2015 metų Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ nominacija už filantropinę veiklą, ypač jaunųjų kūrėjų skatinimą ir rėmimą, suteikta Jurbarko r. Raudonės pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojai metodininkei, maironiečių būrelio vadovei Elenai ELZBERGIENEI. Su nominante kalbėjomės, kaip skiepyti jaunimui meilę tėvynei, pagarbą gimtajam kraštui, kalbai, kultūrai, istorijai, domėjimąsi literatūra ir kas už tai atsakingas.
- Maironiečių veikla Lietuvoje prasidėjo prieš 25 metus. Tiek pat laiko jūsų dėka draugija gyvuoja Raudonės pagrindinėje mokykloje. Ar buvo lengva uždegti mokinius Maironio dvasia? Ką jums pačiai reiškia Maironio asmenybė?
- Tai buvo 1989-1990 metai. Gyvenome įkvėpę gaivaus laisvės oro - ir mokytojams, ir mokiniams viskas buvo nauja, netikėta. Kadangi Maironis man - tėviškė, tėvai, mano Mokytojai, tai savaime rado vietą mano ir mano mokinių širdyse. Augau prie Maironio apdainuotos Dubysos, šalia poeto tėviškės, „prie Žemygalos medžių trijų“. Nuo pat vaikystės girdėjau Maironio vardą, dainuojamas dainas. Tėvai gerbė mokslą ir knygą, grįždami iš miesto dovanų parveždavo knygą. Vėliau likimas lėmė sutikti nuostabių Mokytojų, meilę Lietuvai, pagarbą kalbai įdėjusių į širdį kaip savaime suprantamą dalyką - pirmiausia savo pavyzdžiu. 1967 m. Raseinių 1-ojoje vidurinėje mokykloje auklėtojas Titas Globys mums tik papasakojo, kad būdamas moksleivis stovėjo garbės sargyboje prie Maironio karsto, o mums tai buvo be jokių aiškinimų labai svarbu. Todėl po pamokų su auklėtoju važiavome į Pasandravį ir atkasinėjome Maironio gimtosios trobos pamatus. Vieną ketvirtadienį nuvažiuojame, nuo pagrindinio kelio numiname takelį per arimus, o kitą ketvirtadienį takelis suartas. Auklėtojas trumpai paaiškindavo, ką nors primindavo. Iki šiol prisimenu jo sakinį: „Apsiaukite guminius batus, kad nesušlaptumėte kojų. Kada nors su bateliais gražiu takeliu nueisite.“ Kai dabar einu ąžuolais apsodintu taku, visada pagalvoju, kad tikrosios gyvenimo, patriotizmo pamokos vyksta tyliai, kasdieniškai. Iš savo mokytojų mokausi iki šiol. Ir sovietmečio šaltyje Raseinių 1-oji mokykla augino mus Maironio dvasia. Taigi maironiečiai buvo lyg lauktas, širdyje nešiotas reiškinys. Kai Panevėžio mokytojai Eugenijus Urbonas ir Birutė Goberienė pakvietė eiti Maironio keliu, labai nudžiugome. O jeigu idėja tiki mokytojai, ja patiki ir mokiniai.
- Draugijos veikla neapibrėžiama tik Maironio gyvenimo ir kūrybos studijomis. Jūsų tikslas turbūt yra kur kas platesnis? Kokia yra tos veiklos esmė?
- Geriausiai mūsų veiklą nusako Maironio žodžiai: „Paimsme arklą, knygą, lyrą ir eisim Lietuvos keliu.“ Maironiečių veiklos esmė - gimtojo krašto istorijos ir dabarties pažinimas, valstybės švenčių ir svarbių datų, rašytojų, ypač Maironio, kūrybos ir gyvenimo paminėjimas. Lietuvos maironiečiai dukart per metus, per Jurgines ir Baltų vienybės dieną, suvažiuoja į sambūrius vis kitoje Lietuvos vietoje. Per 25 metus pabūta beveik visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, atrasta nuostabiausio grožio kampelių, bendrauta su tautos iškiliomis asmenybėmis - Tėvu Stanislovu, poetu Marcelijumi Martinaičiu, profesore Vanda Zaborskaite ir kt. Kita veiklos sritis - kūryba. Ne visi, sukūrę keletą eilėraščių ar net vieną jų, bus poetai, bet jeigu atrado Maironį, manau, nenumos ranka: „Ai, eilėraščiai...“
- Esate viena iš vertingos knygos apie Raudonės miestelio ir pilies istoriją, krašto papročius, gyventojus autorė. Rašant knygą jums padėjo ir jūsų auklėtiniai maironiečiai. Ši patirtis turbūt nepraeina be pėdsakų? Ko jūsų auklėtiniai, be senolių pasakojimų ir dainų, dar išmoko?
- Trys Raudonės, Kauno, Panevėžio ir Raseinių maironiečių vasaros Raudonėje iki šiol prisimenamos visų raudoniškių. Maironiečiai tada tapo ne tik mokyklos, bet ir visos seniūnijos būreliu. Vaikai su vadovėmis aplankė visus Raudonės seniūnijos kaimus ir vienkiemius. Pirmiausia reikėjo žmonėms išsikalbėti, o paskui pasakodavo, pasakodavo... Vaikai mokėsi suprasti, išklausyti. Kartais ir nustebdavo, kiek žino ir gali papasakoti jų močiutė, senelis, kaimynai... „Keisti tie Jūsų vaikai - mūsų, senių, klausosi...“ - dėkodavo susitikę. Šiandien tie vaikai augina savo vaikus pasklidę po Lietuvą ir pasaulį, tapę mokytojais, architektais, inžinieriais, prisimena Raudonę, prisimena maironiečius. Ačiū Dievui, spėjome daug išgirsti ir užrašyti. Kai dabar vartome knygą, pamatome, kad daugiau kaip pusės tų žmonių jau nebėra. Tada blyksteli mintis, kaip būtų įdomu užrašyti po kaimus vaikščiojusių vaikų atsiminimus. O jų būta ir linksmų, ir juokingų, ir liūdnų, kai aplankyta paskutinė Milkūniškės kaimo gyventoja... Džiaugiuosi, kad kartu su kolegėmis galėjome pasiūlyti vaikams paprastų patriotizmo ir žmogiškumo pamokų.
- Mokykla vaikų širdyse sodina patriotizmo, dorovės daigus, bet, sutikime, tie daigai ne visada prigyja? Ką reikėtų daryti, kad jie klestėtų visą gyvenimą, būtų skiepijami vaikams, iš jų - vaikaičiams? O gal patriotizmas įgyja naujų pavidalų, jeigu teigiama, kad Lietuvoje patriotų mažėja?
- Pirmiausia vaikui reikia pavyzdžio. Ne įvairios programos, projektai ar prevencijos, ne draudimai augina Žmogų, o nemeluoti šeimos, mokytojų, valdžios vyrų ir moterų pavyzdžiai. Valstybei, tautai, žmogui pirmiausia reikia pagarbos. Visos gėrio sėklos sėjamos šeimoje, mokyklos misija daigelius padėti tėvams auginti. Mano manymu, Tėvynės meilė prasideda nuo meilės Motinai, Tėvui, Seneliams, Giminei... Savo kiemui ar gatvei, kaimui ar miestui... Lietuvai ir jos Žmogui... Pašalpos maitina tik pilvą... Gal ne tik tam skirkime lėšų, bet kad galėtume vaikams parodyti Lietuvą. Kalbu apie ekskursijas, kurioms pašalpų nėra. Ar mylės vaikas Kernavę, Pasandravį, jų net nematęs? Kiek pinigų skiriama prevencinėms programoms... O kur rezultatai? Pasakysiu paprastai ir kasdieniškai - išvažiavęs į spektaklį ar ekskursiją vaikas nerūkys, negers... Liūdna, tačiau daug mano mokinių nebuvę teatre... Džiaugiamės, kad Jurbarko valdžia remia maironiečių keliones - į sambūrius vykstame nemokamai. Taigi duokime vaikams, o paskui laukime atsako. Kad užaugintum Žmogų patriotą, neužtenka vien pašalpų ir nemokamo maitinimo mokykloje...
- Ne paslaptis, dažnas į užsienį išvažiavęs jaunas lietuvis savo vaikų mokyti gimtosios kalbos, jos papročių nesivargina. Ar neišaugs užsienyje gimę lietuviukai be gimtinės jausmo: senelių, tėvų tėviškės meilės jie nebus išmokę, o šalies, kurioje gimė ir kurios kalba šneka, meilės neturės, nes jų tėvams ta šalis nieko nereiškia?
- Tai vėl lemia tėvų noras ir pavyzdys. Pastebėjau, kad gimtąją kalbą pamiršti linkę mažesnį išsilavinimą turintys emigrantai. Dažnai mėgina teisintis: „O ką man davė Lietuva?“ Liūdina, kai mama lietuvaitė išdidžiai pareiškia, kad jos dukra lietuviškai nemoka, nes tėvas ne lietuvis. Prisiimkime už tai atsakomybę, ko nepadarėme ar ką darėme ne taip... Visi - aukščiausios valdžios institucijos, Mokykla, Tėvai...
- Pastebima, kad lietuvių raštingumas prastėja, kad iš mokyklos dalis mokinių išeina taip ir neišmokę be klaidų rašyti. Ar galima teisintis, kad dabartiniams, pedagogų „Z“ karta vadinamiems, mokiniams gimtosios kalbos gerai mokėti nebereikia dėl to, kad jie vos gimę prilimpa prie kompiuterių mygtukų? Gal čia slypi gilesnės šaknys?
- Gal ir kompiuteriai, telefonai... Bet pirmiausia nepagarba gimtajai kalbai. Menka „puskalbe“, kai užtenka kelių žodžių, prabyla solidūs politikai, valdininkai. Ką jau kalbėti apie kai kuriuos laidų vedėjus - jiems, matyt, nereikalingas joks išsilavinimas. Tokius pavyzdžius mes naudojame pratyboms - taisome klaidas. Pasigendame gimtosios kalbos mokymo sistemos. Reforma veja reformą, keičiamos programos, o esmės neužgriebiame... Tik taikykime, pritaikykime, individualizuokime, kad tik vaikui būtų lengva ir linksma... Ir užauga laukdami, kad tik būtų lengva ir linksma. Ar galime teigti, kad be klaidų rašyti mokėsi tik žaisdamas? Ne. Reikia darbo. Nesvarbu, kokius metodus taikys mokytojas, vaikas turi mokytis. Tai jo pareiga, nes, be teisių, kurias puikiai visi žino, yra ir pareigos... Liūdna ne tik dėl rašybos. Skursta mūsų kalba - nyksta gražūs žodžiai, posakiai, frazeologizmai. Keleri metai, kai užsirašau žodžius, kurių prasmės vaikai nežino: versmė, vilnis, vėpūtiniai, dulksna... Kaimo vaikas nepažįsta medžių, javų, ajerų, purienų, duonelę pjauna... Taigi kažkas su mumis darosi. Gal programas ne taip keičiame, gal ne to mokome? Mums tėvai, močiutės parodė pasaulį, mokė pažinti paukštelius, žoleles... O kas išmokys šiandien? Iš knygų mokomasi gražios kalbos. O kiek knyga vertinama? Rašo knygas visi, kas tik nori. Tai man primena greitąjį maistą - paskaitei ir nieko nereikia galvoti. Paprasta kaip suvalgyti kebabą. Nyku, bet tam kartui sotu, nors ir greit išalksi, o perskaitęs tokią knygą greit pamirši. Taip mokomės kalbėti ir rašyti primityviai. O kompiuteris - puiki darbo priemonė, kol netampa visažinis ir visagalis.
- Šiuo metu abiturientai gali patys spręsti, kokį laikyti baigiamąjį lietuvių kalbos egzaminą - valstybinį ar mokyklinį. Mokyklinį egzaminą dažniausiai renkasi tie, kurie nesirengia stoti į valstybės finansuojamas vietas universitetuose arba ruošiasi mokytis užsienyje. Ar mūsų gimtoji kalba tokia neperkandama, kad ją dar mokyklos suole reikėtų skirstyti į lygius, kaip Japonijoje, daugiau ir mažiau išprususiems? Ar tuo ji nesumenkinama?
- Egzaminų reformos, pakeitimai, patobulinimai. Vos ne kasmet. Rašėme rašinius, interpretavome, rašome rašinius, samprotaujame... Vis bandome. Mano manymu, baigdamas vidurinę mokyklą mokinys turi bent minimaliai išmanyti literatūrą, mokėti taisyklinga kalba, be klaidų parašyti rašinį (sukurti tekstą). Valstybinis egzaminas - kaip mokėsi, tokį įvertinimą gausi. Taigi manau, kad turėtų skirtis ne egzaminas, o vertinimo normos. Gal ir lygiai išliktų.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą