Jau kreiptasi į Lietuvos heraldikos komisiją dėl Klaipėdos krašto vėliavos pripažinimo ir įteisinimo. Bet kone didžiausi ginčai užvirė dėl šio etnografinio regiono herbo. Istorikai tikina, kad Mažoji Lietuva niekada neturėjo tokio bendro simbolio kaip lokys Žemaitijoje, todėl būtina neskubėti ir atlikti išsamius tyrimus.
Įteisins vėliavą
2015-ieji Seimo oficialiai paskelbti Etnografinių regionų metais, tad išskirtinis dėmesys bus skiriamas etninėms grupėms.
„Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos tarybos posėdyje neseniai diskutuota apie šį unikalų etnografinį regioną reprezentuojančių simbolių, heraldikos sukūrimą ir jos įteisinimą. Mažiausiai ginčų kilo dėl vėliavos, kuri ir dabar naudojama įvairiuose viešuose renginiuose. Tačiau Heraldikos komisija jos dar nėra oficialiai įteisinusi“, - LŽ sakė Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjas Narūnas Lendraitis.
Manoma, kad būsimame herbe turėtų būti naudojamos būtent Klaipėdos krašto vėliavos spalvos: žalia, balta, raudona. „Tačiau dėl simbolių, kuriuos būtų galima jame panaudoti, yra sudėtingiau. Reikia atlikti istorines studijas, diskutuoti su visuomene, akademine bendruomene, išeivijos lietuvininkais, įvairiomis čia įsikūrusiomis vokiečių bendrijomis. Klaipėdos miesto ir rajono, Neringos bei Šilutės savivaldybės jau pasirašė, kitos dar pasirašys tarpusavio bendradarbiavimo sutartis šiuo klausimu“, - aiškino N. Lendraitis.
Tiesa, klausimų kelia ir tai, kad į Mažosios Lietuvos heraldikos kūrimo procesą pakviestos tik keturios savivaldybės, nors etnografiškai į regioną patenka ir Pagėgių rajonas, dalis Tauragės bei Kretingos rajonų. Kai kuriems mokslininkams kliūva ir pats Mažosios Lietuvos terminas: esą jis dabartiniais laikais skamba keistokai. Svarstoma, jog etnografinį regioną daug tiksliau būtų vadinti Klaipėdos kraštu.
Heraldiniai rebusai
Uostamiesčio istorikas Dainius Elertas LŽ pabrėžė, kad iki herbo sukūrimo dar labai toli. „Juk net Mažosios Lietuvos ribos oficialiuose dokumentuose įvardytos netiksliai. Pavyzdžiui, rašoma, kad mūsų etnokultūrinis regionas driekiasi nuo Nemuno žemupio, kuris prasideda ties Kaunu. Kitas dalykas - reikia patikslinti ir sąvokas, nes Mažoji Lietuva mūsų respublikoje yra šiaurinė jos dalis. Juk tas pats etnokultūrinis regionas apima ir dalį Karaliaučiaus“, - kalbėjo istorikas.
Klaipėdos kraštas turi savo istorinę vėliavą, o netolimoje ateityje bus sukurtas ir jo herbas.
Tik vėliava (horizontaliai iš viršaus į apačią einančios tamsiai žalia, balta ir raudona juostos), pasak D. Elerto, kelia mažiausiai problemų. „Ta vėliava atkeliavusi dar iš XIX amžiaus. Jokio herbo neturėjome, tik įvairias emblemas, atskirų organizacijų ženklus. Pavyzdžiui, mūsų kraštuose buvo plačiai paplitęs ir dabar kai kur naudojamas briedžio ragų ar vieno rago simbolis. Tačiau pagal kilmę tas simbolis negali būti naudojamas kaip viso Klaipėdos krašto, nors ir buvo jame paplitęs nuo kultūrinių iki karinių organizacijų“, - pasakojo istorikas. Anot D. Elerto, šis simbolis atkeliavo iš Trakėnų kaimo, kuriame buvo veisiami trakėnų žirgai. Jie ženklinti dviem briedžio ragais.
„Herbo simbolika turi būti tinkama visam etnografiniam regionui. Štai kodėl netinka, tarkime, laivas kurėnas (aktualus tik pamariui) arba vėtrungė. Tačiau jie puikiai gali reprezentuoti būtent pamarį ir būti naudojami emblemose“, - teigė istorikas.
D. Elertas prakalbo ir apie tai, kad labai įdomi situacija susiklostė tuose miestuose ar regionuose, kurie nėra etnografiškai vienalyčiai. „Štai Tauragės apskrities viena dalis yra Mažojoje Lietuvoje, kita – Žemaitijoje, trečia – Suvalkijoje. Dalis Švėkšnos apylinkių priklauso Mažajai Lietuvai, kita – Žemaitijai. Siūlomas toks sprendimas: atskirose seniūnijose kelti ir naudoti vieno etnografinio regiono, kuriame yra seniūnija, vėliavą. O Tauragėje, Švėkšnoje kelti atitinkamai tris ir dvi“, - svarstė istorikas. Panaši „dvivaldystė“ susiklosčiusi ir Kretingoje. Jos Bajorų priemiestis patenka į Mažosios Lietuvos teritoriją, o didžioji miesto dalis – į Žemaitijos. Tad šalia vėliavos su lokiu derėtų kelti ir Mažosios Lietuvos vėliavą.
Tikriausia - Žemaitijoje
Žvelgiant istoriškai turbūt tik Žemaitija gali didžiuotis ir pasigirti iš senovės atkeliavusiu ir iki šiol naudojamu archajišku herbu - lokiu. Kitiems etnografiniams regionams teko sukurti herbus, kuriais, beje, ne visi liko patenkinti. Pavyzdžiui, Aukštaitijos herbas yra sidabriniame lauke pavaizduotas raudonas šarvuotas raitelis su pakeltu kalaviju dešinėje rankoje. Herbo skydą laiko du sidabriniai angelai, stovintys ant sidabrinės juostos su raudonos spalvos užrašu „Patriam tuam mundum existima“ (Savo Tėvynę laikyk visu pasauliu). Herbas patvirtintas 2006 metais.
Dzūkijos herbas - mėlyname lauke vaizduojamas sidabrinis šarvuotas karys, laikantis dešinėje rankoje auksinę alebardą ant sidabrinio koto, o kaire ranka atsirėmęs į sidabrinį baltišką skydą, su paauksuota galva ir papėde. Ant sijos padėtą herbo skydą laiko dvi atgal atsigręžusios su auksiniais nagais ir liežuviais sidabrinės lūšys. Ant sijos pakabintas sidabrinis kaspinas su mėlynų raidžių užrašu: „Ex gente bellicosissima populus laboriosus“ (Iš karingiausios genties - darbštūs žmonės). Herbas patvirtintas 2003 metais.
Suvalkiečiai, arba sūduviai, kaip ir mažlietuviai, tik pradėjo savo kelionę ieškant etninio regiono heraldikos.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą