Klaipėdos teatro istorijos (7)

Klaipėdos teatro istorijos (7)

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą, kuriame skaitytojus supažindina su Klaipėdos kultūros magistro, buvusio ilgamečio Dramos teatro direktoriaus Balio Juškevičiaus (1920-2013) dar 1939-aisiais pradėto rašyti dienoraščio ištraukomis.

Pirmieji du Balio Juškevičiaus dienoraščių sąsiuviniai apima laiką iki 1940 metų pradžios. Toliau - nieko iki pat 1943 metų pabaigos, iki sąsiuvinio, pažymėto Nr. 6. Tačiau ir jo pradžioje trūksta apie 2 mėnesių užrašų, puslapiai išplėšti: tituliniame lape pažymėta pradžia 1943-10-29, tačiau išlikusių puslapių pradžios data - 1943-12-05 (dvi dienos po 23-iojo gimtadienio).

Šį prarasto laiko trūkumą B. Juškevičius ištaisė daug vėliau, gal apie 1990-1995 m. rašydamas gyvenimo prisiminimus.

1940-1941 metai buvo lemtingi ne tik Lietuvai - Tėvas tada pasirinko profesijos ir gyvenimo kelią, 1941-ųjų vasarą bandęs tęsti mokslus ir kaip nors įsitvirtinti gyvenime.

Didelis paaukštinimas

1940 m. birželio 15 d. į Kauną įžengė TSRS armija. Smetona pabėgo. Kaune daug kas džiūgavo, nes Smetonos valdžia ypač darbininkų tarpe buvo nekenčiama. Dalis inteligentijos sveikino perspektyvą kurti naują valstybinę tvarką. Mums imponavo, kad tos inteligentijos tarpe buvo V. Krėvė, L. Gira, S. Nėris, P. Cvirka, K. Korsakas ir daug kitų. Teatro aktoriai inscenizavo Smetonos bėgimą į užsienį ir rodė tai Sporto halėje tūkstančiams žiūrovų aidint ovacijoms. Nuo viso to sukosi galva, buvo sunku atsispirti visuomeniniam sąjūdžiui.

Nors manimi niekas nesidomėjo ir nekreipė jokio dėmesio, aš toliau vaikščiojau į stiklo fabriką ir tampiau karštus butelius į dar karštesnes krosnis. Rudenį vėl tęsiau mokslą suaugusiųjų gimnazijoje. Man rodos, kad tada peršokau į 4 klasę.

Vėlyvą rudenį stiklo fabrike lankėsi kažkokie valdžios žmonės, jų tarpe buvo dailininkė Trečiokaitė-Žebenkienė (Irena Trečiokaitė-Žebenkienė - A. J. pastaba). Kažkokiu būdu ji sužinojo apie mane, jaunuolį darbininką, besimokantį ir rašinėjantį. Ji pakvietė mane užeiti pas save Laisvės alėjoje. Tos pažinties rezultatas buvo tai, kad nuo lapkričio 1 d. mane priėmė į tarnybą Teisingumo komisariate kadrų valdybos sekretoriumi.

Tada aš sunkiai įsivaizdavau, kokį didelį paaukštinimą aš gavau, ne tik materialine, bet ypač visuomenine prasme. Mano atlyginimas tapo dvigubai geresnis, darbas švarus, "poniškas". Mano darbo vieta - nuostabūs Justicijos rūmai Kauno centre (ten dabar filharmonijos salė). Su manimi dirbo aukšto rango juristai, profesoriai. Žinoma, aš buvau silpnas, menkas sraigtelis, popierių nešiotojas, bet tai nepalyginti su stiklo fabriku. Iš manęs tikėjosi, kad užaugsiu iki reikiamo valdininko.

Dar maža ir to. Kažkas mane pastebėjo, vėliau gavau pasiūlymą važiuoti mokytis į Vilnių, į kursus gimnazijai baigti prie Vilniaus universiteto. Fantastiška!

Mokslai Vilniuje

1941 m. kovo 1 d. aš jau Vilniuje. Kursai buvo organizuoti puikiai. Mūsų buvo daug jaunuolių ir merginų, gal apie 80. Apgyvendino bendrabutyje Gedimino gatvėje, mokėjo stipendiją kaip universiteto studentams. Paskaitos vyko universiteto auditorijose Čiurlionio gatvėje. Mums dėstė universiteto profesūra: chemiją - legendinis prof. K. Daukšas, matematiką - prof. Z. Žemaitis (jis buvo ir kursų vadovas), lietuvių kalbą - J. Kruopas, rusų kalbą - prof. Bazevičius ir kt.

Mokėmės kasdien po 7-8 valandas, tempas buvo nežmoniškas, nes rugsėjo 1 d. mes turėjome stoti į universitetą pilnai baigę gimnazijos kursą.

Viskas buvo neapsakomai puiku. Juo labiau kad susirinko tikrai gabus jaunimas. Atsirado puikių draugų. Ten buvo J. Iškauskas, atvažiavo Jono sesuo iš Vabalninko Bronė, su kuria mes jau buvome pažįstami iš anksčiau, turintis gražų balsą Vitalijus Blažys iš Žiežmarių (vėliau daug metų dainavęs filharmonijos chore), Kostas Šilgalis - aktyvus komjaunuolis, vėliau tapęs operos solistu.

Kaip nebūtų keista, nei komisariate, nei kursuose manęs niekas neagitavo stoti į komjaunimą, o aš, ko gera, būčiau stojęs. Tačiau dėl to negailėjau: užėjus vokiečiams daugelį komjaunuolių sušaudė be teismo ir kaltės.

Pamokų pakako visai dienai ir niekas jokių papildomų renginių neorganizavo. Vakarais būdavome laisvi, todėl aš dažnai būdavau teatre. Mačiau efektingai pastatytą R. Juknevičiaus "Šarvuotį", kurį jis buvo pastatęs Maskvos Dailės teatro pavyzdžiu.

Lankėmės bažnyčiose, parodose. Visur dar buvo lenkų dauguma. Į Vilnių tik kėlėsi sostinės įstaigos iš Kauno. Lietuvių galėjai sutikti tik Gedimino prospekte, kur kūrėsi valdymo įstaigų centras. Tačiau kursų programa buvo tokia intensyvi, kad daug kuo domėtis tiesiog nebuvo kada. Nebuvo ir pinigų, nes studentų pašalpa nedidelė.

Man svarbiausia buvo tai, kad aš mokiausi. Atrodė, kad taip netoli svajonių svajonė - baigti gimnaziją. Gyvenau savarankišką ir laimingą gyvenimą, be gilesnių apmąstymų ar problemų. Viskas ėjo tarsi savo keliu ir nebuvo jokių didesnių rūpesčių. Mes neįtarėme, kad artėja katastrofa.

Karas

1941 m. birželio 22 d. rytą, sekmadienį, kaip paprastai atsikėlę nuėjome į valgyklą Gedimino prospekte (ten dabar Vilniaus savivaldybė). Buvo apie 10 val. ryto. Pusryčių metu į Vilnių pradėjo kristi pirmosios bombos.

Dvyliktą valandą bombardavimas pasikartojo. Degė stotis, dujų fabrikas, kaukė sirenos. Mes gyvenome bendrabučio 4-ame aukšte, likti buvo pavojinga. Ką daryti? Sekmadienį ne ką sužinosi. Pasibūriavę Gedimino prospekto rajone nutarėme nakčiai išeiti iš miesto.

Aš, Iškauskas ir dar trys ar keturi per Žvėryną išėjome ant kalno. Naktis buvo trumpa ir šviesi. Vilniaus gaisrai matėsi iš toli. Paėję keletą kilometrų kažkurioje sodyboje įlindome į klojimą ir išmiegojome. Rytą grįžome į Vilnių. Ėjome į kursų centrą Čiurlionio gatvėje. Ten radome prof. Z. Žemaitį su žmona, abu labai susijaudinę. Mums davė kažkiek pinigų stipendijų sąskaita ir atsisveikinome.

Vilnių toliau bombardavo, buvo kalbama, kad vokiečiai jau netoli.

Grįžome atgal į bendrabutį. Daugelio studentų jau nematėme, likę nežinojome ką daryti. Buvo aišku viena: karas atėjo į Lietuvą, kursai baigėsi, prasideda kažkas kitas. O kas?

Trečią dieną vokiečiai įvažiavo į Vilnių.

Likome mieste nežinodami, ką daryti. Reikėjo grįžti į Kauną, o gal į Nedzingę? Bet kaip? Keliai užtvindyti vokiečių armijos, visi kalbėjo apie jų žiaurumą, apie hitlerininkų neapykantą žydams ir lenkams. O kas kare skirs, kas, kur, koks?

Šiaip taip laikėmės Vilniuje. Pinigai baigėsi, valgyti buvo sunku gauti. Palaukę dar keletą dienų ryžomės eiti į Kauną.

Pro Grigiškes išėjome į Kauno plentą. Tada jis buvo grįstas akmens plytomis iki lenkų-lietuvių sienos, o nuo Vievio ėjo jau Lietuvos nutiestas kelias, tada dar daug kur žvyrkelis. Buvo liepos pradžia, dienos karštos ir ilgos. Vievyje mus sulaikė kažkokie pareigūnai su baltais raiščiais ant rankovių. Nuvedė į centrą pas kažkokius kitus. Reikėjo dokumentų, o svarbiausia - ar mes ne komjaunuoliai. Tokių mūsų tarpe nebuvo. Mes studentai, grįžtame namo, kas į Kauną, kas į Šakius, Marijampolę.

Kelyje už Vievio pas lenkus įsiprašėme nakvynės klojime. Rytą keliavome toliau. Pilnas plentas vokiečių karo technikos - motociklai, sunkvežimiai, tankai. Mus nuolat stabdė. "Juden"? - svarbiausias klausimas. Mes nemokėjome vokiškai, anie buvo griežti ir skubėjo.

Antros dienos vakare pasiekėme Rumšiškes. Miestelis žemiau, prie Nemuno (dabar Kauno marių dugnas). Prie bažnyčios radome kleboną, jis patarė neiti pagrindiniu keliu, o persikelti per Nemuną ir eiti tiesiai per miškus ir laukus Kauno link.

Perplaukę Nemuną pernakvojome pas ūkininką klojime. Čia buvo tylu ir ramu. Rytą patraukėme į Kauną. Vėliau per Panemunę atėjome į Šančius.

Bus daugiau

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder