Kiek daugiau dėmesio kalbai ir tarmėms skiriama ir televizijoje. Štai etnomuzikologė, laidų vedėja, profesorė Zita Kelmickaitė daug laiko yra praleidusi kaimuose ir yra parengusi ne vieną laidą apie tarmes. Ji ėmėsi misijos priminti, kaip svarbu nepamiršti savo praeities ir ištakų. „Jeigu norime patirti žmonių įvairovę, tai turime stengtis išlaikyti tarmes. Yra daugybė žmonių, kurie nedeklaruoja, kad moka kalbėti tarmiškai, ir labai dažnai matai savo kolegą, kuris šneka normalia, gražia gramatiška bendrine kalba, tik pakelia telefoną ir jau sako: labas, mamyt, a pareje visi, - jis perjungia savo kalbą į namų kodą“, - sakė Z. Kelmickaitė.
Tarmės yra išskirtinumo ženklas, rodo priklausymą tam tikram regionui, kilmę. „Gal tu tarmiškai kalbi su savo tėvu, mama arba tetule ir daugiau su niekuo. Bet prisiminkite, kaip žmogus pažvalėja, kai pradeda kalbėti tarmiškai. Įvedus bendrinę lietuvių kalbą tarmės buvo tarsi užmirštos, nustumtos į šalį“, - teigė etnomuzikologė.
Vilniaus universiteto Baltistikos katedros profesorius Bonifacas Stundžia pasiūlė prisiminti, kad tarmių plotas yra labai margas, o įvairovė labai didelė. „Lietuvoje yra dvi svarbiausios tarmės - aukštaičių ir žemaičių. Tos tarmės skyla smulkiau į patarmes, o šnektų dar kiek yra, tai kas čia jas suskaičiuos. Tarmės susiformavo todėl, kad žmonės buvo sėslūs. Pavyzdžiui, Rusija turi didžiulį šalies plotą, tačiau ten yra tik dvi tarmės, o skirtumas tarp jų nėra didelis. Taip įvyko todėl, kad tautos kraustėsi, maišėsi, keitėsi, priešingai negu lietuvių, latvių, estų, norvegų, švedų, vokiečių tautos, kurios turi daugybę tarmių“, - pasakojo B. Stundžia.
Į tarmes skirtingose šalyse ir požiūris nevienodas. B. Stundžia prisiminė: „Šveicarijoje kalbėti tarmiškai net ir oficialiose situacijose yra įprasta, o štai Prancūzijoje vyrauja opinija, kad nėra tarmių, yra viena graži prancūzų kalba (nors ir jie turi tarmių). Ir Lietuvoje, jeigu čia nebūtų buvę sovietmečio, tai, manau, žmonių požiūris į tarmes būtų buvęs panašus į šveicarų“.
Bendrinė kalba ir tarmės tarpusavyje yra susijusios. Išliekant savitam taip pat reikia mokėti ir susikalbėti. „Prieš kokius dvidešimt metų po tradicinės liaudiškos šventės sulipo į autobusą aukštaičiai, žemaičiai ir dzūkai. Kad būtų smagiau važiuoti, dzūkai pasiūlė dzūkišką dainą uždainuoti, tačiau viena dzūkė paklausė: tai kaip dainuosim dzūkišką dainą, juk žemaičiai nemokės. Žemaičiai tada siūlė žemaitišką, bet tada kiti nesupras. Galiausiai visi atrado bendrą lietuvišką dainą ir sudainavo „Augo girioj ąžuolėlis“, - prisiminė Z. Kelmickaitė.
Tad koks likimas laukia tarmių? Profesorius B.Stundžia sako, kad tarmės, kaip reiškinys, neišnyks niekada, kol kalba bus gyva. „Tarmės yra dabarties dalis, tai kaip gyvūnijos ar augalijos pasaulis, kur kartais įrašome ką nors į Raudonąją knygą. Tarmės ar šnektos išnykimas, kaip sakė Aleksas Girdenis, yra didesnis nuostolis negu kokio nors gyvūnėlio ar augalėlio išnykimas, nes tai yra savito požiūrio į pasaulį išnykimas, kultūros reiškinio praradimas“, - teigė B. Stundžia.
„Mums nereikia gėdytis skirtingų gėlių, mes turime pasidžiaugti, kad jos skirtingos. Turi mokėti užuosti kiekvienos gėlės kvapą. Jeigu mes sugebame įvertinti „Chanel“ kvepalus, kodėl savo tarmių kvapo mes nesuprantame“, - klausė etnomuzikologė Z. Kelmickaitė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą