Gražinos skiltis

Nužmogėjimo simptomai

Ponia Irena gyvena Klaipėdoje, o jos 80-metė mama - Klaipėdos rajone. Visą gyvenimą vaikščiojusi kaimo keliukais, o ne miesto asfaltu, senolė nė už ką nesikeltų į miestą. Nors dabar kaime gyventi jai vis sunkiau. Ir ne vien todėl, kad jėgos išseko, bet ir finansiškai ne kas: "kolchoze" uždirbta pensija - vos keli šimtai litų. Jų nepakanka ne tik maistui, bet ir vaistams. Todėl Irena pašiurpo išgirdusi, kad rajone bus pradėti rinkti mokesčiai už laikomas kates ir šunis. "Mamos šuniukas - vienintelis draugas, kumščio dydžio. Ir dabar mama už jį turės mokėti dvidešimtadalį savo pensijos. Aš jau nebežinau, kaip vadinti mūsų valdžią, ant vargšų žmonelių kraunančią vis sunkesnes mokesčių naštas. Užuot mažinusi ministerijų skaičių, kaip, tarkim, mūsų artimiausi kaimynai, vis didinasi sau algas. O kad joms lėšų atrastų, vis dairosi, ką dar ir kiek apmokestinti. Man šitas mokestis - visiško valdžios nužmogėjimo rodiklis", - labai susijaudinusi porino Irena.
O kitai klaipėdietei, gyvenančiai Mokyklos gatvės rajone, poniai Onai, nužmogėjimo kriterijus kitoks: "Viduryje baltos dienos iš parduotuvės su pirkiniais išėjusį žmogų žudo, o niekas net piršto nepakrutina jį gelbėti. Suprantu, kad pulti ginkluotus niekšus pavojinga. Tačiau juk dabar beveik kiekvienas turi mobilųjį telefoną, žudikus, manau, per langus stebėjo senjorai, dar neatsisakę laidinių telefonų. Ir nė vienas nepasirūpino kviesti policijos ir greitosios", - dūsavo miestelėnė.
Taigi kiekvienas mūsų turime savo kriterijus ir matus. Kai dabar tiek daug "skaldoma malkų" dėl atsėlinančios pasaulio pabaigos, kai kurie filosofai ir psichologai tvirtina, kad toji pasaulio pabaiga būsianti ne materialinė, o dvasinė. Kai mes nebepaisysime jokių moralės normų, o tuo labiau - etikos ar estetikos. Nervingai perjunginėdama televizijos kanalus nusprendžiau, kad "vairuojame" į dvasinės ubagystės dugną. Ir man labai gaila, kad jau darželinukams TV programos teigia - nieko gyvenime nėra įdomiau už Zvonkės-Bunkės kelnaičių spalvą ar už kelių dainininkių muštynes dėl "įžeistos garbės". Nunyko kultūrinės laidos, spaudoje, internete su žiburiu turi ieškoti kultūrinio gyvenimo analizės straipsnių ar eseistikos, peninčios ir protą, ir sielą. Užtat kriminalų vis gausiau. Mano bičiulė nuolat kartodavo: "Jeigu man kasdien kas penkias minutes kartos, kad esu kiaulė, kurią nors dieną pulsiu purve voliotis." Taigi, kasdien koncentruojantis į gyvenimo juodulius, nenumaldomai blogis, o ne gėris tampa gyvenimo normomis...

Vaikas - ne lagaminas

Ponią Sabiną labai įskaudino ir sujaudino Kedžio dukrelės istorija. Ji stebisi, kaip teisėjai, psichologai ir antstoliai nesuvokia, jog vaiko per kelias savaites neįmanoma pripratinti prie mamos atėmus iš globėjos. Ponia pasakojo išgyvenusi panašią situaciją. Jos dukra, netekusi darbo, išvyko į Vokietiją, močiutei palikusi 3 metų dukrelę. Kai po trejų metų Sabinos dukra sugrįžo ir pasiėmė mergaitę į užsienį, ši puolė į desperaciją. Po kelių mėnesių dukra paprašė ponios Sabinos atvažiuoti į Vokietiją, nes vaikas nuolat verkia, nemiega, net nekalba. Močiutei nuvykus pas anūkę, ši prašė pasiimti ją atgal, tikino, kad galėtų valgyti žolę ir akmenėlius, kad tik gyventų su močiute. Prireikė ilgo laiko, kol mergaitė apsiprato svečioje šalyje ir prisirišo prie mamos.

Tel. 49 34 35 darbo dienomis nuo 10 iki 13 val.