Nijolė Sabulytė: "Džiaugiuosi patekusi į geriausią teatro laiką"
N. Sabulytė neslepia sakydama, kad save galėtų vertinti kaip Gaidžio aktorę.
Kelnės su skambučiu
"Pirmasis įsimintinas vaidmuo - spektaklyje "Legenda apie meilę", daug davė darbas spektakliuose "Monologas apie vedybas", "Milžino paunksmė", "Dugne", "Vyras ir žmona", "Poliglotas. Abstinentas". "Abstinentas" apskritai buvo fantastiškas spektaklis. Pirmiausia - partneriai: Vytautas Kancleris, Vytautas Paukštė, Balys Barauskas, Gediminas Pauliukaitis, Elena Gaigalaitė, Marija Černiauskaitė... O koks veiksmas, koks žaismas!... O "Dramblys"? Gaidys ir mes daug ką kūrėme etiudais. Neįsivaizduoju, kaip kitaip buvo įmanoma sukurti tokio tipo garsiausias mūsų teatro komedijas. Neretai mes patys dalyvaudavome ir pjesių vertime. Pamenu epizodą iš "Dramblio". Tekste buvo žodžiai apie Stepaną Raziną - žiūriu, stovi Stenka Razinas su papacha, su juosta, o man iš baimės - "штаны парусом" (kelnės išsipūtę kaip burės). Kaip tai išversti, kad skambėtų, kad būtų žaisminga? O kada kelnės taip būna išsipūtusios? - nagi, kai smarkiai pagadina orą... Sugalvojome - "iš baimės plaukai mazgeliais susiraitė".
O kaip Romualdo Grincevičiaus, vaidinusio kolchozo pirmininką, kelnėse skambėdavo skambutis? Eidavo jis, reikšmingai susijaudinęs kalbėdavo, o kelnėse skambutis tilindžiuodavo, kad visi dėmesį atkreiptų. O Algio Kubiliaus ir Gedimino Pranckūno balalaikų duetas - kaip graudžiai jie virpindavo stygas..." - prisminė N. Sabulytė.
PORA. Algirdas Kubilius ir Nijolė Sabulytė spektaklyje "Apiplėšimas vidurnaktį".
Ji sako savotiškai kvailiodama Gaidžio komedijose kartą sulaukiusi vieno gero šeimos draugo pastabos - "Nijole, na ir kaip tu gali po visokių karalienių vaidmenų nusileisti iki tokių apgailėtinų kaimo bobų? Gal tu daugiau nevaidink, atsisakyk panašių rolių?"
"Man tai buvo pats aukščiausias įvertinimas. Vadinasi, patikėjo ir mano karalienėmis, ir mano kaimo bobomis. Gaila, "Dramblys" taip pat buvo cenzūruotas, išmestos kai kurios detalės... Žodžiais neapsakysi Balio Barausko vaidybos "Dramblyje", pakartoti jo taip pat neįmanoma. Kokių detalių jis prisigalvodavo, kaip žaismingai jis viską darė! Ir ne tik "Dramblyje". Pamenu, mudu vaidinome vaikų spektaklyje "Auksinis raktelis". Aš - lapė Alisa, Barauskas - katinas Bazilijus. Kartą jis taip įsijautė į tą savo katiną, taip bėgo nuo jį besivejančių šunų, kad klaikiai kniaukdamas užsikorė iki pusės šoninio scenos portalo! O kaip nulipti? Šokdamas žemyn pasitempė nugaros raumenis, bet sugebėjo išsisukti iš padėties, baigti spektaklį", - pasakojo aktorė.
"Mažvyde" - Sofi Loren
N. Sabulytė prisimena, kad kuriant vaidmenis Povilas Gaidys artistams mokėjo pasakyti labai tikslias pastabas, jas reikėjo tik vykdyti, įgyvendinti.
"Štai "Mažvyde" vaidinau Gendrę, ji buvo tokia gana apsileidusi ir pasileidusi moteris, ne visada lankydavosi bažnyčioje, už tai ją bausdavo. Yra scena, kai prieina Mažvydas, pamato mane prirakintą, klausia vargonininko už ką čia mane, o kai Mažvydas liepia mane atkabinti, vargonininkas sako, kad iš manęs reikėtų kokį grašį špitolės naudai paimti. Mažvydas atsako: "Ką tu iš jos paimsi, jei teturi tą vieną vietą, kur visiems patinka..." Po to man reikėjo išeiti iš scenos. Kaip? Gaidys tik pasakė - išeik kaip kino žvaigždė Sofi Loren. Ir aš su klumpėmis, visa apskurusiais skudurais, bet galvą išdidžiai iškėlusi, krūtinę atstačiusi, linguodama klubais ir žvalgydamasi - kuris kitas, išeinu. Mane neretai palydėdavo plojimai", - šypsojosi aktorė.
VEDĖJAI. Miesto renginių ir švenčių vedėjai Nijolė Sabulytė ir Aleksandras Šimanskis - Rozalija ir Martynas.
Nijolė vardija, kiek gražių vaidmenų sukūrė ir aktoriaus, režisieriaus Broniaus Gražio spektakliuose. "Apiplėšimas vidurnaktį" - puikus vaidmuo, pareikalavęs ne tik vaidybos, bet ir dainavimo, šokio plastikos. Moljero "Tartiufe" - Dorinos vaidmuo, traukęs visą pirmąjį veiksmą. Aktorė sako, kad visa tai buvo lyg kūrybinės biografijos pakopos - tai mažesnės, tai didesnės, aukštesnės. Jai pasisekė bendradarbiauti ir su režisieriumi Giedriu Mackevičiumi, kuris teatre pastatė keletą spektaklių. Kaip vieną įdomiausių ir reikšmingiausių ji pamena spektaklį "Henrikas IV".
"Taip ir ėjau šiomis spektaklių ir vaidmenų pakopomis, kol atėjo laikas spektakliui su dviem aktoriais. Dviese su Gražiu vaidinome spektaklyje "Vyras ir žmona". Pastačius šį spektaklį taip susiklostė grafikas žiemos metu, kad išvykose šaltose salėse paeiliui reikėjo suvaidinti net 9 spektaklius! Galite įsivaizduoti, kas buvo likę iš gerklės, nes pasibaigus tokiam maratonui gydytoja, į kurią kreipiausi, net pasibaisėjo", - dabar su šypsena prisimena buvusius vargus Nijolė.
Renginiuose drebėdavo kojos
Netikėtai ir keistai nuskambėjo aktorės prisipažinimas, kad netgi patyrę aktoriai - Marija Černiauskaitė, Julija Sakalaitė, Nijolė Narijauskaitė, ji pati, vyrai - Romualdas Grincevčius, Algis Kubilius, - ne visada gerai jausdavosi poezijos skaitymuose, renginiuose ar vakaruose, kur rinkdavosi kita nei teatre publika. Pasirodo, aktorės naudodavo gudrybę: kad nesimatytų, kaip joms nuo jaudulio dreba kojos, moterys visada mūvėdavo ilgus sijonus, gerai pridengiančius kojas.
N. Sabulytė su savo kolega Aleksandru Šimanskiu daugelį metų yra miesto švenčių, liaudies muzikos koncertų vedantieji - Rozalija ir Martynas. Nijolė neslėpė, kad pirmą kartą išėjusi į Jūros šventės sceną prie senojo turgaus ji tiesiog neteko amo, jai pakirto kojas - šitokia žmonių jūra! O Šimanskis tik kad deda žemaitiškai, kad linksmina publiką, kai Nijolė iš tikrųjų buvo labai pasimetusi.
"Tada pagalvojau: aš galiu, aš privalau. Ar aš aktorė, ar ne aktorė? Susikaupiau - ir viskas buvo gerai. Tai dabar turiu tokį patyrimą, kad galiu bet kur save suvaldyti, nuteikti, nusiraminti ir tiesiog dirbti savo darbą. Tačiau visoks patyrimas ateina su laiku", - sakė pokalbininkė.
"Žvejukuose" - kaip tremtyje
Aktorė su nostalgija prisiminė laikus, kai aktoriai rinkdavosi į Dramos teatrą sutikti Naujųjų metų. Ateidavo ne tik aktoriai ir teatro darbuotojai: teatre ūždavo ir jų draugai - dailininkai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, gydytojai, daug įvairių teatro draugų. Žaismingi vakarėliai persikeldavo ir į namus, į suaugusiųjų pokštus, vaidybas, improvizacijas įsijungdavo ir artistų vaikai.
Nijolė sakė, kad anksčiau visi aktoriai, visi teatro darbuotojai buvo draugiškesni, artimesni. Šauniai būdavo švenčiami jubiliejai, tam ruošdavosi visas teatras, artistai prikurdavo įvairių programų, teatralizuotų pasveikinimų, dainų.
"Mes tikrai daug dainuodavome. Nė viena vakaronė neapsieidavo be dainų, o ypatingomis progomis savo nepaprastą dzūkišką dainą "Dziemedėlis" dainuodavo mūsų direktorius Balys Juškevičius. Tai dainai reikėdavo susikaupimo, tylos, tinkamos nuotaikos. Manau, ne vienam, šią dainą girdėjusiam, tai įstrigo ilgam. Be to, daug dainų atėjo iš spektaklių. Spektakliai nurašomi, dingsta, o jų dainos lieka. Man liko dainos iš "Apiplėšimo vidurnaktį", "Žmogus iš Lamančos", "Geras žmogus iš Sezuano", Marlen Ditrich dainos iš "Marlenės"... Du kartus buvo statoma "Marti" - ten nestigo dainų, "Kupriukas muzikantas", kiti spektakliai buvo labai dainingi. Puikiais balsais buvo apdovanoti mūsų vyrai, kartais jie tiesiog ir be progos prieš spektaklį kai užtraukdavo kokią "Pjaun broliukai žalioj lankoj baltus dobilėlius..." - šiurpas eidavo per kūną.
Vis atsimenu Juškevičiaus kalbą, pasakytą per mano jubiliejų. Jau prieš kiek metų mūsų direktorius pastebėjo, kad mes labai susmulkėjome, buitis mus užgraužė, teatre nebelieka šventiškumo, dingsta jo aura. Tai ką kalbėti apie šiandieninę padėtį? Kol buvome savo namuose, savo pastate, tikrai nesiskundėme žiūrovų lankomumu. O ištremti į Žvejų rūmus mes matome, kad yra daug klaipėdiečių, kurie iš principo neina į tą salę. Girdėjau ir kalbas, kad tie rūmai - ne teatras. "Žvejukai" netraukia publikos, - apgailestavo aktorė.
Bus daugiau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą