Kodėl vėl grįžtama prie vinilų ir patefonų?

Kodėl vėl grįžtama prie vinilų ir patefonų?

Kada visus naujausius pasaulio muzikos įrašus galime turėti savo telefone, kompiuteryje ar kitame išmaniajame įrenginyje, yra žmonių, kurie klausosi vinilinių plokštelių patefonu. Populiariausi muzikos atlikėjai šiandien leidžia ne tik kompaktinius diskus, bet ir vinilines plokšteles. Kas lėmė vinilų atgimimą, „TV publika“ klausė muzikologo, „LRT Opus“ programos įkūrėjo ir direktoriaus, muzikinių konkursų vertintojo Dariaus Užkuraičio.

- Kodėl vinilai vėl populiarūs, juos graibsto, perka?

- Vinilai visą laiką buvo populiarūs. Jie niekada nebuvo dingę. Kai atsirado kompaktiniai diskai, buvo parduodama šiek tiek mažiau plokštelių, tačiau vėliau didžėjų kultūra paskatino plokšteles vėl populiarėti. Juk kur kas efektingiau ir gražiau, kai tu scenoje miksuoji plokšteles, o ne kompaktinius diskus. Vizualiai tai atrodo kur kas patraukliau, be to, tai yra kur kas įdomiau. Būtent didžėjų kultūra paskatino vėl pasidomėti plokštelėmis. Juo labiau kad plokštelės garsas, skirtingai nei kompaktinio disko, ypač ankstyvųjų kompaktų, yra kur kas malonesnis. Taigi plokštelės niekada nebuvo mirusios.

- Dėl kokių priežasčių melomanai renkasi vinilus, o ne įprastus šiuolaikinius įrašus?

- Šiais laikais melomanui klausyti plokštelę yra tam tikras ritualas, muzikinė apeiga. Kai užsimeti kompaktinį diską ar klausai MP3 formato dainą per kompiuterį, tu gali nepriėjęs permesti kitą gabalą, pasukti jį į priekį ir atgal, o klausydamasis vinilo tu ateini prie patefono, uždedi plokštelę, uždedi ragelį, išklausai pusę plokštelės, tada vėl eini prie patefono, apsuki plokštelę, padedi ragelį... Tai yra ritualas. Melomanai, kurie klausosi plokštelių, jaučia kaifą vien nuo to ritualo, nes muzikos klausymas yra ritualas.

- O galbūt vinilinės plokštelės leidžiamos dėl to, kad padeda apsisaugoti nuo piratavimo?

- Sovietų Sąjunga kuo puikiausiai leido piratines plokšteles be autorių sutikimo, ir nieko... Su vieninteliu Bon Džoviu (Bon Jovi) buvo juokinga istorija. Sovietų Sąjunga Bon Džoviui už plokšteles ne rubliais sumokėjo, o atsiskaitė mediena. O šiaip sovietai leido piratines plokšteles. Kas trukdo leisti piratines plokšteles dabar? Niekas. Aš manau, kad nuo piratavimo tai tikrai nesaugo.

- Vinilai - daugiau kolekcininkams skirtas dalykas?

- Dabartiniais laikais taip, nes paprastai plokštelių būna gerokai mažesni tiražai, jas yra kur kas sunkiau gauti, o dėl to kyla jų kaina. Tarkim, Andrius Mamontovas savo vinilinę plokštelę pardavinėjo už 50 eurų ir ją iškart išpirko, jų nebėra, o kompaktų kiek tik nori... Be abejo, plokštelių neklauso paprastas klausytojas. Tai yra melomanams, kurie domisi muzika ir kuriems ne tas pats, kaip klausytis. Tarkim, ir man MP3 formatas yra ne formatas. Šiuo formatu aš galiu klausytis muzikos kaip informacijos, kažką sužinoti, bet paskui aš užsisakau arba kompaktą, arba plokštelę.

- Jūs taip pat turite muzikos įrašų kolekciją?

- Taip, turiu kolekciją. Ją daugiausia sudaro kompaktai, nes aš Vilniuje turbūt buvau vienas iš pirmesnių, kurie tais laikais įsigijo CD grotuvą. Daugumą mano kolekcijos sudaro kompaktai, tačiau yra gana daug plokštelių. Plokšteles rinko mano mama, tai yra mamos plokštelių kolekcija, o mano kolekcijoje dominuoja kompaktai.

- O dabar sunku įsigyti aparatūrą, patefoną vinilams klausytis?

- Juokaujate? Šiais laikais sunku nebūna. Net Vilniuje gali įsigyti prestižinę aparatūrą. Tik turėk pinigų. Aišku, neįsigysi patefono „Maximoje“, jų yra specializuotos parduotuvės, tačiau tų parduotuvių yra labai daug. Kiekvieną rudenį, lapkričio mėnesį, vyksta prestižinės aparatūros paroda „Hi-Fi“, ją rengia žurnalas „Gramofonas“. Jeigu turėčiau pinigų, gaučiau patefoną per penkiolika minučių. Tereikėtų nueiti į parduotuvę, kuri jais prekiauja.

- Ar galima sakyti, kad jauni žmonės dabar labiau nori namuose turėti patefoną, o ne televizorių?

- Pas mane į radijo stotį „LRT Opus“ ateina didžėjai didžėjauti. Jie visuomet mielai suka plokšteles, ne kompaktus. Jiems tai yra malonumas. Bet tai yra didžėjai, žmonės, kurie gyvena su muzika ir iš muzikos. Šiaip jaunus žmones, manau, labiau traukia MP3 formatas, jis vagiamas iš interneto, kišamas į mobiliuosius telefonus, o tada šlykštus nekokybiškas garsas klausomas per ausines. Aš tokių jaunų žmonių nesuprantu, nes man iki šių dienų garsas turi būti kokybiškas. Į aparatūrą aš investuoju, perku gerą, kad gerai girdėčiau, ir MP3 formatas man yra tik tam, kad gaučiau informaciją, kokia grupė, ką groja. Paskui būtinai įsigyju plokštelę ar kompaktą. Jauni žmonės galbūt į tai nekreipia dėmesio, jiems geras ir „YouTube“ platformos garsas.

- Vinilų garsas iš tiesų kokybiškas?

- Jis visada buvo kokybiškas. Dabar ir kompaktų garsas kokybiškas, o plokštelių tuo labiau. Ir kompaktai, ir plokštelės skamba panašiai, o plokštelės visada skambėjo gerai. Kompaktas ne visada gerai skambėdavo, tačiau dabar ir jis skamba gerai.

- Pirkti ir leisti vinilus yra tik dar viena mada ar kažkas daugiau?

- Tai ne nuo madų priklauso, o nuo technologinių naujovių. Atsirado plokštelės, vėliau kompaktiniai diskai. Tuo metu daug kas atsisakė plokštelių ir perėjo prie kompaktinių diskų, paskui buvo atsiradusios DAB kasetės, bet po kelerių metų dingo. Tiesiog tai technologinės naujovės ir jos arba priimamos, arba ne. Tarkim, prieš 3-4 metus 3D buvo didelė naujovė ir visi televizoriai pradėjo rodyti 3D vaizdą. Pažiūrėkite dabar į naujus televizorius. Tik kai kuriuose iš jų yra 3D vaizdas. Matyt, 3D irgi nepasiteisino. Taigi naujovės arba pasiteisina, arba ne. Tarkim, esu matęs plokštelių, kurioms netoli šimto metų, ir jos dar šiandien groja. Klausiausi 1926 metų vinilo, kuris vis dar veikia. O ar kompaktai gros po šimto metų? Ar išliks tai, kas laikoma standžiuosiuose diskuose? Taigi vinilinė plokštelė yra tiesiog patikimas, laiko patikrintas dalykas.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder