Iššūkis tėvų teisei ugdyti vaikus

Rytoj, pirmąjį Advento sekmadienį, Lietuvos vyskupų iniciatyva prasidės bažnytiniai Šeimos metai. Juos paskelbę krikščionių vadovai siekia atkreipti visos visuomenės dėmesį į iškilusį pavojų šeimos vertybėms, tarp jų ir prigimtinei tėvų teisei auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. Kad toks pavojus egzistuoja, dar kartą įrodo ir šios savaitės Europos Parlamente įvykęs balsavimas už vadinamąją Estrelos rezoliuciją dėl lytinės ir reprodukcinės sveikatos bei teisių, kurios nuostatos sunkiai suvokiamos ne tik tikintiesiems.

Minėtas dokumentas Europos Sąjungos šalis nares įpareigoja užtikrinti privalomą lytinį švietimą visiems vaikams (tiek mokykloje, tiek už jos ribų) pagal jame nurodytus jų poreikius. Pavyzdžiui, 0-4 metų vaikai turi būti informuoti apie "įvairių rūšių šeimyninius santykius", "teisę tyrinėti skirtingas lytines tapatybes", "malonumą bei pasitenkinimą, pasiekiamą liečiant savo kūną" ir panašiai.

Rezoliucija surašyta vadovaujantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ir Vokietijos federalinio sveikatos švietimo centro pasiūlytais "Lytinio švietimo standartais Europoje", kuriuose nurodytos "gairės įstatymų leidėjams, švietimo ir sveikatos sričių specialistams ir vadovams".

KITAIP. Jau šiandien mokytojams rekomenduojama imtis įvairiausių priemonių ir mokymo technikų, kurios padėtų jaunuomenei "mąstyti kitaip, nei jie buvo išauklėti, ir [naujai] apsvarstyti šeimos apibrėžimą".

Europos katalikų šeimų asociacijų federacija atkreipia šeimų dėmesį, kad PSO pateiktame siūlyme apie tėvus užsimenama tik kaip apie "kitas suinteresuotas šalis".

Šių metų spalį Europos parlamentarai jau svarstė portugalės Editos Estrelos pateiktą Rezoliuciją (už projektą balsavo ir mūsų parlamentarai V. Blinkevičiūtė, J. V. Paleckis ir L. Donskis), tačiau dokumentas balsų dauguma buvo nusiųstas persvarstyti atgal į jį pateikusį Moterų teisių ir lyčių lygybės komitetą.

Europos katalikų šeimų asociacijų federacija spalį išplatino pranešimą spaudai, kuriame ragino Europos Sąjungą ir jos nares šalis gerbti "tėvų, kaip pirmųjų auklėtojų, pripažinimą ir klausytis, ką sako šeimos, o ne lobistai".

Tačiau praėjusį antradienį, lapkričio 26 d., Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto posėdyje buvo nubalsuota už Rezoliuciją (19 už, 15 prieš) pakartotinai jos net nesvarsčius, nepaisant to, kad Parlamento procedūriniai reikalavimai numato, jog komitetui grąžinta rezoliucija turi būti persvarstyta.

Į plenarinę sesiją dokumentas grįš jau šių metų gruodžio 10 dieną.

Standartai

Visą dokumentą "Standards for Sexuality Education in Europe. A framework for policy makers, educational and health authorities and specialists" galite perskaityti internete, čia pateiksime kelis jo fragmentus.

0-4 metų amžiaus vaikai turi būti informuojami apie "malonumą bei pasitenkinimą, pasiekiamą liečiant savo kūną", "ankstyvosios vaikystės masturbaciją", "įvairių rūšių šeimyninius santykius", "teisę tyrinėti skirtingas lytines tapatybes", "teisę atrasti nuogumą bei tyrinėti kūną, būti smalsiam" ir t.t. Šios amžiaus grupės vaikai taip pat turėtų ugdytis "smalsumą savo bei kitų kūnų atžvilgiu" bei "pozityvų požiūrį į kitokią seksualinę gyvenseną propaguojančius".

4-6 metų vaikai turėtų būti supažindinti su "malonumu bei pasitenkinimu, pasiekiamu liečiant savo kūną", "ankstyvosios vaikystės masturbacija", "tos pačios lyties asmenų santykiais", "seksualiniais jutimais (artimumas, malonumas, susijaudinimas) - integralia žmogiškųjų jausmų dalimi", "įvairių rūšių (šeimos) santykiais", "skirtingomis šeimos sampratomis". Vaikams turi būti padedama išsiugdyti pagarbą minėtoms įvairaus pobūdžio gyvensenoms bei jų koncepcijoms.

6-9 metų vaikų mokymas turi būti tęsiamas juos išsamiau supažindinant su "malonumu bei pasitenkinimu, pasiekiamu liečiant savo kūną (masturbacija/savęs stimuliavimas)". Tokio amžiaus vaikams taip pat derėtų pristatyti "skirtingus būdus pastoti" bei "pagrindinę kontracepcijos idėją (galimybė planuoti šeimą ir priimti sprendimus jos atžvilgiu)".

9-12 metų vaikai turi būti informuoti apie "pirmąją seksualinę patirtį", "orgazmą", "masturbaciją" ir išmokti "priimti atsakingą - teigiamą ar neigiamą - sprendimą seksualinių potyrių atžvilgiu", taip pat "efektyviai naudoti prezervatyvus bei kontraceptines priemones".

Šių standartų įgyvendinimo galimybės varijuoja nuo "minimalių" iki "optimalių" pasiekimų, masturbacija 0-4 metų vaikams įvardijama kaip privaloma.

Pagrindines asmens teises ir šeimą Europos Sąjungoje ginančios nevyriausybinės organizacijos "European Dignity Watch" nuomone, kuri skelbiama jos svetainėje, retoriškai klausiama: "Ar toks lytinis ugdymas savo faktine prasme nėra pedofilijos forma, vesianti nebent prie vaikų išnaudojimo?"

Padėti jaunuomenei "mąstyti kitaip"

Kas galėtų garantuoti, kad, įteisinus naują smurto prieš vaiką sampratą, kuri apima "priežiūros stoką arba aplaidumą" ir "potencialią žalą vaiko vystymuisi", ateityje netapsime blogais tėvais tik dėl to, kad mūsų vaikai iš namų į mokyklą atsineš kritišką nuostatą seksualinių mažumų atžvilgiu? Juk tokio požiūrio išgyvendinimas įvairiausiais būdais į švietimo sistemą skverbiasi jau dabar.

Kas žino teisingą atsakymą į klausimą, dėl kokų priežasčių per penkerius metus Norvegijoje valdžia konfiskavo 61 tūkst. vaikų, iš kurių 40 tūkst. nebebuvo grąžinti savo šeimoms?

Politologo Vytauto Sinicos, kuris atstovauja patriotinio jaunimo organizacijai-sambūriui "Pro Patria", teigimu, teisė ugdyti vaikui dorybes ir nuostatas, kurios atrodo teisingos tėvams, šiandien sulaukia bręstančio iššūkio. Pastaruoju metu per švietimą (pažangių mokymo programų pavidalu) ir per įstatymus (Vaiko teisių apsaugos įstatymų pakeitimų projektus), patyliukais ir viešai, siekiama apriboti tėvų galimybes auklėti savo vaikus.

Ribojant tėvų galimybes, vis naujų svertų mėginama suteikti švietimo įstaigoms. Štai Vytauto Didžiojo universitete vykdomas projektas pavadinimu "Laimingų dienų mokykla", kurio dalis yra Lietuvos pedagogams parengta mokymo priemonė, rekomenduojanti mokytojams imtis įvairiausių priemonių ir mokymo technikų, kad "padėtų jaunuomenei mąstyti kitaip, nei jie buvo išauklėti, ir [naujai] apsvarstyti šeimos apibrėžimą". Mokymo priemonėje atvirai rašoma, jog vyraujantis požiūris į homoseksualius santykius yra nepriimtinas, paremtas stereotipais ir išgyvendintinas iš mokinių mąstymo.

Šios rekomendacijos toli gražu ne pirmasis tokio pobūdžio dokumentas, besiskverbiantis į švietimo sistemą. Kitas pavyzdys - Tolerantiško jaunimo asociacijos vykdyto projekto "Pabėgėlių integravimas į visuomenę taikant aktyvios socializacijos metodus" metu parengtos rekomendacijos Švietimo ir mokslo ministerijai, kuriose siūlyta pateikti mokiniams alternatyvias šeimos sampratas, atmesti "heteroseksualumo prielaidą" ir visus lyčių santykius traktuoti kaip lygiavertes gyvenimo būdo alternatyvas. 2009 m. - darželiams skirtos "Gender Loops" programos, siūliusios darželinukams išbandyti priešingų lyčių žaidimus ir drabužius.

Ko Europos ir Lietuvos valdžios struktūros siekia suteikdamos institucijoms vis daugiau reikšmės auklėjant vaikus, kalbamės su politologu Vytautu Sinica.

GINTIS. Politologas Vytautas Sinica: "Jei politika yra nukreipta prieš šeimą ir jos teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, šeimos turi gintis politinio dalyvavimo priemonėmis, o ne pasiduodant ir užsiradant privačioje erdvėje." Jevgenijos LEVIN nuotr.

Ar bet kuri organizacija, taip pat ir mokykla, gali būti viršesnė už šeimą priimdama sprendimus moralės, pasaulėžiūros klausimais?

Apskritai valstybės institucijų kišimasis į ugdymą neatsiejamas nuo pačios modernios valstybės. Valstybė turi užtikrinti savo piliečių ištikimybę, tinkamą darbo rinkai išsilavinimą. Moralinės asmenybės pusės ugdymas paprastai buvo pirmiausiai tėvų kompetencija, prie kurios mokykla gali tik prisidėti.

Lietuvoje tarpukariu Stasio Šalkauskio užauginta stipriausia filosofų karta išeivijoje parengusi laisvos Lietuvos viziją "Į pilnutinę demokratiją" dar siūlė, kad mokyklos turėtų būti steigiamos bendruomenių ir atitikti tėvų pasaulėžiūrą. Galiausiai atkūrus nepriklausomybę Lietuvos Konstitucijoje įrašyta tėvų teisė auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus.

Tarsi savaime suprantama, kad mokykla ar juo labiau įvairios nevyriausybinės savųjų pažiūrų sklaidos organizacijos neturi į šią tėvų laisvę kėsintis. Kita vertus, visada yra tam tikros protingos ribos - esama moralės normų, dėl kurių tauta sutaria (nevok, nežudyk, nemeluok, laikykis žodžio ir panašios), o jų nesilaikymą vieningai smerkia kaip amoralų elgesį. Natūralu, tokios nuostatos gali būti ugdomos mokykloje nepriklausomai nuo to, ką apie jas mano tėvai.

Tačiau šiandien tėvai susiduria su pasikėsinimu tiek į jų teisę rinktis ugdymo metodus, tiek į įsitikinimus tais klausimais, dėl kurių visuomenė tikrai nėra radusi sutarimo ir palieka žmonėms teisę turėti nuomonę. Metodai varžomi smurtą prieš vaiką išplečiant iki emocinio smurto, žeminimo, orumo įžeidimo ir kitų naujų smurto formų, kurias šiandien siūlo valdančios koalicijos partijų parlamentarės. Užsienio patirtis byloja, kad taip apibrėžus smurtą prieš vaikus, jie būna atimami dėl įvairių absurdiškų priežasčių - tėvų per senyvo amžiaus, vaikų per didelio svorio, kaimynų ar bendramokslių skundo apie barnius namuose. Tokie skundai net netikrinami - vaikai atimami pirmiau, situacija tiriama po to. Tai pirmas iššūkis tėvų teisei ugdyti vaikus.

Antras iššūkis - kone kasmet Lietuvoje neomarksistinių pažiūrų intelektualų rengiamos rekomendacijos Švietimo ir mokslo ministerijai bei projektai mokytojams, kuriais visais įkyriai siūloma vaikus mokyti, jog vienalyčiai santykiai yra tokia pati norma kaip ir vyro ir moters santykiai, visos "šeimos" formos yra lygiavertės, o kitaip manantys vaikai turi būti gėdinami, jiems aiškinama, kad jų požiūris paremtas prietarais ir tuos prietarus skatinantys "homofobiški" tėvai moko juos klaidingų dalykų. Mokytojo autoritetą siekiama atvirai supriešinti su tėvų autoritetu klausimu, dėl kurio absoliuti tautos (vadinasi, ir tėvų) dauguma turi priešingą nei šiais projektais peršama nuomonę.

Galima įvairiai aiškinti, kodėl tai daroma, bet mane labiausiai įtikina, jog tai maža dalis bendrų pastangų naikinti kolektyvinius tapatumus (tautiškumas, religija, šeima) keičiant juos kuo didesne individų įvairove. Tokia yra ir vadinamosios europeizacijos pamatinė logika - suvienyti siauresnių tapatumų kaip tautos ribojamus žmones galima tik paverčiant juos visus lygiai skirtingais ("įvairiais").

Demokratinėse ar tokiomis apsimetančiose valstybėse tokius mąstymo ir tapatumo pokyčius galima pasiekti tik be prievartos skleidžiant politinei bendruomenei svetimas idėjas, skaldant kartų ryšius, siekiant visuomenę paversti kuo apolitiškesne - nors iš pažiūros visiškai nesusiję, tai vis to paties susvetimėjimo skatinimo būdai. Kartu tai atsakymas į paskutinę klausimo dalį: jokia organizacija negali pakeisti šeimos ir taip pat gerai atlikti jos funkcijų, tačiau šeimos vaidmuo nebūtinai visiems atrodo reikalingas. Jo gali būti ir kartais yra atsisakoma sąmoningai ir neieškant šeimos pakaitalo.

Lietuvos vyskupai reiškia susirūpinimą tuo, kad šeima išgyvena pavojų netekti įprastinės sampratos, reikšmės ir vertės. Mūsų švietimo ministras pasisako už tai, kad iš mokyklos būtų pašalintas katalikų tikybos mokymas ir supažindinama su visomis religijomis. Jeigu tėvai katalikai namie vaikus auklės vienaip, o mokykloje jie girdės ką kita, kokius žmones mes užauginsime?

Visuomenei būtini tapatybiniai atspirties taškai, o ne tapatumų, auklėjimų ir vertybių chaosas, dabar vadinamas įvairove. Religija apskritai naujų kartų yra perimama ne tik todėl, kad mamos ir močiutės taip pamoko, bet dėl daug gilesnių priežasčių.

Religinės praktikos atspindi visą konkrečios kultūros pasaulėvaizdį, tikrovės sampratą, kuri visada yra nulemta ir tautos religijos, nesvarbu, ar konkretus žmogus yra praktikuojantis tikintysis, ar ateistas. Tipinis pavyzdys - net žmogaus kaip prigimtinį orumą turinčios būtybės samprata yra išskirtinai krikščioniška. Bet kas pabrėžtinai sekuliarėjančioje Europoje ja nuoširdžiai abejoja?

Taigi jei klausimą formuluojame "kas bus", tai tokioje tėvų ir mokyklos auklėjimo įtampoje užauginta karta bus labiau pasimetusi tarp autoritetų ir gyvenimo orientyrų, lengviau paveikiama svetimų įtakų - tiek mūsų nenorinčios paleisti Rusijos, tiek mus viliojančios postmodernios Europos. Žinoma, galima būtų sakyti, kad ir tėvai individo atžvilgiu yra svetima įtaka, tačiau savaime aišku, o ir Konstitucijoje nedviprasmiškai įrašyta, jog tėvai turi išimtinę teisę auklėti savo vaikus pagal savo vertybinius įsitikinimus.

Sukūręs gyvybę ir jausdamas atsakomybę už jos asmenybės formavimąsi, privalai ir turėti sąlygas bei teisę tuo rūpintis kaip tau - tėvui ar motinai - atrodo geriausia.

Norvegijos žurnalistei buvo liepta nusisegti kryželį. Slaugytoja Ekseterio ligoninėje buvo atleista iš darbo, kai atsisakė tai padaryti. Ar mūsų irgi tas laukia?

Vakaruose vyksta sąmoningas religijos depolitizavimas ir suprivatinimas. Pirma, pereinama prie nuostatos, kad įstatyminė bazė negali atspindėti religijos diktuojamų elgesio normų (kad ir abortų draudimo), net jei visuomenėje yra pakankama jas palaikančių tikinčiųjų masė tokiam sprendimui demokratiškai priimti. Juk akivaizdu, kad demokratijoje normas primeta dauguma, tačiau kai norma yra liberali ir siūlo leisti visiems daryti ką nori, ją laikome demokratiška, o kai dauguma siūlo konservatyvią ir norus varžančią normą, pradedame demagogiškai kalbėti, jog ji esą nedemokratiška.

Antra, visa, kas susiję su religija, yra šalinama iš viešosios erdvės: Belgijoje ir Danijoje uždraudžiamos Kalėdų eglutės, Norvegijoje - jūsų minėtas atvejis, Kanados Kvebeko provincija neseniai priėmė Sekuliarumo chartiją, pagal kurią visi religiniai simboliai yra draudžiami viešose vietose. Į posovietines šalis tokia "pažanga" vėluoja, tačiau jau ir pas mus atsiranda besipiktinančių, kad kryžiai senamiestyje neva žymi ir savinasi viešąją erdvę, todėl turi būti nuimti.

Gal visuomenė sureaguos priešingai - ims telktis apie Bažnyčią, kils naujoji rezistencija?

Pačių žmonių religingumas ir pamaldų lankymas yra kas kita. Tai nyksta dėl gilesnių priežasčių, pačios modernios visuomenės pokyčių, paviršutiniško mokslo supratimo. Mokslas labai gerai žino, kad apie tikėjimo dalykus jis neturi visiškai jokių atsakymų - nei teigiamų, nei neigiamų, tačiau vis tiek sugebame ir šiandien, kaip sovietiniais mokslinio ateizmo laikais, nuoširdžiai tikėti, kad jei Gagarinas pakilęs virš debesų nerado materialaus rojaus, tai įrodymas, jog Dievo nėra.

Mąstymo revoliucija, klaidingai vadinama pažanga, buvo per radikali ir greičiausiai negrįžtama. Taigi šeimų reakcija į tokį valstybės kišimąsi privalo būti aktyvi, organizuota ir ryžtinga, tačiau turi vykti politinėje sferoje, o ne tikintis, kad nuoširdžiai nebereligingos šeimos atsigręš į Dievą dėl politinių priežasčių.

Alternatyvios šeimos formos, palaido gyvenimo būdo ir neheteroseksualių santykių propaganda, religiniai simboliai, religinis vaikų auklėjimas ir visi kiti susiję dalykai yra grynai politiniai: jei politika yra nukreipta prieš šeimą ir jos teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, šeimos turi gintis politinio dalyvavimo priemonėmis, o ne pasiduodamos ir užsidarydamos privačioje erdvėje džiaugtis viešai ujamu tikėjimu.

Geriausia, jei ši kova vyktų ir su Bažnyčios pagalba, kurią Lietuvoje, regis, matome besitelkiant.

Iš pranešimų žiniasklaidoje matyti, kad Popiežius pasirengęs priartinti Bažnyčią prie šių dienų realijų. Jis esą konsultuojasi su vyskupais, renka informaciją. Vatikano ekspertas Markas Politis spaudai pareiškė, kad "labai reikšminga yra tai, kad Bažnyčia, užuot iš aukšto skelbusi savo "tiesas" apie šeimas, civilines sąjungas arba homoseksualumą, nori sužinoti tikinčiųjų patirtį." Nekantrūs mano kolegos jau konstatuoja, kad Bažnyčia pripažins gėjų santuokas. Ką apie tai manote?

Manau, kad ateistinė ir net katalikiška "progresyvioji" spauda - tokios irgi esama - girdi ir skelbia tai, ką nori girdėti. Turbūt daugiausia triukšmo sukėlusiame interviu, kuriame pasakė "kas aš toks, kad smerkčiau homoseksualus" Popiežius iš tiesų nepasakė nieko nauja. Katalikų Bažnyčia nesmerkia žmonių dėl jų problemų, o homoseksualumas yra būtent tokio žmogaus problema.

Katalikų Bažnyčios katekizmas moko, jog "nors homoseksualizmas, žiūrint objektyviai, netvarkingas potraukis daugeliui yra sunkus išmėginimas, su homoseksualais reikia elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors neteisingai juos atstumti".

Kas kita yra pastaraisiais dešimtmečiais vykstanti seksualinė revoliucija, kurios metu homoseksualai iš savo problemos daro elgesio normą ir net pasididžiavimo objektą, reikalaudami jos reklamai viešosios erdvės, praktikavimui - valstybės apsaugos ir lygaus vyro ir moters šeimai statuso.

Žiūrint iš religinės perspektyvos, visa ši grynai politinė kampanija yra paprasčiausias siekis nuodėmę paversti dorybe arba bent jau jai lygiaverte vertybe. Tai kyla iš puikybės, o to Pranciškus ir Bažnyčia tikrai nepalaiko. Daug pasako vien tai, kad niekas nesiima šito paklausti jo tiesiai - atsakymo gali nebūti kaip apversti aukštyn kojomis.

Sakyčiau, kitais klausimais Pranciškus kaip tik buvo itin nuoseklus Katalikų Bažnyčios mokymo atžvilgiu: kategoriškai pasisako prieš abortus, skatina krikščionis aktyviai prisidėti prie politinių klausimų sprendimo, palaikydamas katalikų socialinio mokymo tradiciją, kritikuoja individualistinį ekonominį laisvosios rinkos libertarizmą bei tokį pat individualistinį moralinį realiatyvizmą. Neseniai pripažinta, kad kitas skandalu virtęs popiežiaus interviu italų dienraščiui "La Repubblica" buvo jį kalbinusio Eugenio Scalfaro surašytas iš atminties ir daug ką iškraipant. Žodžiu, dėl Popiežiaus nuostatų ir intencijų visiems turėtų būti ramu.

Su Pranciškaus viešais pasisakymais susijusi kita problema. Nuolatos gaudomas už liežuvio ir cituojamas be konteksto jis galėtų daug atsakingiau rinkti žodžius ir Bažnyčiai priešiškiems žiniasklaidos atstovams nesuteikti net progų pateikti iškreiptos prasmės, paties Popiežiaus intencijų neatitinkančias jo atsakymų nuotrupas. Kita vertus, ši problema neturėtų stebinti, žinant, kad kalbame ne apie politiką ar akademiką, o pirmiausiai dvasininką, kuris ir neturi būti įpratęs gintis nuo spaudos puolimų.

Šiaip ar taip, visas viltis, kad Bažnyčia peržiūrės savo ilgaamžio mokymo tiesas, į šipulius sudaužo visai neseniai išleistas Pranciškaus apaštališkasis paraginimas "Evangelii gaudium", kuriame aiškiai matyti, kad pontifikas nuosekliai tęsia Bažnyčios Tradiciją, kuriai tiek dėmesio skyrė jo pirmtakas Benediktas XVI, su kuriuo Pranciškaus pažiūros vis dirbtinai priešinamos.

Didžiausią grėsmę kelia ne dokumentai

Kad Estrelos rezoliucija prieštarauja sveikam žmogaus protui nepriklausomai nuo to, kokio tikėjimo yra tas žmogus, įsitikinęs ir poetas, vertėjas, komunikacijos ekspertas bei nepriklausomas žurnalistas Tomas Taškauskas.

PAVOJAI. Poetas, vertėjas, komunikacijos ekspertas Tomas Taškauskas: "ES dokumentai kelia grėsmę tuo, kad kėsinasi paneigti šeimos, kaip vyro ir moters sąjungos bei įsipareigojimų vienas kitam, sampratą. Tačiau dar pavojingesnė yra ta masinės kultūros terpė, kuri reklamuoja vienadienius meilės ryšius, skirtus tik egoistiškai patenkinti save." Ronaldos BUROKAS nuotr.

Kuo mums gresia toks lytinis vaikų ugdymas, kokį bando primesti europietiškoji Rezoliucija?

Lytinis vaiko ugdymas yra reikšminga visos asmenybės ugdymo sudedamoji dalis. Auklėdami vaikus nuo mažens juos turime mokyti ne tik egoistiškai pasitenkinti, bet suvokti ir priimti save, mylėti save ir kitą žmogų, ieškoti tarpusavio ryšio, kad suaugę galėtų dalintis meile su kitu ir gerbti duotus įsipareigojimus. Sunku suvokti, kaip teiginius apie "savęs stimuliavimą" arba "teisę tyrinėti skirtingas lytines tapatybes" galima pristatyti kaip vaikų ugdymą.

Bet tokios pamokos gali tapti privalomos mokyklose.

Lytinio ugdymo prioritetas priklauso šeimai. Mokykla gali prisidėti, tačiau ir turinys, ir jo pateikimo metodikos turi būti suderintos su tėvais. Jeigu taip nėra, tėvai turėtų aktyviai reaguoti, ne tik reikšti nepasitenkinimą, bet ir siūlyti alternatyvas. Reikia domėtis, ko vaikai mokomi mokykloje, ir turėti stuburą, kad apgintum savo įsitikinimus.

Lietuvoje aktyviai veikia Tėvų forumas, jų nuomonė išklausoma valdžios, tačiau ne visada jos paisoma priimant sprendimus. O į gatves lietuviai nelinkę eiti.

O gal kartais ir reikėtų? Šeima - visuomenės pagrindas. Būtent šioje terpėje formuojasi nauja asmenybė. Deja, mūsų valstybė kol kas nėra aiškiai užsibrėžusi iš santuokos kylančią šeimą palaikyti, saugoti ir ginti kaip vertybę. Todėl šeimos pačios turi rūpintis labiau sutvirtėti ir siekti, kad valstybė jas labiau remtų.

Vertybė yra stipri šeima. Iš ko šiandien jai semtis stiprybės?

Aš matyčiau du šaltinius. Pirmas - iš stipresnių už save. Kiekvienas tikriausiai pažįstame bent po vieną tvirtą šeimą - ar tarp savo draugų, ar tarp giminaičių. Man pavyzdys yra dėdės ir tetos šeima: iš jų mokausi pagarbos vienas kitam šeimoje, kantrybės. Jie tikintys žmonės, ir visi tie dalykai - iš tikėjimo. Todėl antrasis šaltinis - Bažnyčia. Tikėjimas padeda geriau pažinti save, savo prigimtį, pašaukimą, moko mylėti kitą nereikalaujant ir dalintis gerąja patirtimi su jos stokojančiais.

Daugelis žmonių mano, kad Bažnyčia yra dogmatiška, izoliuota, atitrūkusi nuo realybės, ir vengia jos.

Taip dažniausiai galvoja tie, kurie ten nesilanko. Jeigu išdrįstų apsilankyti, pamatytų, kad iš tiesų ten renkasi ir jaunimas, ir šeimos su vaikais. Bažnyčia ne tik teigia stiprios šeimos principus, bet ir padeda juos įgyvendinti. Čia šeimos randa paramą, mokosi labiau mylėti vienas kitą ir savo vaikus, mokosi pagarbos ir kantrybės. Žmonės turi progą susitikti, pabendrauti svarbiomis temomis. Taip pat šalia Bažnyčios vyksta daugybė įdomių ir vertų dėmesio renginių, pavyzdžiui, tiek broliai pranciškonai, tiek broliai joanitai organizuoja šeimos vasaros stovyklas.

Kas šiandien labiausiai silpnina šeimą?

Manau, kad ne ES dokumentai kelia didžiausią grėsmę, nors jie iš tiesų pavojingi, nes kėsinasi paneigti šeimos, kaip vyro ir moters sąjungos bei įsipareigojimų vienas kitam, sampratą. Dar pavojingesnė yra ta masinės kultūros terpė, kuri reklamuoja vienadienius meilės ryšius, skirtus tik egoistiškai patenkinti save nepaisant kito. Tai iškreipta tikrovė, neturinti nieko bendro su tikra meile, vedanti į aklavietę.

Jūs sakote, kad šeima, dviejų sąjunga, yra gėris ir vertybė, kad ji daro žmogų laimingą. Bet Jūs kalbate apie idealią šeimą.

Netgi stiprios šeimos nėra idealios, jos turi problemų. Sunkumai užgriūva visas šeimas, bet tik tos, kurios juos pakelia, užsigrūdina, sustiprėja. Nesubrendę žmonės, vos susidūrę su diskomfortu, bėga iš santuokos kaip iš kontrolinio darbo mokykloje. Norint stiprėti, būtina skirti pakankamai laiko tarpusavo santykiams, o kai užgriūva bėdos - kalbėtis, ieškoti sprendimo ir galbūt pagalbos. Į tai, manau, ir nori visos visuomenės dėmesį atkreipti Bažnyčia, skelbdama Šeimos metus.

Daug žmonių, ištiktų nevilties, ieško ir neranda atsakymų nei knygose, nei pas psichologus. Gal ateitų į bažnyčią, bet bijo ir ten pasijusti svetimi?

Tiems, kurie norėtų ateiti, bet nedrįsta, patarčiau nugalėti savo baimes ir žengti pirmą žingsnį. Žinokite, tikrai esate laukiami. Be to, dabar bet kuri bažnyčia turi savo tinklalapį, galima pasidomėti, kas ir kada ten vyksta. O ten būna ne vien Mišios - ten verda gyvenimas. Yra ir psichologų, ir teologų, jie skaito paskaitas, bendrauja, yra atviri padėti, patarti. Veikia šeimų dalinimosi patirtimi grupelės.

Kas, pagal Jus, šiandieninėje šeimoje turi būti prioritetas?

Pirmiausiai Dievas, nes jis moko mylėti nesavanaudiškai. Tada sutuoktiniai turėtų būti prioritetas vienas kitam. Tik po to - vaikai. Ir galiausiai - darbas. Bet ne atvirkščiai.

O Jums?

Tai, ką išvardijau. Mes vaikų dar neturime, bet atsakingai tam ruošiamės. Dabar man prioritetas yra laiminga žmona, - šypsosi. - Kai ji laiminga, tai ir aš laimingas. Todėl rezultatas tikrai vertas įdėtų pastangų.