Apskritai Kęstutį, geriau žinomą tiesiog Maskolio pravarde, derėtų vadinti ne tiek laikraščio, kiek visos Klaipėdos legenda.
Buvo laikai, kai kiekvienoje sankryžoje jam atidavinėjo pagarbą milicininkai, vėliau - policininkai. Kai kurie net sušokdavo stepą su lazdele rankoje - kad tik Maskolis iš savo ne mažiau legendinės "bulkinės", t. y. nežinia kelintų metų balto "Renault 5", ištrauktų šviežią VE numerį.
Buvo laikai, kai jis po baliaus išsikviesdavo sau blaivyklos transportą - kad parvežtų namo. Nemokamai, aišku. Kalbama, kad draugus ir pažįstamus aprūpindavo vairuotojo pažymėjimais. Galiojančiais. Taip "teises išlaikiusių" asmenų pavardžių dėl tam tikrų sumetimų neminėsime - nors senaties terminas, atrodo, jau suėjęs. Bet patikėkite - dabar tai labai yra garsūs žmonės.
Duris į bet kurią įstaigą Maskolis atsidarydavo koja. Ir jei kas nors juo piktindavosi ar net grasindavo, išgirsdavo kultinę frazę: "Tu manęs negąsdink - už Lingį tiek nedavė, kiek už mane duos."
Banditus jis sustabdydavo gatvėje, pareikšdavęs tiesiai šviesiai: "Padarom nuotrauką, kol dar gyvas." Kas prisimena laikus, kuomet mieste karaliavo gaidjurgiai ir kiti pašlemėkai, o VE puslapiuose - kriminalai, patvirtins - lavonai Maskolio nuotraukose atrodė kaip gyvi. O gyvieji - kaip lavonai. Toks buvo firminis jo stilius.
Redakcijos gyvenime Maskolis buvo tiesiog kultinė asmenybė. Kas dieną - po naują nuotykį. Kartą, pavyzdžiui, išspardė užpakalį kitam fotografui, o šis išsikvietė greitąją...
Ne vienas jaunas reporteris iškart patekdavo jo globon. Ir būdavo priverstas kiekvieną pusdienį buvusių sovietinių kareivinių miestelyje (dabar tą teritoriją neatpažįstamai pakeitė universitetas) įsikūrusiame automobilių sąvartyne su jo savininku Gena gerti pigiausią spirituotą vyną. "Rašalą", kitaip sakant, kurį jie vadino "barmatūcha". Nepamirštama praktika ir jos vadovas...
Bet grįžkime prie neginčijamo 1991-ųjų balandžio "topo" - K. Maskolaičio reportažo iš Jurbarko restorano, kuriame jis atsidūrė komandiruotės metu. Na, bent taip skelbė oficiali versija. Paskaitykime visą straipsnį:
"Penktadienio vakaras Jurbarko restorane nežadėjo nieko blogo. 23 valandą muzikantai surengė eilinę pertraukėlę. Po poros minučių prie išėjimo pasigirdo šurmulys. Į restorano salę suvirto keliolika žaliūkų, akimirksniu į šipulius sudaužė kelias dėžes ir jų nuolaužomis, kumščiais ėmė "austi" visus restorane buvusius vyrus. Kliuvo ir triukšmingesnėm moterims. Mūsų korespondentą irgi "papuošė" mėlyne po akim.
Kilo panika. Moterys lindo po stalais. Viena gana apkūni gudruolė sugebėjo palįsti po kėde. Vėliau po įvykių tą kėdę sunkiai sekėsi nuo jos atplėšti. Merginos, kurios prieš tai puikavosi auksiniais žiedais bei auskarais, paskubomis grūdo savo turtus į kelnaites, nors užpuolikai nieko nereikalavo. Visos akcijos metu, kuri truko kelias minutes, nė vienas iš jų nepratarė nė žodžio.
Policija atvažiavo dar po kelių minučių. Visas restoranas buvo nusiaubtas ir paplūdęs kraujais. Labiausiai nukentėjo jurbarkietis Vidas Paranauskas, kuris bandė pasipriešinti. Jį lupo net keturiese, buteliu ir kėdės nuolauža suskaldė galvą. Dar neatgavęs sąmonės, vaikinas buvo išvežtas į ligoninę.
Tad kas tai: reketas, kerštas, šiaip įspėjimas? Vieni sakė, kad šis desantas - iš Tauragės. Kiti - kad tai nusamdyti kauniečiai. Šias versijas tikrins policija, o Kęstas Maskolaitis, gyvas grįžęs į darbą, tvirtina, kad Jurbarke jau pradeda kvepėti laukiniais vakarais."
Galime tik spėti, kad po šio reportažo versti kitus to VE numerio puslapius buvo nuobodu. Nors ir verta. Ten, pavyzdžiui, galima aptikti jauno (tuomet) studento (tuomet) Arūno Marčausko esė apie pavasarį.
Šis kūrinys ne mažiau įspūdingas nei "Weekend Jurbarke", nors ir kito stiliaus. Tik paklausykite: "Senamiestyje klykauja naiviomis žibutėmis pražydę lavonai, savo prisirpusiais ledo pirštais kedendami jaunų stirnų papilves..." Arba dar: "Skiriasi tik mūsų vietų 11 autobuse klasės ir... vieni išlipame anksčiau, kiti - vėliau, o autobusas suka amžiną ratą: Lėbartai-Pergalės aikštė-Lėbartai."
Arūnas galėjo tapti antru Rastausku. Bet netapo. Ką gi, kiekvienas renkamės savo maršrutą. Ir išlipimo stotelę.
O štai Edas Vaičkus Palangoje sutiko besiilsintį komercinio Karibų roko atstovą Džunį Džulijetą (Juni Juliet). Gal tokį stilių Vaičkus sugalvojo pats, gal kur nors perskaitė, bet roku pavadinti garsiosios Kurakao salos sūnaus muziką buvo per daug garsu.
Lietuva Džuniui patiko. "Yes, lietuviškai jau aš moku, bet daugiau negražių žodžių negu gražių (pasakė tą žodį, visi pasijuokėme)" - skliausteliuose pažymėjo interviu autorius. Ir dar pacitavo "komercinio Karibų roko" atstovą: "Rusija yra blogai, o Lietuvoje jaučiuosi kaip namie".
Džunis su savo grupe bei šokėjomis (beje, lietuvėmis, kurių duetas vadinosi "Dvynės") išmaišė nemažai pasaulio. Bet vargu ar kada nors jis koncertavo tokioje vietoje kaip 1991-ųjų stiliaus Jurbarko restoranas. Nors galite paklausti patys: [email protected].
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą