Ar rugsėjo 1-ąją patiriame tik stresą, ar ir gerų emocijų?

Saulius JOKUŽYS, S. Jokužio leidyklos-spaustuvės vadovas

Visi norėtume gyventi gražiai, laimingai ir visą laiką atostogauti. Mokslas vis dėlto yra darbas, o išsilavinęs pilietis - didesnė jėga nei tankas.

Man patinka jaunos mokytojos, kurios mūsų jaunąją kartą nori atvesti į šviesų rytojų, gražios, protingos, ko gero, tam pasišventusios. 

Mūsų švietimo sistema neturi generalinės linijos. Mokytojai pavargo nuo mamyčių, senelių, kurie geriau už mokytojus žino, kaip reikia vaikus mokyti. Man gaila jų.

Rugsėjo 1-ąją gražūs vaikučiai - didžiulė puošmena mūsų akims, o tėveliams - didžiulis rūpestėlis. Tai šventė ne tik pirmokams, bet ir studentams. 

Mano manymu, Klaipėdai būtų ne pro šalį turėti dar porą ar trejetą universitetų. Kuo daugiau jaunimo mieste, tuo jis perspektyvesnis. Mūsų miestas tam tinka.

Prieš rugsėjo 1-ąją buvo rūpesčio, į kokią mokyklą pateksi. Tie, kurie gyvena anoje pusėje Palangos plento, suko galvas, kaip patekti į Klaipėdos mokyklą, kiti norėjo būti priimti į „Ąžuolyno“ gimnaziją.

Kai buvau mažas, man jokių rūpesčių nebuvo - aprengtas, pavalgydintas, batukai nupirkti, net kaklaraištis. Niekas neklausė, ar noriu būti Lenino anūku.

Mano anūkės jau didelės, pačios netrukus turbūt kurs šeimas, tada man bus didžiulė šventė.

Eimantas KIUDULAS, Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos valdymo bendrovės generalinis direktorius

Jeigu mes reitinguose pagal švietimo sistemą nesame pirmame penketuke, vadinasi, yra ką tobulinti. Jeigu suomiai yra Nr. 1, o mes net ne Nr. 5, vadinasi, turime dar daug ką padaryti.

Rugsėjo 1-ąją gatvėse padidėja eismas, kamščių šiek tiek daugiau, bet neigiamų emocijų tai nekelia - juk nepyksti, kad saulė pradeda iš ryto šviesti.

Kažkodėl per rugsėjo 1-ąją labiausiai prisimenu save. Mano vaikai jau suaugę, jie universitetuose ir darbuose. Kitų asociacijų su rugsėjo 1-ąja neturiu, tik atsiminimus iš savo vaikystės.

Labiausiai prisimenu dvyliktokus, kurie mus vedė už rankų ir davė pobaisių patarimų. Nors tai buvo vaikinai ir merginos, man atrodė, kad tai vyrai ir moterys. Jie mums sakė nepamiršti, kad laikas mokykloje yra pats lengviausias ir geriausias. Dabar su jais visiškai sutinku. Atsakomybės mažai, darbų neturi, tėvai tavimi rūpinasi, tau tik reikia mokytis. O paskui būna tik sunkiau.

Dr. Odeta KUPETIENĖ, Klaipėdos Pauliaus Lindenau mokymo centro plėtros vadovė

Kai pati pradėjau dėstyti, man rugsėjo 1-oji asocijavosi su išaugusia atsakomybe, ypač pirmais metais. Tada labai bijojau rugsėjo pirmosios. Dabar to jaudulio nebėra.

Kiek prisimenu save kaip mokinę, tądien būdavo labai dviprasmiškos nuotaikos: suvokimas, kad prasidės pamokos, ir džiaugsmas, kad po vasaros susitiksiu su draugais, kurių pasiilgdavau. Aš ir kai kurių mokytojų pasiilgdavau.

Rugsėjo 1-ji: mokytojai su gėlėmis, pasipuošę vaikai, gatvėse daug automobilių, mieste prasidės spūstys, laukia nauji darbai. Daugiau yra džiaugsmingų emocijų, nes man rugsėjo 1-oji dabar asocijuojasi su naujomis pažintimis ir naujomis viltimis - renkasi nauji žmonės, nauji mokiniai.

Šeimoje yra artimas žmogus, pirmakursis studentas. Su juo susijęs didelis jaudulys - jam teks kraustytis į kitą miestą.

Robertas VALANTIEJUS, klaipėdietis nuo gimimo

Man rugsėjo 1-oji turėjo papildomą momentą, nes mama buvo mokytoja. Tad ši diena nepastebėta niekada nepraeidavo - mamą papuošdavo parsineštos gėlės.

Dažniausiai prisimenu vėsų, bet saulėtą rytą. Galbūt išlikęs idiliškas vaizdas. Kiek atmenu, didelio streso dėl priemonių pirkimo nebūdavo.

Smagu būdavo po vasaros susitikti su draugais, klasiokais. Tragedijos, kad baigėsi vasara, man nebūdavo, juo labiau kad su mokslais nesikankindavau. Mano vaikams irgi sekėsi mokytis.

Dabar išgirdus žodžius „rugsėjo 1-oji“ pirmiausia iškyla vaizdas, kaip dešimtokai veda pirmokus į klases. Mano paties vaikai jau baigė aukštąsias mokyklas, jie jau net nebe studentai. Anksčiau gal jaudulio buvo daugiau, apimdavo pakili nuotaika.

Nuo rugsėjo 1-osios vėl keičiasi miesto gyvenimas: iš ryto pastebimai suintensyvėja eismas. Stengiuosi rinktis tokį kelią, kad išvengčiau privažiavimo kelių prie mokyklų. Kartais tenka pravažiuoti pro Sendvario progimnaziją. 

Ten didžiuliai kamščiai, visi stengiasi privažiuoti prie pat durų, išleisti vaiką ir dar atsibučiuoti, nesvarbu, kad kamštis yra susidaręs. Chaoso eisme atsiranda, ypač pirmomis dienomis. Bet priimi tai kaip neišvengiamybę.

Indrė BUTENIENĖ, Klaipėdos savivaldybės Strateginio planavimo skyriaus vedėja

Rugsėjo 1-oji - nauji mokslo metai. Užgula rūpesčiai, reikia susiruošti. 

Šiemet pas mus viskas sudėtingiau, nes vyriausioji dukra išvažiuoja studijuoti į Vilnių, išsinuomojo butą, reikia nupirkti sofą ir kitus daiktus. Išsikrausto vaikas. Ji stresuoja, ir mes kažkiek. Vidurinioji dukra irgi pereina į „Ąžuolyno“ gimnaziją, jaudinasi, kaip reikės susirasti draugų.

Iš vienos pusės, rūpesčiai, o kita vertus, prieš dvidešimt metų rugsėjo 1-ąją mes susituokėme. Taip išeina, kad mums dviguba šventė ir per mūsų metines visi eis su gėlėmis.

Aš nusimindavau, kad vasara baigėsi, kad ir vėl prasidės niūrus metas. Bet eiti į mokyklą norėdavau, labiausiai susitikti klasiokus. Mokytis man nebuvo sunku, tai nei rugsėjo 1-oji, nei mokykla man nebuvo košmaras.

Sovietmečiu eidavome su uniformomis, nebuvo kaip puoštis, nebent galėdavai turėti gražesnę apykaklę. O nepriklausomoje Lietuvoje jau pasipuošdavome baltais marškiniais, juodu sijonu ar kelnėmis.

Nemanau, kad mūsų švietimo sistema yra kažkoks sėkmės ar nesėkmės faktorius. Jeigu vaikas stengiasi mokytis, tėvai sudaro sąlygas, ne tik mokytojams viską užkrauna, viskas būna gerai. Aš labai jaudinausi prieš abitūros egzaminus, labiau nei dukra. Bet išlaikė gerais pažymiais, įstojo.