Menininkės Urtės Jasenkos dienoraštis: nuo buities iki egzistencinių klausimų

Nuo rugsėjo 7 d. Klaipėdos skulptūrų parke eksponuojama jaunos menininkės Urtės Jasenkos grafikos paroda „Atmintis“. Tai jautrūs, viltingi paminklai, skirti Ukrainai palaikyti.

Tęsinys. Pradžia čia

Septynios stiklo plokštės su Urtės Jasenkos piešiniais įsikomponuoja šalia Senųjų miesto kapinių paminklų, taip papildydami Atminties labirintą šiandien gyvenančių žmonių mintimis, jausmais ir lūkesčiais dėl ateities. Urtė, kaip visi mes, stipriai išgyveno karo įvykius.

„Manau, kad kurdama ekspoziciją gerai neįvertinau, kiek jėgų ir laiko pareikalaus šie paminklai bei į kokį įdomų, keistą, gyvenimišką ir kitų akims nepasiekiamą performansą pateksiu. Beveik kasdien man tenka keliauti į parką ir plauti, valyti šiuos stiklinius paminklus. Juos prižiūrėti“, - „Vakarų ekspresui“ pasakoja U. Jasenka.

Šiemet ji pradėjo rašyti dienoraštį, kuriame fiksuoja vykstantį procesą, kylančias mintis apie kūrėjo kelią, gyvenimą, šiuo metu vykstantį karą, jausmus ir emocijas.

Su „Vakarų ekspreso“ skaitytojais autorė dalijasi dienoraščio ištraukomis.

2024 m. sausio 20 d. 11.50 val.

Nuo ankstyvo ryto sninga be sustojimo. Atėjusi prie stiklinių paminklų tik nubraukiau sniegą, o bevalydama paskutinius, žiūriu, kad jau apsnigti ką tik nuvalyti. Pasijutau kaip Sizifas. Nuo mano akinių stiklų varvėjo snaigės, visai nieko nesimatė. Visgi juokinga, kad šiandien pasirinkau ateiti čia. Apsisukau ir sparčiu žingsniu parėjau namo.

2024 m. sausio 22 d. 10.46 val.

Pati sau esu juokinga. Vakar, vidury dienos, rašiau, kad leisiu sau pabūti nerūpestinga, bet visgi, atėjus vakarui, visu greičiu nulėkiau iki ekspozicijos apžiūrėti darbų, nuvalyti, nugramdyti užšalusio ledo nuo stiklinių paviršių. Ir gerai, nes šiandien beveik nebuvo ką tvarkyti.

Man atrodo žmonės apsigauna, kai laukia įkvėpimo kurti, tos nusileidžiančios išganingos mūzos. Manau, darbas gimdo kitą darbą, ir pačiame veiksme, procese vyksta visi galimi įkvėpimai, ir atvirkščiai.

Esu turbūt per daug atsakinga, o į savo specialybę tikrai žiūriu kaip į darbą, kuris, nepaisant visko, kartais (kaip ir visų žmonių) yra nuobodus, monotoniškas, net beviltiškai žlugdantis.

Kūrėjo pašaukimas reikalauja nepaprastos drąsos, stiprybės, ištvermės, valios, jėgų ir meilės, žinoma, nepasiduoti ir, nepaisant jokių sąlygų, toliau tęsti darbus. Manau, laimi tie, kurie paprasčiausiai nesustoja / nenustoja kurti.

2024 m. vasario 1 d. 11.24 val.

Visgi vakar nupjovė senuką medį, augusį visai šalia ekspozicijos. Labai liūdnai atrodė šiandien per kelią pažirusios jo šakos, o likęs storas kelmas vis dar baltavo ryto pilkame rūke. Trapu ir laikina viskas. Čia yra, čia nėra.

Kasdien dėkoju už gyvenimą ir visus dvasinius, materinius turtus, draugystes, ryšius, galimybes.

Šiandien paminklai po lietaus - nešvarūs, purvini. Valydama klausiausi, kaip virš galvos medžių šakos viena į kitą švelniai daužėsi. Po truputį ėmė šviesėti, sklaidytis pilki debesys, melsvėti dangus.

Dabar, kai rašau, jau šviečia saulė ir tikrai ji mane džiugina. Vis pagalvoju, kad gyvename tamsoje. Saulė nušvinta kartą per kokias tris savaites… Nori ar nenori - vis tiek oras, gamta mus veikia ir formuoja.

Valydama stiklinius paminklus galvojau, kad kol kas nerandu balanso tarp rimtumo ir humoro. Visokios filosofijos sukinėjasi galvoje, o kartais viskas taip paprasta, žemiška ir juokingai kvaila pasirodo. Taip pat pajaučiu, kad per daug įsisupau į reikalus, susikoncentravau į išorę ir nukrypau nuo esmės. Tikiuosi, kad labai nedaug ir trumpam.

Džiaugiuosi, kad pavyksta sąmoningai stebėti save, žvilgtelt į gyvenimą iš šono. Iš tiesų, man taip gera piešti, kurti… Tas džiugesys, meilė turi gyventi ir išlikti, jaustis darbuose, visuose žingsniuose ir veiksmuose. Nėra paprasta. Šiuo metu truputį vengiu žmonių, įvairiausių susitikimų. Reikia susikaupimo sprendžiant kūrybinius rebusus.

Kai pagalvoji, menininko dalia - vienatvė. Bet tai nėra liūdna ar blogai. Visko pradžia vyksta giliausiose sielos kertelėse. Tyli, vidinė vienatvė, skaidrus horizontas. Iš ten atkeliauja idėjos. Labai reikia saugoti tą horizontą. Ypač būnant žmonių, chaoso apsuptyje. Kuriant reikalinga maksimali ramybė, susikaupimas, niekuo nevaržomas laikas. Net nepradedu paišyti, jei žinau, kad už poros valandų reikės kažkur išeiti. Na, bent man taip jaučiasi, taip yra.

2024 m. vasario 7 d. 13.05 val.

Šį rytą paminklai vėl buvo apsinešę purvu. Stipriai pasijuto vėl atšalęs oras, tad kai valiau darbus, jie iš karto užsitraukė tarsi rūku, kurio nuvalyti jau nepavyko.

Nors ir šiomis dienomis viskas sekasi gerai, kažkur giliai širdy jaučiu nerimą dėl karo. Labai nejauku. Meldžiuosi, kad jis ne artėtų, o toltų nuo mūsų. Svarbu nepasiduoti baimei ir toliau kuo labiau stengtis kurti grožį, skleisti gerumą, meilę aplink save ir palaikyti Ukrainą.

2024 m. vasario 11 d. 20.20 val.

Prie paminklų nebuvau. Šiandien jaučiu, kad labai atsibodo ten vaikščioti. Tikriausiai, kad reikia atsitraukti, pailsėti.

2024 m. vasario 14 d. 7.31 val.

Šiuo metu keliauju traukinuku į Vilnių. Geriu čia paruoštą kavą. Nelabai skanu, bet jauku. Traukinys pustuštis, gera, kad žmonių mažai važiuoja, vagonai tik po truputį pilnėja.

Šiandien vasario 14 d., šv. Valentino diena. Meilės diena. Atvykusi į Vilnių pasveikinsiu brolį su gimimo diena ir savo šeimai bei keliems draugams padovanosiu kvietimus į mūsų su Arminu vestuves. Mielas meilės veiksnių sutapimas.

Jaučiuosi dėkinga. Iš tiesų, visom prasmėm esu apdovanota meile, gyvenu šviesų gyvenimą, nors kartais ir nelengvą. Jaučiuosi mylima ir mylinti. Myliu savo darbą, kūrybą, tai, ką darau. Iš giliausių sielos kertelių jaučiu, kad kūryba mane įžemina, įprasmina, suteikia gyvenimui sielą. Tai yra tai, ką turiu veikti šiame gyvenime. Jaučiu ir žinau, kad ir kitiems tai reikalinga. Todėl nepasiduodu ir kantriai laikausi. Juk meilė yra kasdienis, ištikimas, kantrus pasirinkimas.

Šiandien prie paminklų nebuvau. Jaučiuos ramiai.

2024 m. vasario 22 d. 20.22 val.

Esu Kaune, sėdžiu kavinukėje, Laisvės alėjoje, ir švenčiu savo grafikos miniatiūrų parodos „Vieno paveikslo istorija“ atidarymą su kavos puodeliu ir karšta koše. Renginys praėjo sklandžiai, šviesiai, jaukiai. Taip, kaip ir norėjau, be didelių, oficialių kalbų, tiesiog nuoširdžiai bendraujant su atėjusiais žmonėmis.

Visi buvo man nepažįstami. Nė vieno matyto veido. Labai tikiuosi, kad pavyko paliesti širdį bent vieno svečio.

Šiandien, nors ir turėjau anksti rytą išvykti į Kauną, susiplanavau laiką taip, kad spėčiau ir iki parko nukeliauti. Švietė saulė, tad pagalvojau, kad reikia pasistengti, gal bus lankytojų tokią gražią dieną. Tegul šiandien jie atrodo nepriekaištingai!

2024 m. vasario 24 d. 10.39 val.

Šiandien sukanka lygiai dveji metai, kai vyksta karas, plataus masto genocidas Ukrainoje. Lauke labai lyja, prie paminklų dar kol kas nebuvau.

Šiuo metu esu „Musange“, geriu kava. Pervedžiau pinigėlių į VšĮ „Mėlyna ir geltona“ paramos fondą. Kol kas galiu tik taip ir tik tiek prisidėti prie palaikymo, paramos Ukrainai. Bandau vis mažomis sumelėmis, kai tik galiu ir turiu pinigų, jų išsiųsti. Niekad gyvenime nebūčiau pagalvojus, kad aukosiu pinigus į fondus, kurie perka karinę techniką, ginklus ir t. t. O visa tai žudo žmones. Bet yra kaip yra, Ukraina privalo atsilaikyti, o mes privalom jiems padėti.

Jaučiu, kad reikia nepasiduoti širdį užliejančiam nusivylimui visa žmonija ir kaip tik įmanoma pasistengti būti dar ryškesne šviesa. Šviesti tūkstantį kartų stipriau.

2024 m. vasario 27 d. 10.12 val.

Vakar, eidama į renginį, mintyse sau pasakiau tokią lyg maldą: „Visata, Dieve ir visi Angeliukai, padėkite man, globokite mane, saugokite mane, būkite su manimi.“ Ir, žinok, toks stiprus švelnumo ir džiugesio jausmas užplūdo širdį. Atrodo, lyg pajutau, kaip virš mano galvelės suskristų visas būrys angelų ir vienas iš jų, apkabinęs rankomis mano galvą, pabučiuotų sakydamas - „Taip“. Net šiurpuliukai perėjo per visą odą.

Šiandien nuo pat ryto vis apie tai mąstau. Ir parke, bevalydama ekspoziciją, galvojau apie žmogaus ryšį su Visata, kad reikia bendrauti, nebijoti ir drąsiai prašyti. Jaučiuosi mylima.

2024 m. kovo 14 d. 14.10 val.

Atsikėlusi iš ryto, žvilgtelėjau pro langą ir nusprendžiau į parką nekeliauti. Klaipėda skendėjo tirštame, drėgmės pilname rūke.

Mano šuniukas vakar stipriai susižalojo koją ir šiandien negalėjo eiti į tolimus pasivaikščiojimus, todėl nusprendžiau praleisti šią dieną ir palikti ekspoziciją be mano prisilietimo.

Bet, įsibėgėjus dienai, netikėtai paskambino tėtis ir pakvietė susitikti. Nutraukiau darbus ir greitai nubėgau į „Musangą“. Drauge išgėrėme kavos, arbatos, nuoširdžiai pasikalbėjome. Mane visada įkvepia mūsų pokalbiai. Sutvirtina. Truputį užsisėdėjome, tad nusprendėme dar pasivaikščioti po miestą. Taigi, neaplenkėme ir parko, parodos. Aš savo maišelyje turėjau skuduriuką, skirtą valyti stiklui, tad perbraukiau juo per visus paviršius. Iš tiesų nebuvo jie labai nešvarūs, bet kad jau atėjau, tai ir nuvaliau.

Gatvėse, parke vaikštinėjo itin daug žmonių, gal dėl to, kad pietų pertrauka. Labai nustebino. Neįprastas vaizdelis Klaipėdoje. Pripranti būti vienas. Tai štai! Dabar jaučiu, kad labai noriu keliauti, piešti. Sugalvojau naują darbų seriją. Atsisveikinu ir lekiu kurti!

2024 m. kovo 18 d. 9.06 val.

Kai atsikėliau anksti rytą, už lango snigo. Vis dar sninga. Tokiomis didelėmis, tobulų formų snaigėmis. Atėjusi prie paminklų tyrinėjau jas, tik nusileidusias iš dangaus ant stiklinių darbų paviršių. Visos tobulai netobulos, stebuklingų formų. Tai - tikras grožis, per akimirką virstantis skaidriais vandens lašeliais, greitai nubėgančiais per paminklus lyg ašarėlės nuo veido ir galiausiai, pasiekusios žemę, išnyksta. Susilieja su žeme, į visumą.

Ir visgi kiekvienas lašelis svarbus, pamaitina, atbudina augaliukus, vabaliukus, senus ir jaunus parko medžius. Ir mes esame kaip tie lašeliai. Esame vienas kitam, veikiame pasaulį, kitų gyvenimus, kartais visai to nežinodami.

Drugelio efektu? Kaip manai? Veikiame ir tiesiogiai. Reikia nepamiršti, kad kiekvienas veiksmas, kiekviena mintis, žodis, darbas - niekur nepradingsta, niekur neišnyksta. Mes atsakingi už tai, už save ir kitus.

Tikiu ir žinau, kad kiekvienas esame svarbus ir reikalingas. Ne be reikalo atsiradome žemėje. Mes - stebuklingos visatos stebuklai, dalis visumos. Dalis miškų, žolynų, upių, jūrų, vandenynų, kalnų, ugnikalnių, debesų, žvaigždynų ir planetų. Visa tai sukūrė mus. Mes iš ten kilę.

Kai taip žvelgi į save, į kitus, per tokią perspektyvą, lęšį, viskas keičiasi. Kažkokia esminė švara, grožis ir meilė užgimsta.

Niekas nėra be priežasties. Dar kartą primenu sau, kad kalbėtis su savimi reikia gražiai, pagarbiai, palaikomai - taip, kaip su geriausiu draugu. Su meile.

2024 m. kovo 20 d. 9.09 val.

Valydama paminklus klausiausi lėtų, mįslingų, širdį valančių varpų dūžių. Visad, kad ir kur būčiau, kai girdžiu šį garsą, pagalvoju, kad gyvenimas yra laikinas ir labai trapus. Tas garsas kviečia mąstyti, vertinti gyvenimą, juo džiaugtis. Pravalo visas užsistovėjusias mintis, jausmus, švelniai pabudina, pažadina iš miegų gyventi.

Eidama iš parko namo, dar užsukau atsigerti kavos į savo mylimą kavinę. Su barista kalbėjome netikėta ir savotiškai tikėta tema. Prisiminėme artimų žmonių, gyvūnėlių mirtis, laidotuves, staiga nutrūkusias draugystes, draugus, kurie dingsta iš gyvenimo, o tas dingimas, išsiskyrimas prilygsta amžinam atsisveikinimui, mirčiai. Abidvi priminėm sau, kad reikia švęsti gyvenimą, vertinti jį, viską, kas mums duota, gera ar bloga. Juk per vieną varpo dūžį viskas gali ištirpti begalybėje.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder