„Naujų knygų lentynose aš nerandu, ką skaityti“

„Naujų knygų lentynose aš nerandu, ką skaityti“

Nereikia būti visažiniu gimtosios kalbos specialistu, kad suvoktum, jog šiandien be naujadarų ir pasaulis suktųsi lėčiau. Ir jauno, ir seno žmogaus žodyną puošia ir skurdina tie patys dalykai: keiksmažodžiai "emigrantai", tarptautiniai žodžiai, naujadarai ar kitos svetimybės.

Apie gimtosios kalbos vaidmenį akademiniame šalies gyvenime, apie knygų karuselę ir požiūrį į "išmanųjį" kalbos mokytoją kalbėjomės su buvusiu Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos direktoriumi, rašytoju Juozu Šikšneliu.

Koks, jūsų nuomone, turėtų būti šiuolaikinis kalbos ir literatūros mokytojas?

Visada juokauju, kad geriausias metodas ugdyti - užsukta ausis ir metalinė liniuotė. Bet, žinoma, tai tik juokelis.

Šiuolaikinis kalbos mokytojas turi ne tik mylėti ir išmanyti kalbą, būti savo srities fanatiku, bet turi mokėti ir uždegti, sudominti jauną žmogų. Paprastus dalykus galima pateikti labai išmoningai ir be išmaniųjų technologijų, vaikai turi pajausti, kad pats mokytojas labai myli savo darbą, jaučia jam aistrą. Juokinga, bet aš turėjau mokytoją, kuri, vos tik išgirdusi, kad viešame interviu vartoju netaisyklingai kai kuriuos žodžius, nustojo su manimi sveikintis.

Vaikų neraštingumas - kieno rūpestis?

Vaikų neraštingumas pirmiausia turėtų būti tėvų problema, nes patriotizmas, meilė ir pagarba gimtajai kalbai, požiūris į vaiko lavinimą ir kitas vertybių krepšelio turinys, kurį jaunas žmogus atsineša į viešąsias erdves, yra šeimos, kurioje vaikas auga, atspindys. Žinoma, nuošalėje niekada nelieka ir mokykla, kalbos mokytojas, bet jis yra tik vedlys, su kuriuo vaikas praleidžia mažesnę dalį laiko, nei namų aplinkoje, kurioje prioritetus padeda susidėlioti tėvai. Žinoma, neteisinga pulti ant jauno žmogaus ir vadinti jį beraščiu, reikėtų rodyti tinkamą pavyzdį ir šitaip skatinti, o ne menkinti jaunimą. Neslėpsiu, 3-ioje klasėje būtent dėl to, kad nežinojau, kur dėti ilgąjį brūkšnį ant "ū", o kur dėti nosinę ant "ę", likau kartoti viso kurso ir tuo džiaugiuosi, nes pagaliau išmokau ir supratau savo klaidas.

Kokios, jūsų nuomone, yra neraštingumo priežastys?

Technologijos daro įtaką mūsų neraštingumui. Kažkada mobilieji telefonai, kompiuteriai neturėjo lietuviško raidyno, dėl neišsivysčiusių technologijų buvome priversti naudotis rusų ar anglų rašmenimis, o šiandien, kai turime galimybę rinktis, dažniausiai nusukame lengvesniu keliu ir rašome be lietuviškų rašmenų.

Rusų kalba tiek nekenkė lietuvių kalbai, kaip dabar kenkia anglų kalba. Kartą, eidamas nuo Lietuvininkų aikštės iki Senojo turgaus, suskaičiavau net 14 lietuvių paslaugų sektoriaus įstaigų, ant visų jų iškabų puikavosi angliški žodžiai. Atkreipiau dėmesį, kad net kiniečių restoranai senamiestyje turi gražius lietuviškus pavadinimus.

Anglų kalba jaučiasi šeimininkė mūsų paslaugų sektoriaus pavadinimuose, šnekamajame žodyne. Aš, kaip lankytojas, net vengiu remti tokius verslininkus. Internetinio turinio kūrėjai leidžia sau nesirūpinti gramatika ir skyryba, o institucijos, kurios atsakingos už kalbos kontrolę, ne visada nuoširdžiai dirba savo darbą, šitaip leisdamos beribėje interneto erdvėje sklisti "antilietuvizmo" virusui. Šalį reprezentuoti reikėtų gimtąja, o ne užsienio kalba.

Kaip skatinti raštingumą internete?

Išvalyti internetą nuo purvinų ir teršiančių kalbą klaidų - tolygu išvalyti jūrą. Jei viešąją erdvą kontroliuotų dirbtinis intelektas, ne žmogus, manau, kad beribis lietuviškasis internetas liktų švaresnis. Idealu, jei atsirastų programa, kurią pasitelkus viešojoje erdvėje tavo vieši pasisakymai ir komentarai būtų spalvinami raudonai ir taip visi skaitytojai pamatytų tavo raštingumo lygį. Galbūt kiekvienas žmogus į gimtosios kalbos išsaugojimą pradėtų žiūrėti kaip į savo pareigą ir atsakomybę.

Kaip sudominti jaunimą lietuvių kalba ir literatūra?

Siūlau nešokti aukščiau bambos ir niekada artimo ryšio su knyga neturėjusiam žmogui nepiršti elitinės literatūros, viską patariu daryti nuosekliai ir pamažu: pradėti skaityti pačius paprasčiausius, liaudiškai tariant - banaliausius kūrinius ir tik tada, lengvu žingsneliu, pereiti prie literatūrinės klasikos šedevrų. Niekas negimė mokėdamas skaityti klasiką, visi tai išsiugdėme iš smalsumo ir domėdamiesi.

Kokia dabar lietuvių kalbos situacija?

Lietuvių kalba yra tragiškoje padėtyje: lietuviai giriasi turį antrąją religiją - krepšinį, bet siūlau pastebėti varžybas ir išvysite, kad jų metu treneriai meldžiasi anglų kalba, vienas kitas žaidėjas nusikeikia rusiškai ir aš tai vadinu gimtosios kalbos krize.

Humanitarinių mokslų fakultete liko 7 žmonės: 5 profesoriai ir 2 studentai. Nebeliko žmonių, norinčių rinktis gimtosios kalbos mokslus. Svarbu nepamiršti didžiuotis savo kalba, pabuvojus svetur ir grįžus gimtinėn nekalbėti su apsimestiniu akcentu ir neįterpinėti svetimybių, kurios tik skurdina kalbą.

Koks valstybės indėlis į kalbos puoselėjimą?

Nors Lietuvių tauta kalbos grožio konkurse ir užimtų pirmąją vietą, bet pačios valstybės indėlis į jos išsaugojimą ir puoselėjimą yra labai mažas. Kalbos istatymo straipsnis turėtų reglamentuoti ir priežiūrą. Įstatymai praktikoje neveikia, nėra mąstoma apie jų įgyvendinimo kontrolę, viskas paliekama Dievo valiai. Seimūnams svarbiausia tik vieningai nubalsuoti ir tuo viską užbaigti. Negalima užsimerkti prieš lietuvių kalbos įstatymą.

Ar palaikote nacionalinio diktanto idėją?

Nacionalinio diktanto idėją palaikau, džiaugiuosi, kad susidomėjimas juo neatslūgsta jau ne vienerius metus, bet prisipažinsiu, šio diktanto niekada nerašiau ir kol kas to daryti neplanuoju, nes bijau įsitikinti, kad nemoku rašyti. Dalyvavimą jame sieju ir su mada, ir su sveikintinu žinių patikrinimu. Manau, kad diktantuose būtų naudinga atsigręžti į Marcelijaus Martinaičio laikų ar kitą klasiką.

Kaip pasikeitė lietuvių skaitymo įpročiai?

Lietuvių skaitymo įpročiai keitėsi kartu su visuomenės mentalitetu, pirmaisiais atgimimo metais ant bangos buvo tremtinių literatūra, o šiai dienai bibliotekos lankytojai labiau linkę rinktis populiariąją literatūrą, žinoma, nepamirštama ir klasika, tik gaila, jog ši neužima pirmos vietos skaitytojų prioritetų skalėje. Popierines knygas papildo ir elektroninės skaityklėlės, garso įrašai, bet skaitmeninė leidyba niekada neatstos to malonaus tikrumo jausmo, kai rankose laikai knygą, tada ji tau tampa tarytum gyva. Knygos neturėtų mirti, nes skaitymas yra tolygus dialogui su praeitimi.

Kokia, jūsų nuomone, turėtų būti ateities biblioteka?

Esu senosios kartos bibliotekininkas, manau, kad bibliotekos turėtų ne tvarkyti banko sąskaitas, kirpti žmones ar lyginti drabužius, o atlikti pamatines bibliotekos funkcijas: suteikti galimybę skolintis knygas ir jomis mėgautis. Bibliotekos veiklos pagrindas neturėtų būti kažkokios paslaugos, nes tokiu atveju biblioteka miršta. Neatmetu išmaniųjų veiklų, bet jos turėtų tik papildyti, o ne tapti pagrindine veikla, dėl kurios lankytojai užsuka i knygų namus. Svarbu skatinti ir reklamuoti skaitymą.

Ką vadinate gera knyga?

Aš neskaitau gerų knygų, skaitau geriausias, - juokiasi pašnekovas. Skaitau tas, kurios užburia. Tas, kuriose atrandu savo lūkesčius, svajones ir mintis, glūdinčias slapčiausiuose pasąmonės stalčiuose. Pridursiu, kad skaitydamas vadovaujuosi penkto puslapio taisykle: jei šiame puslapyje atsiremiu į sieną - atsisveikinu su knyga. Ypač dabar, kai yra toks platus knygų pasirinkimas, tokio šlamšto išleista. Naujų knygų lentynose aš nerandu, ką skaityti.

Naujažodžiai

Vadovaudamas I. Simonaitytės bibliotekai J. Šikšnelis su bendraminčiais pradėjo statyti paminklą užmirštiems lietuviškiems žodžiams, antroji jo dalis turėjo būti skirta naujadarams, bet, deja, buvo įgyvendinta tik pusė projekto, nes nepakako finansų.

Naujažodžiai: atmintukas, delninukė, didkepsnis, dūzgės, glaustinukė, greitmaistis, gruzdintuvė, lėkščiasvydis, nešynė, riedis, riedutininkas (-ė), siaurikės, skiautinys, smiginis, startuolis (-ė), sūrainis, šlamštlaiškis, telefonspynė, vaizdajuostė, žiniatinklis.

 

 


 

Kviečiame mokinius ir mokytojus dalyvauti projekte

"Vakarų ekspreso" naujienų portalas kartu su Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondu vykdo projektą "Aš tikrai myliu lietuvių kalbą. Ar mylit ją jūs?"

Šio projekto tikslas - skatinti raštingumą, domėjimąsi lietuvių kalba. Apie raštingumo problemas ir gimtąją kalbą diskutuojame ne tik su žinomais Klaipėdos krašto rašytojais, poetais, publicistais. Portale VE.lt suteikiame virtualią tribūną gabiems uostamiesčio moksleiviams - publikuojame geriausius jų rašinius, nuomones, taip pat - mokytojų komentarus, nuomones, straipsnius, tad pedagogai lituanistai turi puikią galimybę interneto erdvėje į viešumą kelti raštingumo, ugdymo problemas, įvardyti iššūkius ir galimus jų sprendimo būdus. Jūsų kūrinių, straipsnių ir nuomonių laukiame: [email protected], [email protected]

Sidebar placeholder