Alkoholis, narkotikai, nuolatinis svaiginimasis – priklausomybė kasmet paliečia tūkstančius žmonių Lietuvoje. Tačiau net ir atsidūrus visiškame dugne, kai atrodo, jog išeičių nebeliko, kai kuriems pavyksta atsitiesti. Tai pasakojimas apie vyrą, kuris išbandė beveik visus savęs naikinimo kelius, bet galiausiai rado jėgų pradėti iš naujo.
Priklausomybės šaknys, kaip pats sako Edvardas, glūdi vaikystėje. Jis augo aplinkoje, kur alkoholis buvo norma, o smurtas – dažna patirtis. „Vaikystėje man atrodė, jog jeigu žmogus prie stalo geria vandenį – jis nenormalus“, – pasakoja vyras. Paragauti alkoholio ar surūkyti cigaretę tam, kad pritaptų prie „stipresnių“, jam atrodė savaime suprantama.
Tačiau trisdešimt septynerių Edvardas savo padrikame kelyje buvo pasiekęs ir materialinės sėkmės – turėjo verslą, uždirbdavo didelius pinigus. Vis dėlto, pasak jo, tai tik paspartino kritimą. „Tai buvo bėgimas nuo savęs, nuo jausmų“, – pripažįsta jis. Narkotikų reikėjo vis stipresnių, o vidinė tuštuma tik augo.
Dugnas buvo pasiektas tada, kai nebeliko nei namų, nei artimųjų pasitikėjimo, nei noro gyventi. Po bandymo nusižudyti jį sustabdė atsitiktiniai žmonės ir policija. „Tuo metu atrodė, kad jau niekam nebereikalingas – nei gyvas, nei miręs“, – prisimena vyras.
Būtent tada prasidėjo kelias į pagalbą. Nakvynės namai, vienuolynas Kretingoje, pirmieji blaivūs mėnesiai, atkryčiai, reabilitacijos centrai. Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuro priklausomybių konsultantė Loreta Mangarovienė pabrėžia, kad vien tik žmogaus noro nepakanka. „Jeigu užtektų vien apsisprendimo ar vienos programos – viskas būtų labai paprasta. Tačiau priklausomybė yra daug sudėtingesnė“, – sako specialistė.
Lemtingu lūžiu Edvardui tapo dvasinė patirtis reabilitacijos centre. Per pamaldas, maldą ir nuoširdų pokalbį jis pirmą kartą leido sau atsiduoti Dievo valiai. „Tą akimirką supratau – arba viską atiduodu, arba mirštu“, – pasakoja vyras. Po šio išgyvenimo atsirado tai, ko ilgai nebuvo – lengvumas ir viltis.
Specialistai pabrėžia, kad sveikimas apima ne tik fizinį blaivumą, bet ir psichologinį bei dvasinį augimą. „Žmogus mokosi ne tik būti blaivus, bet ir gyventi blaiviai“, – teigia su priklausomais asmenimis dirbantis specialistas Rimvydas Butvydas. Anot jo, bendruomenė, palaikymas, struktūra ir saugi aplinka čia atlieka esminį vaidmenį.
Šiandien Edvardas gyvena blaiviai, kuria naują šeimą ir planuoja socialinį verslą, skirtą padėti priklausomiems žmonėms. Jo kasdienybė paremta reabilitacijoje išmoktais principais – rutina, savistaba, malda ir nuolatinis darbas su savimi. „Pastebėjau, kad žmonės atkrenta tada, kai nustoja daryti tai, kas juos laikė“, – sako jis.
Paklaustas, ką patartų jaunam žmogui, dar tik pradedančiam slysti priklausomybės link, Edvardas atsako paprastai – pirmiausia pripažinti problemą. „Didžiausia bėda yra nemokėjimas tvarkytis su savo jausmais. Mes juos slopiname alkoholiu ar narkotikais, bet jie niekur nedingsta.“
Svarbią vietą jo gyvenime užėmė ir bendruomenė, kurioje jis nebuvo smerkiamas. „Mane priėmė tokį, koks esu. Be etikečių. Be pasmerkimo“, – sako vyras. Tai, anot jo, ir tapo pagrindu keistis.
Ši istorija – ne apie stebuklą per vieną dieną. Tai pasakojimas apie ilgą, skausmingą, bet įmanomą kelią. Apie tai, kad net ir atsidūrus pačiame dugne, visada lieka galimybė atsitiesti – jei žmogus randa drąsos prašyti pagalbos ir nėra paliekamas vienas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą