Ruduo - laikas, kai neišvengiamai atšąla vanduo. Žuvys, tiesiogiai priklausomos nuo vandens temperatūros, į jos pokyčius reaguoja tiesiogiai. Sulėtėja medžiagų apykaita, pasikeičia poreikis maitintis ir būtent tuo metu labai atsargiai reikėtų elgtis su žuvų jaukinimu. Labai nesudėtinga persotinti žuvis jauku ir jos labai greitai nustos kibti. Taip greitai, kad, ko gero, ir liksite nesupratęs kodėl.
Pagrindinė taisyklė, kurios laikosi žvejai - sportininkai, gaudantys viską, ką galima suvilioti jauku, - nepersistengti su jaukinimu. Nepaisant to, kad sportininkai jauko naudoja labai daug, jis yra labai dietinis, pertrintas per smulkų sietelį ir jo pagrindinė funkcija - tik sudaryti maisto iliuziją žuvims jaukinimo vietoje, bet jokiu būdu jų neprisotinti. Rudenį, be visų kitų sportininkų "fokusų", jaukui "sudietinti" naudojama žemė. Ne šiaip sau žemė iš bet kur, nes žemė iš bet kur ne visada tinka. Dažniau netinka nei tinka. Yra specialūs žemės mišiniai, skirti jaukinti. Toje terpėje neabejotinas lyderis - "Sensas", tarp kitko siūlantis ne tik tinkamą jaukinimui žemę, bet ir labai kokybišką visų rūšių jauką. Tai ne naujiena daugeliui pažangesnių žvejų, gaudančių taikias žuvis. "Sensas" turi tik vieną esminį trūkumą - kainą. Bet "Mercedes" irgi turi savo kainą...
Pasižiūrėjus į "Sensas" žemių mišinių, skirtų jaukams atskiesti, kainas, dažnam žvejui kyla noras tiesiog nusipirkti kastuvą ir prisikasti žemių visam sezonui. Bet tai nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti iš karto. Žemių mišinių yra įvairiausių, įvairioms žvejybos sąlygoms. Labai plėstis čia nėra kur - į puslapį telpa tik tiek, kiek telpa, o visą puslapį užversti žemėmis irgi nėra gerai. Todėl paminėsiu tik bazinius dalykus.
Mažiausiai rizikuosite sugadinti jauką rinkdamiesi gero kurmiarausio žemę. Gero - nereiškia didelio. Iš principo blogų kurmiarausių nebūna. Kurmis negyvena nei smėlyje, nei molyje. Bet geriausiai tinka dažniausiai pievose, dar geriau soduose išdygę kurmiarausiai. Juoda, puri ir ne per lipni žemė. Lengvai skaidoma, nesušokanti į gumulus. Tokia žemė beveik be išimties tinka upiniam jaukui. Be to, ji atlieka ir klijų funkciją. Būtina pertrinti per sietelį, reikalinga proporcija sumaišyti su jauku, sudrėkinti, dar kartą pertrinti ir naudoti pagal paskirtį. Tai pigiausias variantas išvengti biudžeto supurtymo perkant žemę parduotuvėje. Nors... kartais geriau to nevengti. Jeigu rezultatas yra svarbiau už pinigus. Na, o kiek žemės dėti į jauką - patarti sunkiau. Tai priklauso nuo konkrečios vietos, vandens temperatūros ir žuvies įpročių. Šiuo metų laiku žemės reikėtų sąlyginai nedaug - apie 20-30 proc. jauko kiekio. Lapkričio pabaigoje ši proporcija turėtų būti atvirkščia. Bet čia tik teorija, kurią reikėtų patikrinti praktikoje. To ir linkiu.
Į paplūdimį - plekšnių
Paplūdimiams nusikračius poilsiautojų kūnų, po truputį galima traukti prie jūros. Vanduo vėsta - plekšnės grįžta prie krantų. Didelės, per vasarą nusipenėjusios plekšnės, visiškai kitokios nei pavasarinės, ponerštinės, plonos kaip tualetinis popierius. Rudeninę plekšnę padėjus ant keptuvės, keptuvės dugnas nepersišviečia. Tai reiškia, kad po geros žvejybos badas iš namų trumpam išeis. Be to, plekšnė - nepretenzinga žuvis visais požiūriais. Ji lengvai valoma, paprastai, be ypatingų kulinarinių subtilybių ruošiama ir skaniai valgosi. Dar įvertinant tai, kad plekšnė nepaprastai kvaila ir ėdri žuvis, kvailesnė būna tik gegužinė strimelė, - viskas byloja apie tai, kad plekšnes gaudyti jau laikas.
Laikas laiku, bet yra viena niekaip neapeinama bėda - jūros nuotaika. Rudenį paprastai ji būna nekokia. Nutaikyti dieną, kai jūra nebanguoja ar banguoja minimaliai, nėra paprasta. Bet jeigu atsitiko taip, kad jūra tinkamai nusiteikusi, jūs irgi - pirmyn.
Populiariausia ir paprasčiausia vieta plekšnėms gaudyti - Palangos tiltas. Nereikia specialių jūrinių meškerių, nereikia toli mėtyti ir iš toli traukti. Bet... jeigu kimba plekšnės - tiltas apsėstas vietinių. Tiltu visada šliaužioja iš toliau atvykę, smalsūs ir visiškai ten nereikalingi poilsiautojai, visada atsiduriantys šalia, kai reikia užmesti. Žodžiu, jokios ramybės, romantikos ir poilsio. Be to, dažniausiai ten ir plekšnės labai jau nekalibruotos. Nei kepsi, nei džiovinsi.
Todėl vienintelis teisingas pasirinkimas tikram plekšnių žvejui - paplūdimys. Vienišas ir išdidus, veidą atstatęs nuostabiam saulėlydžiui, arba jei dienos laikas kitas - nugara į dar nuostabesnį saulėtekį. Ir tai netoli tos vietos, kur gyvenate. Turiu galvoje miesto, kuriame gyvenate. Artimiausia vieta - Karklė. Bet ne pati geriausia. Ko gero, didžiausia tikimybė pagauti daug ir gerų plekšnių - Būtingė arba mano visiškai neseniai atrasta vieta Kunigiškės. Abiejose vietose privažiuoti prie jūros galima sąlyginai arti. Iki jūros įrangą teks tempti apie 300 metrų. Tai nėra labai daug, nors ir nėra mažai, palyginti su Latvijos pajūriu, kur daug kur iki jūros galima privažiuoti 50 metrų atstumu. Bet Latvijos žūklavietės tinka tik savaitgaliams, kai laiko žvejybai galima skirti daugiau nei kelias valandas. Be to, tai atskiros licencijos, kelionė ir t. t. Į Kunigiškes galima sulakstyti po darbo dienos, staigiai patikrinti situaciją, ir jeigu ne kažkas - greitai atsirasti namuose, prie garuojančių barščių puodo. Tai jau, sakyčiau, kad laikas būtų ir pradėti... Tik orų reikia sulaukti tinkamų. Kol kas to neleidžia daryti stiprokas vakarų vėjas ir įkyrus lietus.
Plekšnės
Tęsiant plekšnių žvejybos galimybių studiją, niekaip neišsisuksi nuo orų studijavimo. Deja, turiu pranešti, kad šiandien plekšnių žvejybai oras yra nepakankamai palankus. Aišku, galima nusispjauti į orą, apsirengti, nusiteikti morališkai ir pirmyn prie jūros. Bet žvejyba jūroje esant nemažam bangavimui, o tas šiandien, ko gero, ir bus - malonumas grynai teorinis. Yra tekę žvejoti jūroje, kai nutaikius momentą užmesti meškerei tekdavo visu greičiu skusti keliolika metrų į kopų pusę, kad nepagautų banga. Po nelabai ilgo laiko iš paskos pareidavo ir solidus svarelis su inkarais, kurie esant tokiam bangavimui nereiškė nieko. Bet tai buvo per varžybas, kada negali pasirinkti sąlygų žvejybai. Šiandien savo noru vargu ar stypsočiau ant jūros krantelio. Kodėl? Todėl, kad vėjas - vakarų, apie 6 m/s. Tai jau nemažai. Kartkartėmis dangų papuoš lietus, kas irgi, sutikite, šiuo metų laiku yra nelabai smagu. Tai gal protingiau plekšnių žvejybą būtų atidėti rytojui.
Rytoj sinoptikai žada kiek šiltesnį orą - iki 19 laipsnių, kiek kitokios krypties vėją - iš pietų, nors tas vėjas irgi nėra labai patogus žvejybai jūroje, mat pūs išilgai kranto ir turbūt susidarys srovė, kuri privers svarelius keliauti iš kairės į dešinę, o be to tikriausiai dar ir sukels žoles, kurios būtinai kabinsis už valų ir vers svarelius keliauti dar greičiau.
Bet paguoda tokia, kad vėjas rytoj žada būti kiek silpnesnis - apie 4 m/s. Na, ir diena rytoj žadama saulėta. Vakare situacija turėtų keistis. Vėl lietus, ir dar su perkūnija, ir su žaibais.
Stovėti vienišam ant krantelio su dviem 4 metrų ilgio žaibolaidžiais - perspektyva ne pati skaniausia. Geriau jau vakarinis krepšinis - saugiau, sausiau ir galbūt daugiau teigiamų emocijų. Arba atvirkščiai. Bet tikrai saugiau ir sausiau.
Na, ir pabaigai - paprastas receptas paprastai plekšnei paruošti, kad ji būtų valgoma. Valanda vyno marinate, kurio sudėtis tokia: stiklinė vyno su prieskoniais, kurių sudėtis - beveik absoliučiai fantazijos reikalas. Plekšnę sugadinti sunku. Po valandos mirkymo plekšnę išvoliokite džiūvėsėliuose, iškepkite(rekomenduoju svieste) ir suvalgykite užgerdami nuo marinavimo likusiu vynu. Žvakės? Pagal situaciją...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą