Aš - ne Mikutavičius. Ir ne moteris, kad galvočiau apie tokius dalykus.
Ar jums yra tekę pajusti, kad jumis susidomėjo tik dėl socialinės padėties?
Būna, kad jauti, jog žmogus bendrauja ir mąsto, kur galės panaudoti pažintį. Neignoruoju ir tokių žmonių. Bet man pačiam smagiau susipažinti su žmogumi, o ne su jo pareigomis.
Ar priskiriate save visuomenės elitui?
Pirmiausiai reikėtų išsiaiškinti, ką turime galvoje sakydami "elitas".
O kaip jūs manote?
Elitas - tai vertingiausia visuomenės dalis, žmonės, pasiekę išskirtinių laimėjimų, turintys savo ir šeimos istoriją. Dalis tokių žmonių gyvenimo yra vieša ir reglamentuota tam tikrų taisyklių. Jei kas ir galėtų pretenduoti į šį sluoksnį, tai, manau, Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Ko gero, tikrojo elito sluoksnis Lietuvoje tik kuriasi. O kol kas ryškiausias vadinamosios aukštuomenės bruožas - tai deklaruojama prabanga ir noras patekti į žurnaluose spausdinamas porų kolekcijas...
Jūs dar nepatekote?
Aš nedažnai dalyvauju tuose pobūviuose. Nežinau, gal ir nesolidžiai atrodžiau, bet kartą, pamatęs ateinantį vieno žurnalo fotografą, sprukau lyg koks partizanas... Gal nesu įpratęs.
Papasakokite savo šeimos istoriją.
Abu mano tėveliai buvo teisininkai. Mama visą laiką dirbo notare, tėtis - kariškis, po to tapo teisininku. Teisė mano gyvenime yra nuo tų dienų, kiek tik save atsimenu. Bet aš perėjau visas normalios vaikystės stadijas. Svajojau būti ir kosmonautu, ir krepšinio treneriu, ir žurnalistu. Mama net nenorėjo, kad tapčiau teisininku. Buvo tarybiniai laikai, ir tiek daug teisininkų nereikėjo. Be to, ji žinojo, koks iš tiesų tas darbas. Tik tėvas buvo už.
Ir jūs paklausėte tėvo.
Iš pradžių aš savo gyvenimą siejau su sportu. Nuo septynerių vienuolika metų atidaviau krepšiniui. (Marius ilgą laiką žaidė "Neptūno" komandoje. - Aut. past.).
Dėl aukšto ūgio?
Ne, nebuvo iš pradžių to ūgio, buvau vėlyvo brendimo, ilgai neaugau. Tarp bendraamžių buvau vienas iš mažesnių. Sportavau ir išaugau.
Kodėl atsisakėte sporto?
Sportininkai neturėjo kur nusiprausti, lakstė suprakaitavę... Tada man tėvas ir pasakė - "tu baik..."
... lakstyti nesiprausęs?
Taip. Sakė, sportuok savo malonumui. Taigi iki pat šiol mano pomėgis yra krepšinis.
Nuo ko pradėjote kaip teisininkas?
Nuo antspaudų plovimo. Atvažiavau pas mamą atlikti praktikos, įsivaizduodamas, kad labai daug išmanau. Ji mane paskyrė plauti antspaudus. Tarybiniais laikais buvo tokie antspaudai, kuriuos reikėdavo iššveisti. Išsiterliodavau visas.
O dabar? Darbas jau teikia malonumo?
Kaip ir bet kuris kitas darbas. Visko būna. Kaip bet kuriam normaliam žmogui. Nėra taip, kad eini kasdien ir galvoji: koks džiaugsmas dirbti. Žinau, ką reiškia rutina, ir savaitgalių laukiu.
Sako, jog profesija uždeda savo spaudą. Ar pats, kai tuoksitės, pasirašysite vedybų sutartį?
Jei ją užtektų pasirašyti pačiam su savim, tai taip. Bet dar reikės atsiklausti antrosios pusės. Aš pats nebūčiau prieš, ir ne tik dėl to, kad žinau, kaip būna. Ši sutartis gyventi tikrai netrukdo.
Ar jums pavyko sutikti gyvenimo moterį?
Ar pavyko, sužinosiu gyvenimo pabaigoje. Šiandien tik žinau, kad šeimyninio gyvenimo sėkmė - bendros pastangos.
Skamba neužtikrintai...
Aš gi matau, kas aplinkui dedasi. Todėl niekados nesakau "taip", sakau - "manau, kad taip", "norėčiau, kad būtų taip..." Lietuvoje per metus 20 tūkstančių santuokų ir 11 tūkstančių ištuokų.
Skaičiai įspūdingi. Bet ką reiškia statistika prieš jausmus...
Darbas yra uždėjęs atsargumo spaudą. Gal jis kartais ir perdėtas...
Jums imponuoja karjeristės ar šeimos moterys?
Jei moteris gerai tvarkosi namuose ir siekia karjeros, - viskas gerai. Priklauso nuo pačios moters. Juk pasaulyje yra ir vyrų, kurie ima motinystės atostogas.
Daug kas vis dar mano, kad pasaulis sukurtas vyrams.
Ne vyrai kūrė, ir ne jiems jis sukurtas. Neišskirčiau lyties kaip galimybės pasiekti daugiau. Žinoma, vaikų gimdymas iš moters kuriam laikui atima galimybę, o kartais ir norą siekti karjeros.
Ar, sėdėdama namuose, moteris gali išlikti patraukli ir įdomi?
Priklauso nuo jos. Ar ji, pavyzdžiui, skaito knygas... Nesmerkiu nei sėdinčių namuose, nei tų, kurios dienotvarkė - pedikiūrai, manikiūrai ir parduotuvės. Tas vaikščiojimas po grožio salonus ir sporto sales irgi nėra lengvas užsiėmimas. Man vaikščioti po parduotuves daug sunkiau nei dirbti.
Tai nevažiuojate pasivaikščioti į "Maximą"?
Pasivaikščioti tikrai ne. Nebent reikia ką nors konkrečiai nusipirkti. Ir tai, jei galiu, - nevažiuoju. Mano draugė irgi nejaučia malonumo leisdama laiką parduotuvėse.
Ką galvojate apie feministes?
Nieko negalvoju. Nežinau tų feminisčių biografijų. Jei jos kovoja už savo teises, - viskas gerai, bet jeigu maištauja nepatenkintos savo nenusisekusiu gyvenimu, tai man atrodo keistokai...
Skandinavė, pavyzdžiui, gali sušerti vyrui per veidą vien už tai, kad jis praleido ją pirmą pro duris...
Buvau Švedijoje krepšinio čempionate ir tikrai ne vieną moterį praleidau pro duris. Ir niekas man į galvą nepasiūlė. Aš netikiu, kad moteriai dėmesio gali būti per daug.
Iš tiesų tai visada trūksta.
Gyvenimo tempas dabar yra toks didelis, kad toms smulkmenoms, kurių moteriai reikia, laiko nebelieka. Bet aš jau čia teisinuosi...
Ar daug lietuvių pasirašo vedybų sutartis?
Daugėja, bet tikrai ne tiek, kiek aš prognozavau prieš kokius trejus metus.
Kokia priežastis?
Meilė. Daugelis įsivaizduoja, kad jei pasirašo tokią sutartį, tai, vadinasi, nemyli. Jeigu meilė - tikra, jos neišgąsdins jokia sutartis. Priešingai - bus įveiktas rimtas išbandymas.
O kaip sužinoti, kad meilė tikra?
Taip, kaip žinai, jog gyveni. Myli, ir viskas.
Ydų turite?
Kaip ir visi. Paklauskite kitų žmonių ir man pasakykite.
Per kiek laiko išleistumėte tūkstantį litų?
Tūkstantis litų nėra suma, kuri mane išmuštų iš vėžių. Apskritai sunku atsakyti, kiek yra daug: šimtas, dešimt litų - daug ar mažai? Na, kas būtų, jei neturėčiau batų ir neturėčiau pinigų? Gal nueičiau į tą parduotuvę, kur eina kai kurie žmonės, ir nusipirkčiau už tris litus. Tai teoriniai svarstymai. Bet manau, kad kaip nors išsiversčiau...
Ar esate pirkęs loterijos bilietą?
Esu kažkada... bet laimėjimais negaliu pasigirti. Be to, kadangi pagal tikimybių teoriją laimėti gali tik vienas iš milijono, neturiu tokios kvailos vilties. Tas pats, kas ir galvoti, kad nuėjus į kazino - išloši. Esu linkęs pasitikėti savimi ir savo darbu.
Ką manote apie labdarą?
Labdara egzistuoja tiek, kiek ir pasaulis. Mane žavi tie, kurie tai daro iš širdies, bet ne tam, kad apie tai sužinotų kiti. Galima ir kitaip save reklamuoti. Aš tai elgiuosi taip - jei prie parduotuvės sėdintis žmogus pasako teisybę, kam jam reikia to lito, o ne meluoja, kad pirks bandelę, - duodu. Vieną kartą vienam tokiam prisipažinusiam, kad nori išgerti, daviau litą, tai tas atsivedė draugelį... Draugelis sako: "aš irgi noriu"...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą