šneka. Kalbėdami apie Estiją, Lietuvą, Latviją sako, kad pabaigs darbus, kurių nepadarė anksčiau.

Ką tai reiškia? Grasina, kad vėl pastatys į tą pačia padėtį, kuri buvo iki devyniasdešimtųjų metų, gal su dar liūdnesnėmis pasekmėmis.

Mes neturėtume būti trumparegiški ir šituos dalykus priešinti, esą parama Ukrainai lemia aukštas energijos kainas.

Dar iki karo Ukrainoje rusai ėmė manipuliuoti kainomis, kelti jas šitokiu būdu mėgindami Europą parklupdyti ant kelių.

Tai buvo sąmoninga Kremliaus politika ir karas tik paaštrino tą situaciją.

Mes galbūt jau šiek tiek pavargom, pripratom prie karo. Galbūt atsipalaidavom ir paramos Ukrainai jau yra per mažai?

Aš suprantu, kad žmonės labai nuoširdžiai stengėsi padėti, aukojo asmeniškai ir pirko „Bairaktarus“, ir kitomis formomis teikė humanitarinę pagalbą. Savo butus ir namus davė, kad galėtų ukrainiečiai gyventi.

Bet žmonės žvalgosi, kaip jie išgyvens su savo šeima. Natūralu, kad gyvenant tokiomis sąlygomis, kai neaišku, kokios bus kainos žiemą ir kiek reikės mokėti už komunalines paslaugas, kiek reikės mokėti už energiją, jie pirmiausia galvoja apie savo šeimą.

Aš nežinau, ar čia yra kokio moralinio nuovargio, tiesiog objektyvių priežasčių rezultatas, žmonės tiesiog negali... Nesame tokia turtinga valstybė, kad galėtume neribotą laiką teikti neribotą paramą.

Čia šitas aspektas turėtų būti suprantamas ir aš tikrai dėl to negalėčiau kaltinti ar reikšti kažkokius priekaištus.

Kitas aspektas, kurį jūs iškėlėte, yra karo nuovargio klausimas. Visi pripranta prie tų baisių karo vaizdų, tai tampa kasdienybe. Dalies žmonių dėmesys atbunka, tai tampa realybe, su kuria turėtume susitaikyti.

Tačiau šioje vietoje sunku susitaikyti, nes visada pagalvoji, kad jei aplinkybės susiklostytų kitaip, tai gali žūti tavo žmonės.

Ne kartą bendravote su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu. Kokį įspūdį jis jums paliko, ko reikėtų iš jo pasimokyti?

Aš nelinkėčiau mūsų šaliai, kad susiklostytų tokios aplinkybės, kai reikėtų pačiam prezidentui ir visai šaliai kariauti.

Volodymyras Zelenskis šį išbandymą priėmė stoiškai. Padarė vieną labai svarbų sprendimą, kuris leidžia Ukrainai tikėtis sėkmės šitame kare. Jis nepaliko valstybės.

Jis atsispyrė pasiūlymams pirmosiomis karo dienomis palikti Ukrainą. Tai būtų nulėmę karo pabaigą. Šalis būtų sukrėsta, palikta ir būtų kur kas sunkiau gintis negu dabar.

Zelenskis labai sėkmingai atsispiria Rusijos propagandai. Rusijos propagandos mašina tikrai yra labai galinga, reikia būti labai išmaniam, išmintingam, kad gebėtum atsikirsti.

Informacinis karas vyksta lygiai toks pat, koks karas vyksta mūšio laukuose. Ir ukrainiečiai čia yra ir išmintingi, ir toliaregiški. Nors tai labai sudėtinga, bet jie sugeba ir pajuokti agresorių, iš jo pasityčioti. Tai yra labai paveiku. Labai kelia savo armijos ir muša priešo kovinę dvasią.

Zelenskio tikėjimas, kad karas baigsis Ukrainos pergale, įkvepia mus visus.

Karo pasekmes tiesiogiai jaučia ir Klaipėda. Dalies krovinių neteko uostas. Šiuo metu tampa labai svarbu, kad į Klaipėdą būtų nutiesta europinės vėžės geležinkelio atkarpa. Kaip manote, ar toks projektas gyvybingas?

Ne tik gyvybingas, bet ir labai sveikintinas. Tačiau mums reikia būti nuosekliems ir tęsti tuos darbus.

„Rail Baltica“ yra gyvybingas ir prasmingas. Jau turime vėžę iki Kauno. Ja jau naudojasi tiek krovinių ekspeditoriai, tiek kariuomenė.

Visa tai veikia ir, be abejo, turime tęsti tuos darbus. Europinės vėžės tiesimas į Klaipėdą, manau, yra vidutinės laiko perspektyvos klausimas. Šiandien, manau, nėra prieštaraujančiųjų šiai vėžei Europos Sąjungos koridoriuose.

Negalim kalbėti, kad tai bus rytoj arba poryt. Tačiau tai įvyks, ir tai bus labai prasminga investicija.

Aš matau, kad su kiekviena krize atsiranda noras ieškoti išeičių.

Buvo galima tikėtis, kad Klaipėdos uostui smūgis bus didesnis, bet atsirado papildomų sprendimų, kurie leidžia amortizuoti dalį šitos netekties.

Dabar yra toks laikotarpis, kai reikia ieškoti išeičių, nes tiek karas, tiek Baltarusijos režimas taip greitai, deja, nepasikeis.

Karas iškėlė ir išlikusių sovietinių monumentų problemą. Ar teisingu keliu einame šiuo klausimu?

Yra du keliai. Yra kelias centrinei valdžiai priimti įstatymą ir procesą įgyvendinti per tam tikrą laiką nebeplėtojant diskusijų. Yra kitas kelias, šitą kelią pasirinko Lietuva, - suteikti savivaldybėms galias ir sprendimo teisę dėl monumentų nukėlimo.

Susitikimo su pajūrio savivaldybių merais metu iškėliau šį klausimą. Jie sakė, kad sprendė tai ne karšta galva, ne su buldozeriu čia pat griaudami, o viską gerai suplanavę.

Manau, kad visoj Lietuvoj šitas procesas juda pakankamai sklandžiai ir nekelia bereikalingų aistrų.

Visi suprantame, gerbiame žmonių mirtį Antrojo pasaulinio karo metais. Bet mes negalime leisti išnaudoti sovietinių stabų propagandai.

Ir pati Rusija, atsidūrusi tokioje padėtyje, nebegrasina, nebegąsdina ir nemėgina manipuliuoti tokiais žodžiais, kokiais ji čia mėgindavo švaistytis dar tuo metu, kai karo nebuvo.

Dar prisimename, kiek būdavo diplomatinių gąsdinimų, demaršų. Dabar viskas vyksta natūraliai.

Mes pasirinkome teisingą istorijos pusę, o jie tegul keliauja į istorijos šiukšlyną.

Šiuo metu vyksta diskusija dėl Mažosios Lietuvos regiono herbo. Koks jūsų požiūris į visuomenininkų siūlymą, kad herbe būtų pavaizduotas briedis?

Mes sekam šitą procesą. Nėra labai didelės intrigos ir nėra labai didelės istorijos. Niekas Heraldikos komisijoje neprieštarauja briedžio simboliui.

Pageidavimas yra tik, kad Mažosios Lietuvos herbas atspindėtų ir tam tikrą šio regiono savitumą, jo indėlį į Didžiosios Lietuvos kultūrą.

Kai mes kalbame apie Mažąją Lietuvą, mes pirmiausia galvojame apie pirmąsias lietuviškas knygas, kurios išleistos ne kur kitur, o Mažojoje Lietuvoje.

Taip pat apie knygnešius, apie lietuvišką nacionalinio atgimimo laikraštį „Aušra“, kuris pradėjo nacionalinį atgimimą ir leido sukurti Lietuvos Respubliką.

Yra pageidavimas ne atmetant, ne eliminuojant, tame tarpe ir briedžio simbolio, tiesiog rasti ir tam tikrų kitų simbolių, kurie atspindėtų šito unikalaus ir mano labai mylimo regiono esmę.

Artėja Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmetis. Kokią reikšmę šis kraštas turi Lietuvai, kokią matote jo ateitį?

Labai didelę reikšmę šis regionas vaidina Lietuvos ekonomikoje. Kalbu apie uostą, jo mastą. Stiprią pramonę, Laisvąją ekonominę zoną. Tai labai didelė ekonomikos dalis ne tik kiekybine, bet ir kokybine prasme.

Pastaruoju metu nemažai skaičiau apie šio krašto prijungimą. Skaitau didelę monografiją apie Martyną Jankų, kurią išleido Domas Kaunas.

Iškyla tie politiniai įvykiai, kurie leido drąsiai ir išmaningai pasinaudoti ta susiklosčiusia situacija. Padėtis tuomet buvo panaši į šachmatų partijos pato situaciją.

Tuo metu reikėjo ir drąsos, ir labai aiškaus plano, kaip situacija pasinaudoti mūsų naudai.

Taip, Mažoji Lietuva ne iš karto suaugo su Didžiosios Lietuvos audiniu. Dėl savo specifikos, gyventojų sudėties, tam tikrų inspiracijų, dėl tuo metu vis stiprėjančios nacistinės Vokietijos.

Tai nebuvo paprastas procesas, bet šiandien aš negalėčiau įsivaizduoti Lietuvos be Mažosios Lietuvos. Išeitų, kad Didžioji Lietuva dabar prezidento neturėtų (juokiasi - aut. pas.), o aš gyvenčiau kitoje valstybėje? Aišku, juokauju. Aš noriu gyventi tik Lietuvoje.

Šia proga norėjau padėkoti „Vakarų ekspreso“ žurnalistei Gražinai Juodytei. Aš labai džiaugiuosi jos „Klaipėdos akvarelėmis“.

Į rankas atsitiktinai papuolė ketvirtasis tomas ir aš taip užsinorėjau pirmų trijų. Dabar jau turiu savo bibliotekoje ir nemažą dalį jau įveikiau. Tiek apie patį miestą, tiek apie jame gyvenusius žmones sužinai labai daug.

Tai man buvo didžiulis malonumas skaityti. Ir gatves prisimeni, ir praeitį prisimeni. Daug žinomų Lietuvos žmonių, politikų praeityje ilgiau ar trumpiau, o kai kurie net nuolat Klaipėdoje gyveno.

Klaipėda visada mano širdyje - kaip pirmoji meilė.