Kodėl mūsų visuomenėje atsiranda nereikalingų/atstumtųjų?

Kodėl mūsų visuomenėje atsiranda nereikalingų/atstumtųjų?

Mūsų visuomenėje visada atsiranda atstumtųjų. Tai reiškia, kad tas žmogus yra kitoks, nei įprasta. Tokie žmonės labai retai būna patys kalti, kad jie yra atstumti, tačiau labai dažnai atstumtųjų likimas priklauso nuo aplinkinių. Mano manymu, mūsų visuomenei nepakanka tolerancijos priimti kitokį žmogų, nes daugelis vis dar neturi empatijos jausmo.

Visi esame sutikę žmogų, kuris ras progą pasityčioti iš kitokio. Nebendraus, nes jis neturi naujo telefono, neturi naujų rūbų ar paprasčiausiai yra išoriškai negražus. Šiandien taip mes žiūrim į kitokius, tačiau sovietmečiu buvo vaikų, kurie iš nepritekliaus jau nuo mažens ėjo elgetauti. Tuo metu žmones pro tokius vaikus praeidavo, lyg jų nebūtų. Knygoje „Išsiduosi. Balsu“ pati Vanda Juknaitė pasakė: „Išmokau užsimerkti, nebematyti vaikų gatvėse“. Šiuos žodžius ji pasakė po bandymų padėti vaikams iš asocialių šeimų. Jai sekėsi visai neblogai, tačiau visada bus tokių, kurie bus nusiteikę priešiškai. Vandos atveju, tai buvo valdžia. Vieną dieną jie leido Vandai padėti gatvės vaikams ir įrengti stovyklą, kurioje jie išmoktų paprastų kasdienių darbų, suprastų, ką reiškia, kai tavimi rūpinasi, suprastų, ką reiškia meilė, tačiau po kiek laiko, tie patys žmonės, kurie davė leidimą, tą leidimą ir atėmė pasakydami, kad ši stovykla neatitinka higienos reikalavimų. Vanda atskleidė, koks yra būtinas empatijos jausmas, kai tu bendrauji su vaikais iš asocialių šeimų, vaikais, kurie niekada nepatyrė mamos meilės ar tėčio rūpesčio. Tokiems atstumtiesiems gali padėti tik aplinkinių rūpestis ir supratimas. Taigi, jeigu patys nieko nedarome, kad padėtumėm, bent netrukdykime kitiems, kurie ištiesia pagalbos ranką atstumtiesiems.

Žmonės, kurie yra gimę su negalia, yra nekalti, kad jie yra kitokie. Dabartinėje visuomenėje yra daug kalbama apie toleranciją, bet ne visi supranta tokių pokalbių svarbą. R.J. Palacio knygoje „Stebuklas“ yra aprašyta, kaip mama neleidžia savo vaikui žiūrėti į Ogastą - berniuką, kurio veidas yra negalios deformuotas. Taip ir tikrovėje - mes esame įpratę stengtis neužmegzti akių kontakto su neįgaliu žmogumi, kurio negalia yra akivaizdžiai matoma. Tačiau M. Haddon knygoje „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ Kristoferio negalia nėra matoma. Ją pastebėti gali tik labiau pažinęs jį. Mama paliko jį, nes jai nepakako kantrybės, tėtis elgiasi su juo kaip su mažu vaiku. Tačiau moteris, kurią Kristoferis sutinka, kai neranda kelio į stotį, mato jį pirmą kartą. Ji neturi išankstinės nuomonės ir elgiasi su juo kaip ir su visais kitais. Būtent ši knyga mane privertė susimąstyti, kaip žmogų paveikia išankstinis nusistatymas. Taigi, manau, kad mūsų visuomenė turėtų pamiršti išankstinę nuomonę, kai bendrauja su kitokiais, tačiau prisiminti toleranciją ir turėti kantrybės.

Šiandieninėje visuomenėje vis dar atsiranda atstumtųjų, nes mes geriau praeisim pro kitokį vaidindami, kad jis neegzistuoja, nei pasisveikinsim ir paklausim, kaip jam sekasi. Mūsų visuomenei trūksta paprasčiausios tolerancijos ir empatijos. Daug ką galime pakeisti pradėdami nuo savęs ir savo aplinkinių rato, tačiau tai užtrunka ilgai, todėl turim turėti kantrybės ir valios, kurios mums visiems labai trūksta.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder