Visi mes turime ar kada nors esame turėję draugų, kurie mus priima tokius, kokie esame, kuriems mes galime atsiskleisti. Maniau, kad ir aš turėjau draugę, kuriai galėjau viską pasakyti ir ja pasitikėti.
Tačiau, pakeitusi mokyklą, supratau, kad ji nėra tikra mano draugė, nes esu girdėjusi, kad draugystės nesumenkina nei atstumas, nei laikas, nei karas, nei kančia, nei tyla. Kaip tik į šią dirvą ji giliausiai suleidžia šaknis ir toje dirvoje ji pražysta. Deja, taip nenutiko... Mano draugė mane pamiršo. Ji nei rašė, nei bendravo.
O dabar aš pagalvoju: kokia ji man draugė? Ji mane ne kartą įskaudino, pamiršo mano gimtadienį ir galiausiai mane.
Dabar aš gyvendama matau draugystę kitomis spalvomis. Ją suprantu taip, kaip kažkada yra pasakęs britų rašytojas ir teologas K. S. Luisas: „Draugystė nėra būtinybė – kaip ir filosofija ar menas. Draugystė neturi išliekamosios vertės. Veikiau ji yra vienas iš tų dalykų, kurie suteikia vertę išlikimui.“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą