Šernų tilto godos

1 988 metais per Miniją ties Šernai nutiesus naują gelžbetoninį tiltą, senasis metalo ir medžio konstrukcijų tiltas buvo uždarytas. Klaipėdos rajono paveldosaugininkai įtraukė senąjį tiltą į registrą kaip
vietinės reikšmės kultūros paminklą.

Tas tiltas buvo statytas 1871 m. ir atsiėjo 3 000 talerių. "Ryškus kraštovaizdžio akcentas, istoriniu požiūriu vertingas ir saugotinas", - deklaruoja paveldosaugininkai.

Tačiau tiltui reikia ne gražių žodžių, o priežiūros. Sužinojau, kad jis priklauso AB "Klaipėdos regiono keliai". Kreipiausi į įmonės direktoriaus pavaduotoją Vytautą Gružą. Jis geranoriškai sutiko aptarti tilto padėtį ir apgailestavo, kad sumažinus finansavimą, net minimalūs tilto priežiūros darbai gali nutrūkti.

Iškyla klausimas - būti ar nebūti senajam Šernų tiltui? Rusnės gyventojai labai džiaugiasi turėdami tilto liekanas ant kairiojo Atmatos upės kranto. Atraminę sienelę jie puošia, saugo ir su pasididžiavimu rodo vokiečių turistams. O mes dar turime visą tiltą, kurio nesunaikino karas, tačiau pribaigia mūsų abejingumas...

Taip tiltas per Miniją link Šernų atrodė prieš 50 metų, kai jį prižiūrėjo šviesaus atminimo auksarankis Liudvikas Gedgaudas.	Taip yrantis tiltas atrodo šiandien, kai niekas juo nebesirūpina.

Tilto istorija, papasakota... paties tilto

Gimiau beveik prieš pusantro šimto metų - 1871-aisiais - ant gražiosios Minijos upės, kurią supa miškai, miškeliai, pievos ir kloniai. Tvirtomis ir galingomis gražiai tašytų akmenų kojomis giliai įbridau į šaltą upės vandenį. Ištiesiau savo ilgas plienines rankas, sujungdamas kairįjį ir dešinįjį upės krantus. Ant mano pečių užvilko gražiai, eglutės raštu austą medinę sermėgą. Priešais mane pastatė nedidelę sodybėlę, skirtą kelių meistrui - kelių mokesčių rinkėjui. Taip ir pradėjau savo tarnybą, trukusią 117 metų. Keitėsi valdžios, keitėsi žmonės. Pergyvenau du pasaulinius karus. Vis rūpinausi žmonėmis. O jie rūpinosi manimi. Jau nebepamenu visų meistrų pavardžių. Labiausiai dėkingas esu šviesaus atminimo visų gerbtam Liudvikui Gedgaudui. Šis auksarankis mane prižiūrėjo ilgiausiai - visus trisdešimt metų. Jam išėjus, prasidėjo mano sunkusis gyvenimas. Kai didėjo transporto srautai, mane pradėjo prižiūrėti kolektyvai. Jie ir nutarė pastatyti naują betoninį tiltą. Tad prieš 21-erius metus išėjau į užtarnautą poilsį. Bet niekas pensijos nepaskyrė...Suplyšo mano medinė sermėga, į upę krenta didžiuliai medžio luitai su ilgomis vinimis. Supuvusios medinės konstrukcijos, ant kurių jau medžiai užaugo, aktyvina koroziją. Genda ir plieno konstrukcijos.

Valdžioms, matyt, aš neberūpiu. Girdėjau, kaip Dovilų bendruomenė Baičių mišką apgynė. Gal ir į mane ji dėmesį atkreiptų? Šernų kaime gyventojų mažai bėra, o naujakuriams ketvergiškiams aš kaip ir valdžiai nerūpiu. Negi jau niekam nebeįdomus esu?

Keleivis