Per štormą prarado galimybę laiku kreiptis į gydytoją
(3)Į kokį baisiausią štormą esate pakliuvęs?
Baisiausias buvo prieš man susergant. Reikėjo štormuoti savaitę prie Gibraltaro sąsiaurio, nebuvo galimybės nuvažiuoti pas gydytoją.
Nesinorėjo palikti laivo, privalėjau jį saugiai įvesti į uostą. Skaudėjo pilvą, bet aš į tai nekreipiau dėmesio. O, pasirodo, reikėjo iš karto reaguoti. Tas štormas buvo esminis mano gyvenime, nes lėmė ligos progresavimą.
Iš kur esate kilęs, iš kokios šeimos?
Esu tikras klaipėdietis. Klaipėdoje gimiau, mokiausi ir gyvenu. Vaikystėje vasaras leisdavau Nidoje pas senelius.
Tėvas buvo jūrininkas, visą gyvenimą dirbo bocmanu, dabar pensijoje.
Mama - medikė, iki pensijos dirbo Universitetinėje ligoninėje, daugiau kaip dešimt metų buvo žydų bendruomenės pirmininkė.
Turiu dvi seseris. Vidurinioji yra teisininkė, dirba Vilniuje, Registrų centre. Vyresnioji 30 metų gyveno Dubajuje, šiemet grįžo į Lietuvą.
Kur jūs dirbate šiuo metu?
Jau trylika metų dirbu Nyderlandų kompanijoje. Pastaruosius ketverius metus ji kuruoja Belgijos laivus. Daugelis kompanijos laivų plaukioja su Olandijos vėliava, o aš pastaruosius kelerius metus dirbu nedideliuose sausakrūviuose laivuose, plaukiojančiuose su Belgijos vėliava.
Dabar gavau naują laivą, kuris pristatytas šiemet kovą. Gavome du vieno tipo naujus laivus, turėjau kuruoti abiejų pristatymą, bet pirmo priimti negalėjau, nes pusantrų metų sirgau. Pastaruosius kelerius metus, kol galios laivų garantinis terminas, jie dirbs Vakarų Europos regione.
Kodėl nusprendėte būti jūrininku?
Net pats negaliu pasakyti, kodėl taip įvyko. Nuo penkiolikos metų pradėjau dirbti turto vertinimo agentūroje. Svajojau studijuoti ekonomiką Vilniuje, baigti turto vertinimo magistrantūrą. Bet paskutiniais metais apsigalvojau. Tėvas labai nenorėjo, kad būčiau jūrininkas.
Mano draugai jau buvo atlikę pirmą jūrinę praktiką, gal jų įspūdžiai turėjo įtakos, kad padaviau dokumentus į Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą. Ją baigiau 2012 metais.
Man pavyzdys, koks turi būti jūrininkas, visada buvo mūsų dėstytojas Ričardas Lučka.
Man pavyzdys, koks turi būti jūrininkas, visada buvo mūsų dėstytojas Ričardas Lučka. Jis - ne tik jūrininkas, ne tik dėstytojas, ne tik kapitonas, bet ir žmogus iš didžiosios raidės. Jis mane skatino siekti tikslo ir dirbti.
Kur atlikote pirmą praktiką?
Turėjau galimybę rinktis ar žvejybos laivyną, ar kompaniją „Boskalis“. Pasikalbėjau su tėvu, jis sakė, kad, jeigu noriu išmokti jūrinio amato, jūrinio gyvenimo, nerašytų taisyklių, reikia eiti į žvejybos laivus. Atlikti praktiką išplaukiau su bendrovės „Atlantic High Sea Fishing Company“ laivu „Nida“. Jame praktikantu dirbau pusmetį ir man labai patiko. Žvejojome už poliarinio rato tarp Islandijos ir Grenlandijos, žiemos sezonu 400 mylių į šiaurę nuo Norvegijos.
Kas labiausiai jums įsiminė iš pirmos praktikos? Ar sirgote jūros liga?
Prisimenu, kad iki Islandijos mums teko skristi dvi dienas, nes patekome į skrydžių chaosą, kurį sukėlė ugnikalnio Ejafjadlajokudlis išsiveržimas, sustabdęs skrydžius Europoje.
Mes užstrigome Oslo oro uoste. Į žūklės rajoną mus pamėtėjo Rusijos laivas, tada sėdome į valtis ir plaukėme į savo laivą. Vakare jau įlipęs į „Nidą“ nuėjau miegoti ir nuo to laiko jokio blogumo dirbdamas laive štormų metu nejutau, iki šiol jūros liga nesirgau. Kai pasiūbuoja, norisi valgyti, bet bloga nebūna.
Koks buvo pirmas laivas, kai po praktikos pradėjote dirbti?
Taip atsitiko, kad man trūko dviejų savaičių plaukiojimo cenzo, kad gaučiau darbinį laivavedžio diplomą. Tad įsėdau į tėvo laivą. Jis tuo metu dirbo islandų laive „Faroe“, kuris plaukiojo su Farerų salų vėliava. Ir kažkaip jame atidirbau pusmetį be kelių dienų.
Paskui to laivo kapitono antrajam padėjėjui įskilo kojos kaulas. Aš parvykau namo 10 dienų, pasiėmiau diplomą ir į tą laivą grįžau jau kaip antrasis kapitono padėjėjas. Taigi tame laive dirbau beveik metus su dešimties dienų pertrauka, na, gal kokios savaitės ir pritrūko iki metų.
Ar jūs pradėjote dirbti kapitono trečiuoju padėjėju?
Ne, pradėjau dirbti jūreiviu, kad surinkčiau cenzą, juo dirbau beveik šešis mėnesius, o paskui šešis mėnesius - kapitono antruoju padėjėju. Neturėjau šeimos, jūrinis gyvenimas tuo metu labai patiko, tad nelabai norėjosi į krantą.
Praėjus mėnesiui po to, kai po metų grįžau iš ispanų laivo, agentas pasiūlė pasišnekėti su Nyderlandų kompanijos atstovais.
Taip ir atsidūriau joje ir tebedirbu iki šiol. Mes į Klaipėdos uostą užeidavome beveik kas savaitę - gabenome baltarusiškas trąšas į Norvegijos Porsgrunn'o uostą. Linijoje Klaipėda-Porsgrunn su vienu laivu dirbome beveik dešimt metų.
Kuriais metais tapote kapitonu? Ar labai jaudinotės, kai išplaukėte į pirmą reisą kaip kapitonas?
Kapitonu tapau 2021 metais. Nesijaudinau, nes juo tapau tame pačiame laive, kuriame dirbau 7-8 metus - iš pradžių kapitono antruoju padėjėju, paskui kapitono vyr. padėjėju. Kapitonai duodavo ir pavairuoti, ir pamanevruoti Klaipėdos uoste, tad didelio pokyčio mano kaip kapitono darbe nebuvo. Man pasisekė, kad dirbau vienoje įmonėje, ji augo, augau ir aš. Reikėjo įgulos nario, kuris mokėtų lietuvių kalbą, kad į Klaipėdos uostą būtų galima plaukti be locmano.
Kildamas karjeros laiptais visada stengiausi daryti rangu aukštesnio asmens darbą. Kai buvau antrasis padėjėjas, darydavau kapitono vyr. padėjėjo darbus, bent jau prašydavau leisti pakrauti ar iškrauti laivą, atlikti balasto operacijas. O kai buvau vyr. padėjėjas, prašiau kapitono leisti pamanevruoti. Taip dariau todėl, kad tiltelyje nereikėtų vilkėti prakaitu permirkusių marškinių.
Ar visuose uostuose norint į juos plaukti be locmano reikia mokėti vietinę kalbą?
Ne. Pavyzdžiui, Norvegijoje laikiau egzaminą, kad galėčiau plaukti be locmano, užteko anglų, nereikėjo mokytis norvegų kalbos.
Koks reisas buvo įsimintiniausias?
Gal pirmoji praktika. Turbūt ji visiems jūrininkams būna įsimintiniausia. Man visai patiko žvejybos laive „Nida“ - daug įgulos narių.
Kiek metų jūs jau dirbate jūroje?
Jūroje pradėjau dirbti nuo 19-20 metų, jau bus daugiau nei 15 metų.
Kaip pasikeitė laivyba per tuos 15 metų?
Sakyčiau, padaugėjo popierizmo: atsirado daugybė instrukcijų, reikalavimų ir t. t. Dabar laivuose dirba drausmingesni žmonės, taip nebegirtuokliaujama kaip anksčiau.
O daugiau nelabai ką galėčiau pridurti. Vienintelis dalykas, kurį galėčiau pasakyti - į gerąją pusę labai pasikeitė Klaipėdos uostas. Anksčiau kartais reikėdavo duoti dovanų į laivą atėjusiems valdžios atstovams, o dabar jis tapo tikru europietišku uostu.
Ko jūs kaip kapitonas negalite pakęsti laive?
Girtuokliavimo ir savo pareigų nevykdymo. Man pasitaikė pora girtuokliavimo atvejų. Prieš kokius dešimt metų buvo toks olandų kapitonas, gėrė savaitę.
Kompaniją informavus apie tai jis buvo nurašytas. Mūsų kompanijoje leidžiama per dieną išgerti porą butelių alaus, kad po darbo jūrininkas galėtų atsipalaiduoti. Tai normalu. Aš netoleruoju alkoholio vartojimo iki sąmonės praradimo. Per pastaruosius dešimt metų tokių įvykių nebuvo.
Kokia, jūsų manymu, šiuo metu yra didžiausia problema laivybos sektoriuje?
Aš kalbėsiu apie mažą laivyną, kuriame dirbu. Nežinau, kokia situacija yra didesniuose balkeriuose, tanklaiviuose, konteinervežiuose.
Pas mus didžiausia problema - poilsio valandos. Pavyzdžiui, laivui užeinant į uostą neatsižvelgiama į jūrininkų poilsio valandas. Prieš išplaukiant bandai pailsėti, bet ne visada išeina. Uoste prasideda įvairiausi patikrinimai ir t. t.
Su popierizmu susitvarkoma, o su įgulos nuovargiu - ne. Stengiesi laviruoti, kad žmonės pailsėtų ir kad darbai būtų padaryti, bet tai pasiekti labai sunku. Tiesiai šviesiai pasakysiu, kartais tai padaryti laivuose, kuriuose maža įgula, neįmanoma.
Kiek įgulos narių yra jūsų laivuose?
Laivuose, kurie plaukioja su Belgijos vėliava, yra šiek tiek geriau, dirba aštuoni žmonės, o laivuose su Olandijos vėliava, būna, kad dirba šeši žmonės. Laivų gross tonažas - apie 3 tūkst. tonų.
Ar pakankamas dėmesys jūriniam sektoriui Klaipėdoje ir Lietuvoje?
Jūreivystės akademijoje mažėja studentų srautas. Tai galima suprasti. Dabar dirbant krante, neeikvojant savo laiko jūroje ir visada būnant su šeima galima daugiau uždirbti. Stoti į Jūrų kapitonų asociaciją mane paskatino noras pradedant nuo savęs prisidėti prie jūrininko profesijos populiarinimo, pasakyti visuomenei, kas tai yra jūrininkas.
Aš žmonai aiškinu: visada patogu pasakyti, kad Lietuva yra jūrinė valstybė, bet, mano manymu, tai šiek tiek netiesa. Mūsų jūrininkų skaičius labai mažas palyginti su Lietuvos gyventojų skaičiumi. Pvz., Vilniuje pasakai, kad esi jūrininkas, ir matai, kad žmogus nesupranta, kas tu esi. Daug kas neskiria jūrininko ir jūreivio sąvokų, visus vadina jūreiviais, t. y. eiliniais jūrininkais. Labai džiaugiuosi, kad pagaliau turime Klaipėdos jūrų kadetų mokyklą.
Vilniuje pasakai, kad esi jūrininkas, ir matai, kad žmogus nesupranta, kas tu esi.
Kas jums Klaipėdos mieste patinka ir kas nepatinka?
Kol kas viskas patinka. Važiuoti kažkur kitur gyventi tikrai nesinori. Klaipėda - geras miestas auginti vaikus. Labai patinka dviračių takai, nes pats važinėju dviračiu. Tiesa, vieną minusą galiu pasakyti - fontanai mieste kartais veikia, kartais ne. Bet apskritai viskas Klaipėdoje komfortiška.
Kokia jūsų šeima? Kiek turite vaikų?
Turiu trejų metų dukrą. Kol kas daugiau turėti vaikų neplanuojame. Pas mus birželis - gimtadienių mėnuo: birželio 16 d. - dukros, birželio 17 d. - žmonos, birželio 20 d. - mano. Be to, mūsų vestuvės vyko birželio 18 d.
Koks mėgstamiausias jūsų valgis?
Negalėčiau kažko išskirti. Skonis keičiasi kasmet. Banalu sakyti, kad cepelinai, bet dabar jie nebėra mėgstamiausi.
Ar skiriasi maistas olandų ir belgų laivuose?
Nesiskiria, nes olandai ir belgai pas mus dabar reti svečiai. Daugiausia įgulos narių būna indoneziečiai ir posovietinių šalių atstovai iš Ukrainos, iš Rusijos. Paprastas mūsų valgis. Indoneziečiams gaminame valgį atskirai, stengiamės, kad visi įgulos nariai būtų patenkinti. Ir barščių išsiverdame, virėją išmokiau šaltibarščius padaryti.
Koks jūsų hobis?
Vasarą važinėjimas dviračiu, žiemą - slidinėjimas. Laive, jeigu turiu laiko, stengiuosi pasportuoti ar pažiūrėti kokį nors serialą arba filmą. Sename laive turėjome gerą sporto salę. Dabar gavome naują laivą, sporto salės dar nespėjome įrengti, bet tai padarysime.
Kokia jūsų svajonė?
Norėčiau susirasti sritį, kur galėčiau toliau augti. Tapau kapitonu, susirgau, vėl grįžau, bet jau norisi kito laiptelio. Koks jis bus, dar nelabai galiu įsivaizduoti. Tapus kapitonu daug kas sustoja, bet aš nenorėčiau nustoti vystytis.
Ar įsivaizduojate save dirbantį krante?
Nelabai. Kai ilgai sirgau, buvo minčių negrįžti į jūrą, susirasti darbą krante, bet vis tiek nusprendžiau grįžti į jūrą. Kai išeisiu į pensiją, norėčiau gyventi šalia miškelio ir auginti šuniukus. Mėgstu gyvūnus. Vaikystėje turėjau šunį Neapolio mastifą (mastino napoletano). Mano svajonė būtų nepasiekus pensinio amžiaus išeiti į pensiją ir gyventi savo malonumui.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą