"Nuostabus jausmas apsirengti tautinį kostiumą. Tai tarsi kelionė laiku į praeitį, lyg persikūnijimas į praeito amžiaus moterį. Su šiais drabužiais jaučiuosi labai oriai, nes atstovauju Mažosios Lietuvos kraštui. Esu pasisiūdinusi ir savo asmeninį kostiumą, nes man malonu pasipuošti juo ne tik per koncertą, bet ir per asmenines, valstybines šventes", - sakė Nidos kultūros ir informacijos centro "Agila" folkloro ansamblio "Giedružė" vadovė Audronė Buržinskienė, užsukusi į Klaipėdos etnokultūros centro organizuojamas tautinio kostiumo dirbtuves Meno kieme.
Su Mažosios Lietuvos kostiumo specialiste Elena Matulioniene kolektyvas "Giedružė" bendradarbiauja jau šešiolika metų. "Siūdinomės 16 moteriškų ir 4 vyriškus kostiumus, kurie jau tris kartus atnaujinti, 12 vaikų kostiumų. Daugelis kolektyvo narių dar turi ir asmeninius kostiumus", - skaičiavo bendradarbiavimo vaisius "Giedružės" vadovė.
MODELIS. Folkloro kolektyvo "Giedružė" vadovė Audronė Buržinskienė su Mažosios Lietuvos kraštui būdingu kostiumu jaučiasi tarsi moteris iš praeito amžiaus.
Kiek kainuoja?
Mažosios Lietuvos tautinio kostiumo ekspertė Elena Matulionienė pažymėjo, jog vienam tautiniam kostiumui sukurti reikia daugelio specialistų išmanymo ir pastangų: "Skirtingi meistrai audžia audinius, kuria avalynę, galvos apdangalus. Aš kostiumus modeliuoju, audžiu juosteles ir siuvu bei siuvinėju delmonus. Dažnai moterys ir pačios nori prisidėti prie kostiumo savo rankų darbu. "Giedružės" kolektyvo moterys pačios siuvinėjo delmonus.
Smagu, kad atsiranda vis daugiau siuvėjų, kurie specializuojasi siūti tik tautinius kostiumus. Ekspozicijoje pateikti kostiumų pavyzdžiai pasiūti Genės Pivorienės siuvykloje."
Viso Mažosios Lietuvos kostiumo kaina, anot pašnekovių, prasideda nuo vieno tūkstančio eurų. Vien delmono kaina svyruoja nuo 50 iki 200 eurų.
"Kaina labai priklauso nuo to, kurio periodo kostiumas siuvamas. Vėlyvesniojo periodo, nuo XIX a., kostiumas yra pigesnis, nes jis gali būti jau su fabrikinėmis šilkinėmis prijuostėmis, bliuzelėmis. Ankstyvojo periodo kostiumo drabužiai turi būti rankomis austi. Jie yra brangesni, bet jie turi išliekamąją vertę", - aiškino E. Matulionienė.
SKARA - būtinas ištekėjusios moters galvos apdangalas.
Ką slepia prijuostė?
Pašnekovė džiaugiasi, kad vis daugiau žmonių supranta tautinio kostiumo vertę ir pastebi, kad šiandien jau beveik visi šalies folkloro kolektyvai gali didžiuotis puikiais kostiumais.
"Jeigu palyginčiau, kokia situacija buvo prieš daugiau kaip 20 metų, kai tik pradėjau konsultuoti, ir dabar - tai skirtumas - labai didelis. Žmonės dabar jau išprusę ir susigaudo, kokio regiono yra vienas ar kitas kostiumas. Padaugėjo ir leidinių, renginių, pristatančių tautinį kostiumą. Jau niekas nedėvi sovietmečiu sugalvotų, graudžiai juokingų galvos apdangalų - karūnų su trikampėmis skarelėmis, močiutės žilais plaukais jau nedėvi jaunų merginų karūnų ir mažų mergaičių niekas nerengia trumpais languotais sijonukais, nes supranta, kad tautinio kostiumo sijonas ir prijuostė turi būti ilga", - pasakojo pašnekovė.
IŠSKIRTINUMAS. Siuvinėti ir megzti aksesuarai - Mažosios Lietuvos moterų kostiumo išskirtinis bruožas.
"Beje, prijuostė, kaip aprangos detalė, yra nunykusi. Šiais laikais ją dėvime tik virtuvėje, tad natūralu stebėtis, kodėl ji dėvima kaip neatskiriama tautinio kostiumo dalis. Praeityje prijuostes moterys dėvėjo nuolat. Jos turėjo ir sakralinę, ir estetinę reikšmę, nes sijonas būdavo priekyje susegamas ir turėjo gilų skeltuką, o užtrauktukų tais laikais nebuvo. Sijono vidinėje pusėje moterys prisisiūdavo slaptų kišenėlių, į kurias patekti būdavo galima tik pro tą skeltuką", - pasakojo etnologė.
Pasak E. Matulionienės, slaptose kišenėse moterys laikydavo tą turtą, kurį dabartinės moterys slepia rankinėje. Praeityje rankines atstodavo pinti plokščios formos krepšeliai, kuriuos nešiodavo pasikabinusios ant rankos. Klaipėdos krašto moterys dar turėjo delmonėlius, tačiau jie nebuvo labai talpūs. Į juos moterys įsidėdavo tik raktus, nosinaitę, saldumyną, šukas. Taip pat Klaipėdos krašto moterys pačios pasisiūdavo mažučius ant riešo nešiojamus rankinukus, puoštus karoliukais. Tai detalė, perimta iš Vakarų Europos aukštosios mados, kuri buvo paplitusi tik mūsų krašte, tačiau apie tai mažai kalbama", - dėstė pašnekovė.
Bliuzės ir marškiniai
Mada, anot E. Matulionienės, padiktavo ir viršutinės Mažosios Lietuvos moterų tautinio kostiumo dalies pokytį XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje.
"Vietoje lininių marškinių bei liemenių moterys ėmė dėvėti tamsių spalvų, dažniausiai juodas bliuzes, pasiūtas iš atvežtinio fabrike austo šilko arba medvilnės audinio", - pasakojo E. Matulionienė.
Ankstesniojo periodo marškiniai specialistę labiausiai stebina savo konstrukcija. "Tie marškiniai buvo universalūs. Moteriški nuo vyriškų skyrėsi tik siuvinėjimu. Įdomu, kad jau audžiamas linas iš karto būdavo apmetamas stuomeniui arba rankovėms. Marškiniai siuvami iš stačiakampių, be jokių įsiuvų. Ties pečiais rankovės sutraukiamos ir prisiuvamos mažais dygsniukais. Žavi kontrastas tarp gana šiurkštaus lino audinio ir itin preciziško pasiuvimo. Dygsniukai labai maži, dailūs", - stebėjosi E. Matulionienė
Visų Lietuvos regionų moterys, pasak pašnekovės, ant pečių dar užsisiausdavo baltas, raudonais raštais išaustas, drobules. Perdrobulis, vidinė drobulės dalis, būdavo labai gražiai išsiuvinėtas.
Sijonėlis pūstas
Vienas patraukliausių tautinio kostiumo bruožų yra tai, kad jis tinka bet kokiai figūrai.
"Vis dėlto, akivaizdu, kad moterys stengėsi atrodyti putlesnės. Aukštuomenės damos tuo metu segėdavo sijonus su lankais, pagalvėlėmis ir pan. Mažosios Lietuvos damos, siūdamos sijonus du trečdalius audinio suraukdavo nugaroje. Tos moterys, kurios turėjo siauresnius klubus, pridėdavo klosčių šonuose. O po sijonu dar buvo dėvimi apatiniai sijonai", - liaudiškos mados tendencijas atskleidė specialistė.
Skara - prabangos ženklas
"Įsivyravusi nuostata, kad aksominės kepurėlės yra išskirtinė Mažosios Lietuvos moterų galvos danga, yra klaidinga. Iš tiesų kepurėlės yra moterų mėgstama galvos danga šiais laikais, nes dažnai moterys galvoja, kad skarelė jai netinka. O kostiumas turi būti vientisas ir be galvos dangos moteris negali būti, nebent tai jauna mergina, kuri turi gražias kasas. Iš tiesų kepurėlės buvo dėvimos po skara. Jų paskirtis buvo prilaikyti plaukus", - aiškino specialistė.
Brangios pirktinės šilko arba plonytės vilnos skarelės, anot E. Matulionienės, buvo būtinas ir madingiausias Mažosios Lietuvos kostiumo elementas. "Skarelės iš pradžių buvo baltos, o vėlyvajame kostiume jau tamsesnės, įvairių spalvų ir raštų, languotos, puoštos baklažano spalvos elementais. Moterys jas ryšėdavo įmantriausiais būdais. Susukdavo ant galvos, rišdavo prie sprando ir po smakru, sukryžiuodavo kaklo ir sukišdavo į liemenę arba apsigaubdavo pečius ant liemenės ir sukišdavo į prijuostę.
Vyrai taip pat ryšėdavo kaklaskares. Skarelė XIX a. buvo viena iš populiariausių dovanų moterims. Tačiau niekas nedovanodavo skarų mažoms mergaitėms, tik nuotakos amžiaus sulaukusioms merginoms, nes šilkinė skara, gintaro arba stiklo karoliai - tai prabangūs aksesuarai ir tam tikro statuso ženklas", - sakė etnologė.
Rašyti komentarą