Iš tiesų mokykloje net nežinojau, ką rinktis: norėjau studijuoti ir inžineriją, ir maisto technologiją, ir lengvąją pramonę... Apsispręsti padėjo vokiečių kalbos mokytoja, pasakiusi, kad esu gabi kalboms ir kad tai perspektyvu.
Ar dėl perspektyvumo ji buvo teisi?
Iškart po studijų mane pakvietė Klaipėdos rajono komjaunimo komitetas. Dirbau etatine tuometinio Žemės ūkio technikumo (dabar Verslo kolegija) komjaunimo sekretore. Dirbau dėstytoja, gide. Laisvu nuo darbo laiku vertėjavau. 1990 m. kartą teko vertėjauti vienai verslininkų grupei, kurioje buvo ir dabartinis "Gollner Spedition" savininkas Christianas Gollneris. Šie verslininkai, atvykę į Lietuvą po nepriklausomybės paskelbimo, dairėsi galimybių investuoti. Išvažiuodamas Gollneris priėjo prie manęs ir paprašė vizitinės kortelės. Po kelių mėnesių paskambino ir pasakė, kad ketina Lietuvoje įkurti savo įmonę ir prašytų mano pagalbos. Vėliau pasiūlė bendrovei vadovauti. Ir tai tik antra mano darbovietė.
Transporto, logistikos, pervežimų srityse neturėjote patirties nei įgūdžių. Kodėl įmonės savininkas tokias atsakingas pareigas patikėjo jums?
Aš iš pradžių ir nesutikau. Juk tam būtinos techninės žinios. Tačiau nuvykusi į Vokietiją mokiausi, atlikau praktiką ir pamažu įgijau patirties. Pono Christiano kompanija gyvuoja jau 130 metų, jo šeima krovinių vežimo verslą pradėjo nuo arkliais traukiamo vežimo. Tai jau penktosios Gollnerių kartos atstovas. Taigi jis įtikino mane, kad galiu susidoroti su tokiu darbu. Jis įžvelgė, jog turiu vadovavimo gabumų. Jaučiau, kad manimi pasitiki, ir visus tuos penkiolika metų mudu dirbome petys į petį.
Na, o šiais metais liepos mėnesį mano vadovaujama Klaipėdos įmonė švęs penkiolikos metų sukaktį.
O kaip sekėsi įkurti įmonę?
1993 m. pradžia buvo įdomi, intensyvi. Tuomet dirbti kartu pasikviečiau dvi koleges: vadybininkės ir buhalterės pareigoms.
Jos irgi nebuvo šios srities specialistės?
Ne! Mes su jomis ir perėjome visus tuos kryžiaus kelius - į muitinę, Mokesčių inspekciją, "Sodrą". Ponas Christianas mums davė vieną krovininę mašiną, ir tokia buvo mūsų verslo pradžia.
Neslėpsiu - 2002 m. daug kas stebėjosi, kaip aš, moteris, pastačiau visą įmonės bazę Klaipėdoje. Aš pati vadovavau statyboms - biuro, didžiulio sandėlio...
Kuo bendrovė užsiima?
Mes užsiimame tarptautiniais pervežimais. Gollneris savo kompanijas yra įsteigęs Vokietijoje, Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Ukrainoje. Beje, aš Klaipėdoje vadovauju ir Vilniaus padaliniui. Dauguma Lietuvos įmonių, eksportuojančių ar importuojančių nedideliais kiekiais, naudojasi mūsų paslaugomis. Teikiame ir tarptautines perkraustymo paslaugas. Taip pat užsiimame krovinių logistika - išskirstymu, sandėliavimu.
Dirbate, sakyčiau, nemoterišką darbą...
Šioje kompanijoje mane sužavėjo jau sustyguota sistema. Man reikėjo tik išmokti vadovauti. O kai tai išmoksti ir kai turi aiškų tikslą, - tau sekasi. O kai sekasi - pamėgsti bet kokį darbą. Viktoras Franklis yra pasakęs: "Sėkmės ir laimės negalime vytis. Jos turi sekti paskui tave. Jos yra šalia, kai žmogus paskiria savo gyvenimą tikslui, didesniam už save."
Dirbdama vokiečio bendrovėje, tikriausiai privalote laikytis ir vokiškos tvarkos?
Žinoma. Juolab kad ta vokiška tvarka yra mūsų įmonės sėkmės garantas. Mūsų klientai žino, kad vežame punktualiai ir saugiai. Mes nevažiuojame per Lenkiją, kur sunku prognozuoti pristatymo trukmę - mes krovinius gabename keltais. Dėl to atvykimo laiką galime pasakyti minučių tikslumu. "Gollner Spedition" veikla yra sertifikuota pagal tarptautinius ISO 9001 standartus. Kasmet mus tikrina vokiečiai, nes mes dirbame pagal vokišką sistemą. O reikalavimai yra labai aukšti. Kitaip galime prarasti narystę tarptautinėje korporacijoje "ONLINE Systemlogistik".
O ką vokiečiai mano apie poilsį?
Iš pradžių aš labai daug dirbau, savaitgaliais - taip pat. Tačiau savininkas man pasakė: "Kai uždarai įmonės duris - apie darbą turi negalvoti. Kitaip pavargsi." Buvo sunku tai padaryti, tačiau ilgainiui išmokau.
Vadovaujate keturiasdešimčiai žmonių, iš kurių dauguma -vyrai. Turėtumėte būti itin valdinga moteris...
Aš nuo mažens buvau lyderė: klasės seniūnė, mokyklos komjaunimo sekretorė, universitete buvau profsąjungos grupės vadovė. Valdingumą paveldėjau iš mamos (o iš manęs jį paveldėjo mano dukra...), tačiau tėvai niekada neribojo mano laisvės - jie manimi pasitikėjo, ir aš augau savarankiška.
Ar sunku vadovauti vyrams? Na, kartais mes padiskutuojame, - šypsosi.
Kaip jūs pati apibūdintumėte save kaip vadovę?
Gana griežta ir reikli. Ypač sau. Kita vertus, stengiuosi suprasti savo darbuotojus. Labai vertinu tuos, kurie dirba su manimi jau daugiau nei dešimt metų. Vertinu sąžiningumą. Galiu žmogų pateisinti, jeigu jis neatliko darbo dėl suvokiamos priežasties ir pats tai nuoširdžiai pripažino.
Jūsų karjeros istorija. Kokiame kontekste ją pateiktumėte kaip pavyzdį?
Viena vertus, aš atsidūriau laiku ir vietoje - tarp reikiamų žmonių. Tačiau iki tol, kol jie mane pastebėjo, buvau nuėjusi tam tikrą kelio atkarpą. Buvau ryžtinga, laisvai kalbėjau vokiškai, atkakliai stengiausi.
Vadinasi, jūs netikite gimimu po laiminga žvaigžde?
Tikiu! Man sekėsi nuo pat mažens. Aš kiekvieną savo tikslą pasiekdavau.
Kokį savo sprendimą arba laimėjimą laikote svarbiausiu?
Moteriai labai sunku suderinti vadovaujamą darbą ir šeimą. Dirbti ir gyventi taip, kad nė viena pusė nenukentėtų, - išties didžiulis laimėjimas.
Savo dukrą mokote to paties?
Visada jai kartojau, kaip svarbu būti nepriklausomai, savarankiškai, mokytis, siekti karjeros ir turėti savo pagrindą po kojomis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą