Mūšis dėl Memelio

Atminimas

Klaipėdos išvadavimo (okupacijos, reokupacijos, - istorikai dar nesiryžta šio akto įvardyti vienu žodžiu, tačiau bet kuriuo atveju po jo uostamiestis galutinai buvo grąžintas Lietuvai) 60-mečio proga "Vakarų ekspresas" spausdina ištraukas iš Klaipėdą gynusios nacių SS divizijos "Didžioji Vokietija" grandinio Gi Sajerio (Guy Sajer) atsiminimų.

Jie lyg ir paneigia tarsi jau įsitvirtinusią nuomonę, kad sovietinė kariuomenė tris mėnesius - nuo rudens iki evakuacijos - tik pasyviai sėdėjo Klaipėdos prieigose.

Kita vertus, esesininkai buvo kovingiausia kariuomenės rūšis ir natūralu, kad juos vokiečių karo vadai naudodavo aktyviausiuose fronto baruose.

Nors grandinio akiratis nedaug pakilęs virš apkaso brustvero, iš atsiminimų aišku, kad apgulties metu vyko aktyvūs mūšiai Priekulės ir Karklės kryptimis.

Tikimės, kad žvilgsnis iš priešo apkaso gali būti įdomus dar gyviems tų mūšių dalyviams, kariavusiems kitoje pusėje, taip pat ir visiems miesto istorija besidomintiems skaitytojams.

Bene vertingiausia šiuose atsiminimuose - civilių klaipėdiečių gyvenimas ir likimas. Deja, tenka apgailestauti, kad tam atsiminimuose skirta palyginti nedaug vietos.

***

Septynioliktas skyrius. Memelis.

Rusai pasiekė Baltijos jūrą. Prasidėjo kruvini susirėmimai. Visur maišėsi išsigandę pabėgėliai, trukdydami mūsų kariuomenei gintis.

Visi taikūs Prūsijos gyventojai puolė į pajūrį. Susidūrėme su dilema. Galėjome pasukti į šiaurę ir prasiveržti per priešakines sovietų armijos pozicijas, arba veržtis į prie Memelio sukurtą frontą. Divizijos vadovybė greitai suvokė, jog kelias į Kenigsbergą ar netgi Elbingą uždarytas. Abu miestai buvo pavojingoje padėtyje, be to, arčiausias iš jų buvo daugiau kaip už šimto penkiasdešimties kilometrų. Mes būtume turėję kautis dėl kiekvieno kilometro be jokios vilties laimėti. Be to, tikriausiai būtų iškilę problemų dėl maisto tiekimo kariuomenei: viską pasiėmė pabėgėliai.

Štai, kodėl vadovybė išsirinko Memelį, kuris nuo rudens atsidūrė apsuptyje. Ėjome pro miestus ir kaimus, kurių gyventojai dar prieš kelias dienas gyveno taikų gyvenimą. Tiesa, ir tada jie jau žinojo, kad pavojus gresia kiekvieną minutę. Paskutines dvi dienas visi vokiečiai - seneliai, moterys, vaikai - iš paskutinių jėgų kasė apkasus, statė blindažus artilerijai ir prieštankiniams pabūklams, kad būtų galima sustabdyti priešo tankų judėjimą. Ir čia prieš juos pasirodo kareiviai - išsekusi, badaujanti kariuomenė, kuri pavargo kautis ir gyventi.

Esant menkiausiai galimybei, viskas buvo nekreipiama į gynybą. Mus persekiojantis priešas grasino ir taikiems gyventojams. Jį reikėjo sulaikyti. Visi suprato, kokioje beviltiškoje padėtyje atsidūrėme. Tie, kuriems pasiseks prasiveržti į Memelį, žus ten. Bet žūti prie Memelio atrodė lengva ir garbinga. Žūti čia, vietoje, kur net nėra tikrų karo veiksmų, atrodė gėdinga.

Pagaliau mūsų divizijai, tiksliau jos trečdaliui, pasisekė prasiveržti į Memelį. Vietos vadovybė "Didžiosios Vokietijos" pulkais sustiprino miesto gynybą. Didvyriška kova mums kainavo penkiolika tūkstančių gyvybių.

Gal mes ir patys save įvarėm pasalon. Mums atėjo į galvą, kad rusai tyčia praleido mus. Kai atvykom į Memelį, žmonės stūmė sunkvežimius, o degalų pristigę tankai buvo sustingę ilgoje kolonoje. Tie, kurie dar turėjo nors lašą gyvasties, stengėsi daryti viską, kad išvengtų mirties. Sužeistieji priešinosi, skindamiesi sau kelią tarp tų, kurie jau buvo žuvę. Nepaisant sugriovimų ir gaisrų, begalinių rusų lėktuvų antskrydžių, artilerijos riaumojimo ir pūgos šuorų, Memelis gyveno toliau.

Pasiekėme Memelio akligatvį - trisdešimties kilometrų pusratį prie Baltijos jūros. Buvo girdėti, kaip tirštame rūke ošia bangos. Kažkokiu būdu sugebėjome čia išsilaikyti visą žiemą, nepaisant bombardavimų ir rusų atakų. Čia buvo ir tūkstančiai pabėgėlių. Jie laukė, kol bus evakuoti jūros keliu.

Memelio griuvėsiuose visi pabėgėliai pasislėpti negalėjo, o ir mes mažai kuo jiems galėjome padėti. Be to, jie kaustė mūsų judėjimą ir gynybos sistemą, kuri ir taip buvo bloga. Per sprogimų triukšmą nebuvo girdėti nei riksmų, nei aimanų. Petys į petį su mumis gynėsi buvusios elitinės armijos dalys, folkšturmo būriai, kariai amputuotomis galūnėmis, moterys, vaikai, paaugliai ir invalidai - visi mes skendėjome rūke, kurį nušviesdavo tik sprogimai ir sniegas.

Karas ėjo į pabaigą. Maisto davinys visiškai sumažėjo. Penkiems žmonėms duotų porcijų nebūtų užtekę net mokinukui. Nuolat skambėjo įsakymai laikytis tvarkos ir ramybės. Dieną ir naktį iš uosto išplaukdavo perkrauti laivai. Prie krantinių besibūriuojantys pabėgėliai tapo patogiais rusų pilotų taikiniais. Minioje sproginėjo bombos, žmonės rėkė, bet vis tiek likdavo laukti kito laivo. Valdininkai mėgino raminti minią, bet jokie žodžiai čia nebeturėjo prasmės. Daugelis nusižudė, ir niekas nebandė jų sulaikyti.

Jeigu būtume kapituliavę, tas košmaras būtų pasibaigęs. Bet vien žodis "Rusija" mums kėlė panieką. Apie kapituliaciją negalėjo būti nė kalbos. Turėjome laikytis bet kuria kaina.

Visai įtikima, jog generolai rengėsi Memelį paversti placdarmu kontratakoms prieš sovietų armiją. Tiems, kurie buvo mieste, ta mintis kėlė vien juoką. O į Memelį vis atvykdavo kareiviai ir išvykdavo civiliai. Galėjome tik tikėtis, kad kareiviai atvyko mums padėti. Bet kokia mintis apie kontratakas atrodė beprotiška.

Įnirtingą mūsų pasipriešinimą lėmė įsitikinimas, kad, kai bus evakuotas paskutinis civilis, į laivą būsime paimti ir mes. Memelio gynyboje dalyvavo visi. Vaikai padėjo sužeistiesiems, nepaisydami alkio, baimės, nešiojo valgį.

Priešakinėse pozicijose buvo chaosas. Dažnai civiliai kaudavosi šalia kareivių. Tarp jų buvo daug moterų. Frontas laikėsi, bet kokia kaina! Bet ką reiškia "laikėsi"? Mes tiesiog ne iškart visur pasidavėme. Fronto linija nuolat trumpėjo. Didelis vaidmuo gynyboje teko tranšėjoms, kurias iš anksto išsikasėme. Iš esmės rusai kliovėsi aviacija ir sunkiąja artilerija, kurios galybė nuolat didėjo.

Puolimas ir jiems atsiėjo brangiai. Fronto linijos sutrumpėjimas leido sukoncentruoti gynybą. Memelio prieigose buvo kalnai pamuštų rusų tankų. Prieštankinė gynyba davė rezultatų. Bet prieš aviaciją buvome bejėgiai. Į šiaurės vakarus nuo mūsų per dvi dienas rusai surengė aštuonis antskrydžius. Mūsų priešlėktuvinės gynybos likučiai susitelkė prieplaukoje, kur buvo didžiausias pavojus. Rusų pilotai įvertino priešlėktuvinės gynybos pavojingumą ir buvo linkę atakuoti ten, kur jiems negalėjome pasipriešinti.

Tad Memelis laikėsi. Laikėsi, nepaisant šalčio, gaisrų, bado ir to, kad tūstančiai kareivių kasdien būdavo išbraukiami iš sąrašo.

Tęsinys - rytojaus numeryje.

Linas POŠKA
Vertė Sigitas POŠKUS