Irklavimu užsiėmęs M. Griškonis ne iš karto sėdo į valtį: trenerė bijojo, kad neapsiversčiau

Irklavimu užsiėmęs M. Griškonis ne iš karto sėdo į valtį: trenerė bijojo, kad neapsiversčiau

Mindaugas Griškonis – vienas tituluočiausių Lietuvos irkluotojų: Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių porinių dviviečių vicečempionas, triskart Europos vienviečių čempionas (2009, 2011 ir 2012 m.), triskart vicečempionas (2007, 2016 ir 2018 m.), 2014 m. bronzos medalio laimėtojas, 2015 ir 2018 m. – pasaulio čempionato bronzinis prizininkas, dukart pasaulio jaunimo iki 23 m. vicečempionas (2007 ir 2009 m.).

Dabar jis rengiasi savo ketvirtosioms olimpinėms žaidynėms: Pekine ir Londone irkluodamas vienvietę M.Griškonis liko aštuntas, o Rio de Žaneire porinių dviviečių valčių varžybose tapo vicečempionu.

Mindaugas paniro ir į visuomeninį darbą: šiemet kovo 29 d. per Lietuvos irklavimo federacijos ataskaitos konferenciją buvo išrinktas į Vykdomąjį komitetą ir yra atsakingas už irklavimo plėtrą bei populiarinimą šalyje.

„Man ypač malonios šios pareigos. Noriu padėti mėgstamai sporto šakai, mano žinios ir patirtis, įgyta per 20 metų, turėtų būti naudinga Lietuvos irklavimui. Spręstinų problemų mūsų šeimoje gana daug“, – sako M.Griškonis.

– Prasideda naujas irklavimo sezonas. Kaip esi jam pasirengęs? – paklausiau garsaus irkluotojo, kuris tuo metu treniravosi Italijoje.

– Sezonui pradėjau rengtis sausio mėnesį, slidinėjimo treniruočių stovykloje Bulgarijos aukštikalnėse stiprinau funkcines savybes. Vasario mėnesį praleidau Graikijoje, o kovą ir balandį treniravausi Italijoje. Per tą laiką dalyvavau Pjediluko (Italija) regatoje. Prieš Velykas grįžau į Lietuvą ir šventes sutikau su šeima.

Dar labai sunku sakyti, kaip esu pasirengęs naujam sezonui, nes mūsų pagrindinės varžybos – pasaulio čempionatas Austrijoje – vyks tik rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje. Būtent per čempionatą reikės pasiekti pačią geriausią sportinę formą, nes kartu vyks ir atranka į Tokijo olimpines žaidynes.

Prieš tai gegužės pabaigoje Šveicarijoje dar vyks Europos čempionatas, bet jam itin įtemptai ir kruopščiai nesirengiame. Kaip iš eigos pavyks, taip ir bus, nes jame kelialapiai į olimpines žaidynes nebus dalijami.

Vienviečių valčių varžybose kelialapius į Tokiją pelnys tie sportininkai, kurie per pasaulio čempionatą užims pirmą–devintą vietas. Kurie tokių vietų neužims, jiems bus paskutinė viltis 2020-aisiais: iki olimpinių žaidynių likus trims mėnesiams bus surengta dar viena kvalifikacinė regata, kurioje vienviečių varžybose reikės užimti pirmą arba antrą vietą, o gal tik pirmą, nes kol kas nėra tiksliai paskelbta.

Europiečiams į olimpines žaidynes patekti gerokai sunkiau nei kitų žemynų irkluotojams.

– Ar šiemet dalyvausi Pasaulio taurės varžybose?

– Paprastai būna trys Pasaulio taurės varžybų etapai, tačiau šiemet mūsų rinktinės treneriai su konsultantu italu Giovanni Postiglione yra nutarę, kad iki Europos čempionato nesirodysime jokiose varžybose. Gegužės pabaigoje dalyvausime Europos čempionate ir toliau rengsimės pasaulio pirmenybėms.

Dalyvausime „Gintarinių irklų“ regatoje Trakuose, Lietuvos čempionate, bet tarptautinėse varžybose užsienyje nestartuosime, varžovams nenorime atskleisti visų kortų. Tokia bus mūsų taktika šį sezoną.

– Žiemą, kai visa Lietuvos irklavimo rinktinė vyksta slidinėti į Italiją, tu renkiesi Bulgariją. Kodėl?

– Anksčiau mūsų rinktinė irgi vykdavo slidinėti į Bulgariją, bet sportininkams ten nelabai patiko, ir dabar žiemą jie treniruočių stovyklai renkasi Italiją. O man žiemą Italija, kurioje vienais metais treniravausi su rinktine, nepatiko.

Italijoje mažai vietų, kur lygumų slidėmis galima treniruotis daugiau nei 2 km aukštyje virš jūros lygio. O Bulgarijoje, Belmekene, yra puiki sporto bazė, į kurią suvažiuoja treniruotis daug įvairių sporto šakų atstovų iš viso pasaulio.

Belmekeno sporto bazę labai seniai pastatė vokiečiai, vėliau ją perėmė bulgarai ir ši bazė tapo valstybine. Į Bulgariją treniruotis žiemą vykstu jau gal septintus metus ir man ten patinka.

– Esi itin patyręs irkluotojas. Ar tau reikalinga rinktinės konsultanto G.Postiglione‘ės pagalba, ar treniruojiesi pagal savo planus?

– Trenerio pagalba visą laiką reikalinga, treniruojuosi pagal šio italo planus. Pačiam kartais atrodo, kad viskas gerai, bet trenerio akis įžvalgesnė. Su juo gali pasitarti, kažkas pafilmuoja, kartu analizuojame. Turint daug patirties treneris nebūtinas kiekvienose pratybose kaip pradedantiesiems, bet man reikalingas pagalbininkas ir patarėjas.

– Ar tave, tituluotą sportininką, rinktinės konsultantas vis dar ketina mėtyti iš vienos valties į kitą? O gal pagaliau suprato, kad tavo pašaukimas – vienvietė?

– Kai praėjusiais metais per pasaulio čempionatą laimėjau medalį, taip jau nėra. Kol kas suplanuota, kad šiemet irkluosiu vienvietę, nes iš Lietuvos sportininkų esu realiausias kandidatas irkluoti šią valtį. Kaip bus kitąmet, nežinau, gal būsiu įsodintas į kokią įgulą.

Šiemet numatyta, kad Saulius Ritteris su Dovydu Nemeravičiumi irkluos porinę dvivietę, o visi kiti – porinę keturvietę. Viliamės, jog visos šios valtys pateks į olimpines žaidynes. Olimpiniais metais žiūrėsime, kurios įgulos ir poros realiai gali pelnyti medalius. Tokie yra planai, o kaip bus – paaiškės tik kitąmet.

Šiemet Lietuvos irklavimo rinktinės pagrindinis tikslas – ne parvežti kuo daugiau medalių, o iškovoti kuo daugiau kelialapių į Tokiją. Ši olimpinė atranka ypač sudėtinga, sudėtingesnė, nei buvo į Rio de Žaneirą. Dabar sulygintos moterų ir vyrų kvotos.

– Lietuvos rinktinėje nepastebimai tapai vyriausias, šių metų sausio 17-ąją tau sukako 33-eji. Ar džiaugiesi sulaukęs irkluotojų brandos, ar nejaukiai pasijunti išgirdęs, kaip į tave kreipiasi „jūs“?

– Nepajuntu, kad į mane kreiptųsi „jūs“. Mūsų rinktinė nėra tokia, kad visi jauni, o aš vyresnis. Martynui Džiaugiui rudenį irgi bus 33-eji, S.Ritteriui – 31-eri, o kitiems – 25–27 metai. Jaunas nesijaučiu, o senas nesu.

– Ko gero, nė nepajutai, kad šiemet sukanka 20 metų, kai pirmą kartą atėjai į irklavimo bazę?

– Tos pirmosios dienos gal ir neatsimenu, bet pirmosios savaitės tikrai įstrigusios mano atmintyje. Į bazę atėjau rudenį ir labai norėjau irkluoti, tačiau trenerė Inga Domarkaitė manęs į valtį nesodino, nes buvo šalta ir ji bijojo, kad neapsiversčiau. Turėjau laukti pavasario, kol atšilo, tik tada galėjau sėsti į valtį.

Tada mokiausi Žirmūnų 7-ojoje vidurinėje mokykloje ir su bendraklasiais ėjau į „Žalgirio“ irklavimo bazę pažaisti krepšinio. Tačiau užkabino ne krepšinis, o irklavimas. Irklavo ir mano tėvai, nuo mažens mane tėvas vesdavosi į senąją „Žalgirio“ irklavimo bazę – teko pavairuoti ir aštuonvietę, ir keturvietę su vairininku.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder