Kokia pirminė šio renginio pavadinimo prasmė?
Rašytojas Jurgis Gliauda, prieš 5 dešimtmečius apžvelgdamas vienuolio pranciškono, kunigo, teologijos daktaro, eseisto, poeto Leonardo Andriekaus poezijos rinkinį "Naktigonė" rašė: "Naktigonė reiškia budėjimą, o kartu naktigonė subtiliai paliečia dienos bėgyje neliečiamas temas. Toms temoms gvildenti reikia neįprastų aplinkos sąlygų... "Naktigonė" yra kova su ta naktimi, ir visas pasaulis "Naktigonėje" yra naktigonės laužą supantis pasaulis, pasirodąs virpančiose laužo liepsnų pašvaistėse. "Naktigonė" yra budėjimas ties gelme..."
Trejus metus "Naktigonė" vyko Palangoje, tik pernai buvau stabtelėjęs, nes su televizija įgyvendinau didelį projektą "Teatralų vakarai", kitam neužteko jėgų. Šiemet "Naktigonės" labai vėlyvos, nes ilgokai ieškojome rėmėjų, bet pagalvojau: kada gi dar jos galėtų būti, jei ne bobų vasarą? Aišku, tai gana rizikinga, nežinia, kiek žmonių susirinks, koks bus oras, tad mūsų laukia tam tikri iššūkiai.
Paskutiniuoju metu bendradarbiauju daugiau su Klaipėdos aktoriais, dirbančiais iš idėjos, nes kelionė ir nakvynė brangi, tad sunkiau prisikviesti skaitovus iš kitur. Repetavome savaitę.
Kuo renginys išsiskiria kitų tos pačios idėjos renginių sraute?
Tiesą sakant, tokių renginių vyksta vis mažiau ir mažiau. Taip, vyksta knygų pristatymai, susitikimai, bet kad žmogus atsiverstų tekstą ir čia pat skaitytų, to pasigendu. Vilniuje plačiai, kaip koks stebuklas, pristatomi skaitymai įvairiose miesto erdvėse. Ten bus skaitoma Europos literatūra, o lietuvių literatūra argi ne Europos lobynas? Skaitysime Dionizo Poškos, Antano Baranausko, būtinai - Justino Marcinkevičiaus, literatūros mokslininkės Birutės Baltrušaitytės eilėraščius. Tai vyks Ievos Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpėje. Drįstu sakyti, kad ne kiekvienas klaipėdietis ten yra buvęs. I. Simonaitytės biblioteka ištikima mums jau ketverius metus, padeda kuo gali. Literatūros skaitymus surengsime gana įdomioje ir dar mažai žinomoje arbatinėje-galerijoje "Pajūrio laiškai". Ten ir aš savo kūrybos vakarą surengsiu, ir aktorius Petras Venslovas.
Renkasi daugiausia vyresnio amžiaus publika, sunkiau prisikviesti jaunimą. Bet vilčių yra. Jaunų veidų buvo matyti Vytauto Landsbergio ir Doloresos Kazragytės kūrybos vakaruose. Tikiuosi, šiemet klausytojų sugužės daug, o kurie netilps, ką gi, stovės už Gerlacho palėpės durų. Juk tai vyksta vieną kartą per metus ir yra nepakartojama.
Kas bus visiškai nauja?
Mes dvi šeštadienio ir sekmadienio popietes kviesime klaipėdiečius apvaikščioti miesto atminimo ženklus. Eisime ten, kur pažymėta, kad gyveno šviesūs žmonės, bet metai eina, o išskirtiniai ženklai taip ir neatsiranda, nors turėtų būti. Parengiau maršrutus, kuriais keliaujant dalyvauti sutiko menotyrininkas Petras Šmitas, architektas Adomas Skiezgelas, rašytojas Aleksandras Žalys, kurie tars savo žodį, atvers savitą matymą. Mes, aktoriai, parengėme literatūrinę-muzikinę programą, kurią lydės dūdmaišio garsai, Klaipėdos universiteto choro dainos. Tokios teatralizuotos ekskursijos uostamiestyje dar nebuvo.
Daugelis dabar žiūri į miestą pro automobilio langą, jaunimas eina žiūrėdamas į mobilųjį telefoną rankose, ir nieko nemato, kas ant sienų parašyta. Tuose namuose gyvenusių žmonių dvasia bus gyva, kol bus gyvas atminimas.
Turite ištikimų "Naktigonių" bendražygių, bet prisijungia ir nauji?
Stengiuosi, kad atvažiuotų vis kiti atlikėjai. Buvo Audronė Urbonaitė, Tomas Vaisieta, Ferdinandas Jakšys, Olita Dautartaitė, Virgis Stakėnas, Rimvydas Stankevičius, Gediminas Storpirštis. Džiaugiuosi, kad ne pirmą kartą prisijungia dvasingieji Klaipėdos dramos teatro aktoriai, ištraukas iš Justino Marcinkevičiaus pjesių skaitė aktorius Vytautas Paukštė. Renginiai buvo nemokami, išimtis - "Menų doke" vykęs Rolando Kazlo koncertas "Nusileisk, dangau, ant žemės" ir Domanto Razausko kūrybos vakaras, nes jiems reikėjo apšvietėjų, garso operatorių.
Ką slepia jūsų kūrybos vakaro pavadinimas "Pilnatis, arba Viskas yra miglų migla"?
Vakaras ir vyks pilnaties metu. Pilnatis labai daug ką mums reiškia. Man šiemet sukako 50 metų, parašiau projektą, Kultūros ministerija man skyrė stipendiją, ir pamėginau sudėlioti autobiografiją-monospektaklį. Aš prisiminsiu savo gyvenimą, žmones, kurie mane lydėjo, su kuriais pavyko nuveikti vienokius ar kitokius darbus. O šiaip kai pagalvoji, tai viskas yra miglų migla ir beprasmybė. Tokiais darbais ieškai kažkokios prasmės...
Kokia yra išliekamoji "Naktigonių" vertė?
Manau, žiūrovų širdyse nusėda tai, ko negaliu materializuoti žodžiais. Vien pabuvimas drauge suartina su kitu, kuris ateina, su literatūra, skambančiu žodžiu ir muzika. Galima, aišku, sėdėti namie su knyga vienam, ir galima ją skaityti drauge su visais. Atsiveria tam tikros erdvės, ir kai mes būname drauge, mes tada - jėga! Už kažkokios ribos mes jau galime eiti, didinti šviesos ratą, nes aplinkui mus gaubianti tamsa yra nyki. O jos po savaitės bus vis daugiau ir daugiau, nes naktis susilygins su diena ir ją pralenks.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą