- Lietuva. Vienintelėje Lietuvos saloje – Rusnėje – statula M. Gandžiui buvo atidengta 2015 m. spalį. Tikimasi, kad jos pasižiūrėti trauks ne tik lietuviai, bet ir salą pamėgę turistai. Statuloje M. Gandis vaizduojamas su savo geriausiu draugu žydu architektu Hermanu Kalenbachu, kuris Rusnėje praleido savo vaikystę. Vasaras saloje H. Kalenbachas leisdavo iki pat universiteto baigimo. Netgi biografai vieną knygos apie jį skyrių pavadino „Nuo Rusnės iki Johanesburgo“. 1896 m. H. Kalenbachas persikėlė į Pietų Afriką, kur susipažino su M. Gandžiu ir jie tapo artimais draugais. Architektas iš Lietuvos padarė didelę įtaką M. Gandžio polinkiui pirmenybę teikti dvasiniams, o ne materialiems dalykams. Nors gyventi į Lietuvą nebegrįžo, H. Kalenbachas ir vėliau lankydamasis Europoje dažnai užsukdavo į Rusnę.
- Taika. M. Gandis labai vertino rašytojo Levo Tolstojaus pacifistines idėjas ir jo Vakarų civilizacijos kritiką. Kartu su H. Kalenbachu Indijos politinis lyderis parašė laišką L. Tolstojui ir gavo rašytojo sutikimą savo kuriamą sodybą pavadinti Tolstojaus vardu. Sodyba Pietų Afrikoje trejus metus veikė kaip mokykla – įvairiausių konfesijų piligrimų svečių namai.
- Oponentai. Jungtinės Karalystės premjeras, vienas įtakingiausių XX a. politikų Vinstonas Čerčilis nekentė M. Gandžio ir pasisakė prieš Indijos nepriklausomybę. Kai M. Gandis pradėjo taikią kovą dėl nepriklausomybės, Čerčilis pasakė, kad „jį reikėtų surišti, paguldyti prie Delio vartų ir tegu dramblys jį sutrypia“. Kai 1943 m. Indijoje kilo badas ir britų pareigūnai prašė Čerčilio neeksportuoti iš Indijos tiek maisto, jis priešinosi, sakydamas „jei jau ten toks badas, kodėl Gandis vis dar nenumirė?“.
- Gyvenimas kelyje. M. Gandis kiekvieną dieną nueidavo po 18 kilometrų. Per visą gyvenimą jo nužengtų žingsnių užtektų apeiti aplink Žemę du kartus. Jo ištikimiausia palydovė šiose kelionėse visuomet būdavo ožka, taip M. Gandis visuomet turėdavo šviežio pieno ir galėdavo pasistiprinti ilgos kelionės metu.
- Punktualumas. M. Gandis buvo labai punktualus ir itin vertino savo rankinį laikrodį – tai buvo vienas iš vos keleto materialių daiktų, kuriuos jis visada nešiojosi su savimi. 1948 m., kai jį nušovė, M. Gandis kaip tik dešimt minučių vėlavo į susitikimą. Jei būtų atvykęs laiku, M. Gandis galėjo likti gyvas. Tais pačiais metais nušovus Indijos lyderį nebuvo teikiama Nobelio taikos premija, komitetui nusprendus, kad nėra tinkamo gyvo kandidato.
- Kuklumas. Sykį M. Gandis turėjo susitikti su Didžiosios Britanijos karaliumi ir į susitikimą atvyko dėvėdamas tik paprastą apsiaustą. Žurnalisto paklaustas, ar nesijaučia apsirengęs per menkai, M. Gandis atsakė: „karalius dėvi tiek rūbų, kad pakaktų mums abiems“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą