Muzika lydi nuo vaikystės
„Vaikystėj dainuodavau su močiute įvairias dainas, įsivaizdavau grojanti radiatoriumi tarsi pianinu, kartais sukviesdavau namiškius į kambaryje ant sofos surengtą spektaklį“, – prisiminė Aistė.
Muzika tarsi pati surado merginą – darželio muzikos mokytojas pastebėjo, kad ji turi gražų balsą. Mergaitė dainuodavo mokyklos rengiamuose spektakliuose, mokydamasi pradinėse klasėse pas mokytoją Jolantą Gecevičienę. Ji Aistę ir supažindino su pirmąja smuiko mokytoja Dalia Pociene.
Smuiką mergina atrado netikėtai. „Pamenu, kaip per televiziją išvydau simfoninio orkestro koncertą, pačiupau mamos virbalus ir vaizdavau, kad griežiu. Kartą su močiute vaikščiodama mieste išgirdau smuiko muziką, ji nenumaldomai mane traukė. O kai tėtis nupirko smuiką, mamai beliko mane užrašyti į meno mokyklą“, – prisiminimais dalijosi Aistė.
Muzikavimas – tarsi Sizifo darbas
„Klausantis, kaip žmogus groja instrumentu, iš pirmo žvilgsnio viskas labai gražu ir lengva, bet už to slypi „juodas darbas“ ir techniškai, ir su savimi, savo kūnu. Tarsi Sizifas vis lipi į kalną, o viršūnės nesimato. Bet kai jauti, kad jau gali groti kitiems, išties pasidaro labai gera“, – atviravo pašnekovė.
Merginos teigimu, smuikas ypatingas tuo, kad kiekviena detalė yra pagaminta žmogaus rankomis, todėl šis instrumentas yra itin jautrus ir reikalaujantis didelės priežiūros. „Stovėdama scenoje, niekada nejausdavau baimės, todėl tai man leisdavo visiškai atsipalaiduoti ir groti taip, kaip noriu pati, nes „saviruošos virtuvė“ lieka praeity, tad galima atsiduoti tam momentui. Svarbiausia, kad grojant būtų gera pačiam, nes tuomet ir klausytojas jaus didesnį malonumą, jam nereikės jaudintis dėl atlikėjo“, – tikino A. Drakšaitė.
Pašnekovė teigė, kad emocijos stipriai užvaldo ir nulipus nuo scenos. Jos nuomone, svarbu po pasirodymo pasidžiaugti savimi, o ne graužtis dėl kiekvienos netinkamai sugrotos natos, nes „muzikos unikalumas ir slypi tame klaidos momente“ – tos klaidos antrąsyk pakartoti neįmanoma. Merginos manymu, svarbu, kad būtų palanki nuotaika groti. Jei jos nėra, geriau instrumentą padėti ir laukti to momento.
Groti smuiku A. Drakšaitę Kretingos meno mokykloje mokė smuiko mokytoja Dalia Pocienė. Merginos įspūdžiai– išskirtiniai. „Dalia Pocienė – profesionali pedagogė, kurios patarimo galiu paprašyti ir šiandien. Mokytoja išmokė, kaip svarbu yra klausytis kitų, plėsti muzikinį akiratį, lankytis koncertuose“, – tvirtino Aistė. Per septynerius metus ir mokytoja D. Pocienė, ir koncertmeisterė Virginija Ruzgienė tapo tarsi jos šeimos dalimi.
„Kai mokiausi, dažnai būdavo sunku, mokytoja labai daug reikalaudavo, buvo ir ašarų, ir gailesčio sau, kad po pamokų draugai turi laisvo laiko, o aš kone kasdien pėdinu į meno mokyklą. Bet šiandien esu dėkinga, nes, ką turiu dabar, be mokytojos Dalios nebūtų įvykę. Ji ne tik išmokė groti, bet ir elgesio scenoje“, – teigė mergina.
Jai įsiminė ir savaitgalio rytai meno mokyklos salėje prieš konkursus, jaudulys, ruošiantis groti. „Repeticijos būdavo vėlyvos, vakarais vykdavau į Stasio Šimkaus konservatoriją. Tuomet dar nesuprasdavau, kodėl mokytoja taip jaudinasi – juk reikės tik pagroti. Ryškiausias įvykis turbūt pirmas rimtas išėjimas į sceną grojant solo su orkestru Jaunųjų talentų festivalio-konkurso finale. Orkestras nuostabus, teko garbės spausti ranką pačiam maestro Sauliui Sondeckiui, buvo susirinkusi didžiulė publika – stovėti vaikui tokioje scenoje buvo kažkas neįtikėtino, o būti įvertintai antra vieta – nerealu. Taip pat įsimintinas Balio Dvariono konkursas. Patekęs į antrą turą, turi galimybę dalyvauti meistriškumo pamokoje su profesoriumi Jurgiu Dvarionu. Šia galimybe nusprendžiau pasinaudoti“, – dalijosi A. Drakšaitė.
Mergina dvejojo, mokytis ar ne S. Šimkaus konservatorijoje, tačiau, paskatinta artimųjų, įstojo. Tada ji negalvojo, kad su muzika sies ateitį, prieš išvykdama patyrė nežinomybę: kitas miestas, gyvenimas bendrabutyje, nauji žmonės.
„Retai žmogui būna, jog supranti, kad nori sieti gyvenimą su konkrečia veikla, nes niekada nežinai, kas laukia rytoj ir ko tu norėsi iš gyvenimo“, – akcentavo pašnekovė.
Vienuoliktoje klasėje merginai teko apsispręsti, ką toliau studijuoti, kur norėtų tobulėti ir kuo būti. Tuo metu vienas žmogus pakeitė jos požiūrį į muziką ir ji suprato, kad šią veiklą turi tęsti. Rinktis muziką skatino konservatorijos surengtos išvykos į Vokietiją, Italiją, Rumuniją, kur Aistė patyrė, kaip kitų šalių moksleiviai mokosi muzikos, kokios jų galimybės ir koks bendraamžių lygis svetur.
Tęsia muzikos studijas
Prieš trejus metus A. Drakšaitė stojo į LMTA. Stojamasis egzaminas vyko Kaune, reikėjo groti pagal reikalavimus, taip pat buvo užduodami klausimai, susiję su norima specialybe, apie Lietuvos kultūrinį gyvenimą, kūrinius, žymius atlikėjus ir dėstytojus. „Pradžia buvo tikrai sunki, būta nesėkmių, todėl reikėjo įrodyti sau, kad galiu geriau. Iki dabar mokausi pas M. K. Čiurlionio kvarteto pirmąjį smuiką Joną Tankevičių. Jo dėka ir kantrumu sunkumus pavyko išspręsti. Žinojau, kad noriu mokytis pas jį, todėl abejonių nekilo, – prisiminė A. Drakšaitė ir pridūrė: – Jei labai nori, viskas įmanoma, svarbu būti apsuptai žmonių, suprantančių tavo veiklą, nepamiršti kitų veiklų ir pomėgių, kurie suteikia laimės.“
Anot A. Drakšaitės, pirmaisiais metais LMTA jai buvo šokas, nes paskaitos vykdavo rytą, po dvi–tris per dieną – pagroji keturias valandas, ir viskas. „Buvo keista, kad lieka pakankamai laiko. Konservatorijoje tekdavo lankyti bendrojo lavinimo pamokas, o mokantis akademijoje, viskas kitaip – joje svarbu įdėti pastangų dirbant paskaitose, mokytis sistemingai, reikia asmeniškai dirbti pačiam. Dabar mokausi būti atlikėja. Tai – labai individualu, viskas priklauso nuo to, kiek įdedi darbo įdedi“, – tvirtino pašnekovė.
Pandemija tapo iššūkiu
Dabartinė situacija stipriai pakenkė Aistės studijoms, nes būtinas nuolatinis kontaktas: svarbu sekti kūno judesius grojant, kad būtų galima išvengti klaidų ateityje. Nors ir studentai, ir dėstytojai atiduoda daug jėgų, kad darbas vyktų sklandžiai, nuotolinis darbas gyvam neprilygsta. Taip pat nuotoliniu būdu neįmanoma groti ansamblyje, o tai taip pat svarbu.
„Bendraminčių rasti nesunku – per daugiau negu trylika metų sutikau labai daug žmonių. Grojame ansambliuose, orkestruose, susipažįstame ir koncertuose. Smuiku ir muzikos atlikimu domisi ir tuo neužsiimantys žmonės. Taip pat džiugu, kad jaunimui ši veikla neatrodo senamadiška, o, kol tokių žmonių bus, bus ir atlikėjų, ir koncertų – tai leis kultūrai klestėti“, – mąstė mergina.
Merginą itin žavi lietuvių smuiko legenda Raimundas Katilius, taip pat Jascha Heifetz, Maxim Vengerov, Hilary Hahn – šie atlikėjai yra savo srities profesionalai, turi savitą atlikimo manierą ir stilių. Vis dėlto, merginos nuomone, galima žavėtis atlikėjais, bet lygiuotis pirmiausia reikia į save, o ne kitus, taip pat svarbu bandyti save pranokti.
Baigusi LMTA bakalauro studijas pašnekovė ketina rinktis magistro studijas, galbūt įgyti praktikos svetur, kada nors suburti nedidelį ansamblį, svarsto galimybę mokyti vaikus griežti smuiku. Vis tik ji labiau mėgsta tyliai svajoti, negu planuoti ateitį, o apie karjerą jai kalbėti sunku, nes dar yra jauna ir tik bando įsitvirtinti šioje sferoje.
„Manau, kad be muzikos tiesiog būtų labai tuščia, juk ji beveik visur, jei ne filmų muzikiniai takeliai, ne radijas važiuojant mašina ar autobusu, ji skamba galvoje. Muzika prisitaiko prie žmogaus emocijų – jei liūdna, užtenka paklausyti kokios devyniasdešimtųjų dainos ir nuotaika kaipmat atsiranda. Muzika gali padėti išsiverkti, be to, kokia šventė būtų be muzikos. Ji tiesiog mūsų palydovas diena iš dienos“, – muzikos svarbą apibūdino A. Drakšaitė.
Linas DAUGĖLA
„P. n.“ akademijos narys
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą