Vaclovas Salys - pirmasis tremties metraštininkas Rietave

Dana Lukauskienė

2019-12-27 07:24

Dabar kiti laikai. Daugelis mūsų gyvename pavalgę, mūsų vaikai gali rinktis norimą išsilavinimą, laisvai keliauti, dirbti, yra gerai įvaldę informacines technologijas. Deja, bet darbas ne visus traukia.

Žvilgsnis įbestas į moderniausius kompiuterius, telefonus, knygos, eilės – lieka nuošalyje. Duonos, sudrėkintos vandeniu kriaukšlė ir cukrus – jau nebėra didžiausias delikatesas.

O štai yra žmonių, kurie mena kitokius laikus. Sugrįžęs iš tremties žmogus, sugeba branginti kiekvieną akimirką, kiekvieną minutę, nereikalaudamas iš gyvenimo nieko. Toks yra ir pirmasis tremties metraštininkas Rietave – Vaclovas Salys.

„Nieko nebebijau“

Tremtiniams teko išgyventi baimę, šaltį, maisto trūkumą, žiaurias gyvenimo sąlygas ir sunkų darbą.

Tačiau dabar – visos negandos jau praeity. 2020-aisiais Vaclovas jau skaičiuos 95-erius savo gyvenimo metus, nors sveikata jau kiša koją, tačiau rietaviškiui, pirmajam tremties metraštininkui, optimizmo netrūksta.

Vaclovo namuose šilta, jauku. Vos tik atėjome, mus pasitiko du paukščiai – dekoratyvinis žvirblis ir kanarėlė, kurie darnoje ir sandoroje gyvena kartu su Vaclovu, rytais jam pagieda.

Garbaus amžiaus senjoras džiaugiasi galėdamas rūpintis paukšteliais. Kuomet jau į Lietuvą beldėsi Nepriklausomybės banga 1988 metais, Vaclovas, tapo pirmuoju Rietavo tremtinių sąjungos pirmininku.

Jis vis dar turi išsaugojęs unikalų, anuomet ranka rašytą, Rietavo tremtinių sąjungos archyvą. Pasiteiravus, ar politiškai jautriu ir labai trapiu laikotarpiu baimės nebuvo, dalyvauti visuomeninėje veikloje, kuri galėjo užrūstinti to meto valdžią, Vaclovas ramiai atsakė: „Aštuonerius metus praleidau Sibire, o nuo to laiko, nieko nebebijau“.

Pirmasis tremties metraštininkas

„Mes, senoliai, išgyvenome tikrai sunkius laikus, bet visuomet mums Lietuva buvo brangesnė už viską. Supraskite, kad tėvynę reikia mylėti ir puoselėti, nes nežinia, kada gali jos netekti“, - teigia Vaclovas Salys.

Pirmieji Rietavo tremtinių sąjungos nariai, konstatavo, kad to meto ištremtų žmonių likimai buvo tragiški. Žmonės buvo persekiojami, kalinami, kankinami, išplėšiami iš savo gimtųjų namų, tremiami į Sibirą.

Tremtiniai nebuvo laikomi lygiateisiais su tais, kurie anuomet dirbo Stalino nurodymams. Todėl Rietave įkurta Tremtinių Sąjunga stengėsi grąžinti istorinę tiesą, kovojo už lygias žmonių, o ypač – patyrusiųjų tremtį, represijas, teises.

Tai yra užfiksuota ir Vaclovo išsaugotuoses rankraštiniuose archyvuose. Vienas svarbiausių Rietavo tremtinių sąjungos tikslų – rinkti ir fiksuoti tremtinių prisiminimus, kad jie nedingtų istorijos užmarštyje.

Buvo renkamos žinios apie tremties vietas ir žuvusiuosius, svarstoma apie galimybę įkurti tremties muziejų. Buvo telkiama bendruomenė pagalbai tremtiniams ir jų reabilitavimui bei turto susigrąžinimui. Juk iš žmonių buvo atimta visa, ką jie turėjo, ką užgyveno.

Rietavo tremtiniai stengėsi organizuoti savitarpio pagalbą, dalintis teisinėmis žiniomis, taip pat siekiama buvo fiksuoti, surašyti visus ištremtus iš tuometinio Rietavo valsčiaus. Buvo svarstoma, kaip pastatyti paminklą Rietavo tremtiniams. Šis paminklas dabar jau stovi Rietavo kapinėse.

Vizitas pas tėvus baigėsi tremtimi

Vaclovas Salys užaugo Rietavo savivaldybėje esančiame Vitkelių kaime, baigė Rietavo mokyklą, vėliau stojo į Plungės Kapucinų gimnaziją. Po gimnazijos – į aukštąją mokyklą Kaune, vėliau mokėsi Klaipėdos žemės ūkio technikume.

Jau buvo baigiamieji metai. Prieš pat tremtį, Vaclovas, dar būdamas studentu, grįžo namo, aplankyti tėvų, mokslai buvo beveik baigti, liko tik pasiimti diplomą. Deja, sugrįžimas į tėvų namus buvo didžiulė klaida.

Nes būtent tuomet, 1949 metų kovą vyko trėmimai. Į tremiamų šeimų sąrašą buvo patekusi ir Salių šeima. Tremiamos buvo šviesesnės, turtingesnės šeimos, o Vaclovo tėtis buvo baigęs puskarininkių mokyklą, buvęs vienos brolijos pirmininku.

1949 metais neteko namų

Vaclovas pasakojo, kad anuomet tėvas namie nenakvojo. Jis sužinojo, kad yra įtrauktas į tremiamųjų sąrašus ir pabėgo, slapstėsi gretimame kaime. Manė, kad Sovietų valdžiai reikalingas tik jis, nesitikėjo, kad bus liečiama ir šeima. „Atsimenu apie 2 valandą nakties pradėjo brautis į mūsų namus.

Galėjau išsiginti savo namiškių, kadangi nebuvau priregistruotas tėvų namuose, bet tada būtų mane gaudę kaip banditą. Nespėjom susigriebti netgi dokumentų, vos kelias paklodes ir lašinių paltį tepasiėmėm.

O tėvas, sužinojęs, kad vežama jo šeima, pats atvyko į policiją, prisidavė. Trėmimai vyko 1949 metų kovą. Ištrėmė visą šeimą, 1890 metais gimusį tėvą Petrą Salį, tais pačiais metais gimusią Salienę Barborą, 1925 gimusį Vacį Salį.

Tremiamas buvo brolis Justinas, gimęs 1930 metais, 1931 metais gimusi sesuo Benedikta, brolis Alfonsas ( g. 1934) ir Jonas ( g. 1908) “. Neteko savo namų visa Salių šeima. Iki Rietavo milicijos keliavo arkliais, vėliau automobiliu – į Plungę, o iš ten traukinio vagonuose dardėjo ilgiau nei mėnesį už Uralo kalnų.

Pora dienų teko praleisti stovinčiame traukinyje, uždarytiems vagonuose. Lietuvoje liko stiprus, sunkiai uždirbtas ūkis – 90 ha dirbamos žemės, jaučiai, žemės ūkio padargai. Vaclovo šeima buvo ištremta į Krasnojarsko apskritį, Rybinską. Traukiniu iki tremties vietos keliauti teko visą mėnesį.

Kūną paliko ant varstoto

Anot Vaclovo, iki Baltarusijos sienos žmonės, kurie buvo traukinio vagonuose negavo jokio maisto, tik kirtus sieną tremiamieji buvo pamaitinti ir pagirdyti. Duodavo sriubos ir mažytį griežinėlį dešros.

Taip pat maisto davinyje buvo gabalėlis cukraus ir žiupsnelis druskos. Vandens žmonėms duodavo kas antrą dieną ir tik tada, jei traukinys stovėdavo ilgiau nei 2 valandas.

Žmonės gamtinius reikalus atlikdavo šalia traukinio, griežtai sargybos prižiūrimi. Traukinyje buvo krosnelė, kūrenosi, nepaisant to buvo labai šalta.

„Apie nieką kita negalvojome, tik kur mus veža? Kas mūsų laukia? Kaip reikės gyventi ir išgyventi? Išvykę pavasarį, kuomet Lietuvoje jau sprogo medžiai, atvykome į gūdžią žiemą. Sniego buvo labai daug.

Žmonės turėjo lašinių, bet niekas neturėjo įsidėję peilių. Teko atplėšti traukinio durų skardinį apvadą, kad į jį, ilgokai padžyrinus, galėtų lašinių šmotelį atsipjauti“, – pasakojo pašnekovas.

Jis pamena, kad traukinyje susipažino su nėščia moterimi – Ilginiene bei jos anyta. Jos taip pat buvo tremiamos. Iki pat šių dienų Vaclovas mena, kaip į pasaulį, čia pat, traukinio vagone atėjo nėščiosios Ilginienės kūdikis.

Moteris, neatlaikiusi kratymo, ties Uralo kalnais, pradėjo gimdyti. Kūdikis gimė sveikas, bet po keleto dienų mirė gimdyvės anyta. Augusiai moteriai ši kelionė buvusi per sunki.

„Mudu su broliu tuomet buvome stiprūs, jauni. Tad vienoje geležinkelio stotyje gavome paliepimą išnešti mirusios moters kūną.

Nežinau, kokia tai buvo stotis, radome su broliu dirbtuves, įėjome į jas ir padėjome velionės kūną, tiesiai ant varstoto.

Skaudu buvo ją palikti nelaidotą purvinose dirbtuvėse, bet nieko negalėjo tuo metu pakeisti. Gaila, kad nesužinojome, koks tos gyvenvietės pavadinimas, būtų galėję nors žvakelę uždegti“, – pasakojo tremtinys.

Jis atviravo, kad grįžęs iš tremties, ligoninėje sutiko žmogų, kuris dalijosi savo istorija, pasakojo, kad gimė traukinio vagone. Vaclovas suprato, jog tai kartu keliavusios Ilginienės sūnus, jo atėjimą į šią žemę jis pats matė ir puikiai pamena.

Sunkiai dirbančiam vyrui – Sibiras tapo namais

Sibire išlaipintiems tremtiniams pačia pirmą dieną buvo pasakyta - kaip norit, taip gyvenkit. Sunkiausia buvo septyniasdešimtmetei Vaclovo mamai, kuri nemokėjo rusų kalbos ir sunkiai susikalbėjo su vietiniais gyventojais.

Žiema, šaltis, nepriteklius neatgrasę vyro nuo darbo. Jis stojo į sunkiai dirbančių vyrų gretas. Apsigyveno jie buvusiame sovietinės valgyklos pastate, kuris buvo paverstas barakais. V. Salys, kartu su kitais vyrais kibo į darbus taigoje. Jiems teko didžiuliame šaltyje kirsti, tempti ir krauti į traktorių medžius.

Tačiau ir čia, jis išgyveno didžiulę nelaimę. Siautė pūgos, oras buvo labai sausas, žmonės nušaldavo galūnes, kojas, pirštus, ausis. Į darbą reikėdavo nuvykti dar prieš aušrą. Vaclovo pareiga buvo atitempti ir prikabinti rąstus prie traktoriaus. Vieną darganotą rytą vyriai išvyko į darbą.

Jie sumąstė sutrumpinti kelią, vykdami ne aplinkui, o tiesiai per kalną. Deja, įvyko didžiulė nelaimė. Traktorius slydo atbuline eiga nuo kalno, vertėsi. Žuvo visi sėdėjusieji traktoriuje, laimei, kadangi kartu vykęs Vaclovas buvęs rąstų prikabinėtojas, jis nebuvo įleidžiamas į traktoriaus kabiną, tad vienintelis išsigelbėjo.

Ši, jo akyse įvykusi eismo nelaimė, ir komandos narių žūtis labai paveikė tremtinį. Jis pasakojo, norėjęs nusižudyti. Nebegalėjo toliau dirbti tokio darbo. Jo tėvas, paprašęs sūnų leisti į mokslus, kad nereikėtų taigoje dirbti.

Sibire jis baigė baldų gamybą. Darbščiam vyrui Sibiras tapo namais. Anot jo, rusai buvo geri žvejai bei medžiotojai, tačiau ūkininkai prasti, tad jų šeima greitai pelnė pasitikėjimą, pagarbą ir pripažinimą. Jis pats savo rankomis dekoravo namus, pasidirbino Sibire raižiniais puoštą lovą.

Čia, jis sutiko ir savo gyvenimo draugę Zosę Norvaišaitę. „Nesusituokus tėvai nebūtų leidę gyventi kartu, tad teko ieškoti lietuvio kunigo ir atšokti vestuves. Surengė jie dvejas iš karto, nes tą pačią dieną tuokėsi ir Zosės brolis Meletonas.

Jis rodė vestuvių nuotraukas, kurios liudija, jog vestuvės buvusios linksmos, muzikantų jose netrūko. 1957 spalį, Vaclovas su dviem vaikais grįžo į Lietuvą. Su savo žmona jis laimingai išgyveno 40 metų, deja, ji jau iškeliavo Anapilin, sirgo.

Sibire - eilės ir dainos

Stasys rodė vis dar išsaugotą savo užrašų knygelę, kurioje sukauptos eilės ir dainos padėjo išgyventi tremtyje. Jis netgi buvo parašęs knygą apie savo šeimos gyvenimą tremtyje.

Deja, ji nebuvo išleista. Nes į Vilnių rankraščius vežęs draugas pateko į avariją, netoli Trakų automobilis ir rankraščiai sudegė. Dabar, pirmasis tremties metraštininkas Rietave, gyvena ramybės periode. Jau nebereikia dirbti, kartais pažiūri televizorių, paklauso radijo.

Skaityti mato tik pasiėmęs lupą. Jis džiaugiasi, kad po sunkios ligos dingusi kalba, pamažu atsistato. Jo namus puošia paties sumeistrauti baldai, mediniai paveikslai ir unikalios medinės grindys, kurios primena kilimą.