Kafka, Orwellas ir Gavelis, arba Lietuvos mokykla 2025-aisiais
Vilniuje gali būti sudeginta dešimt tūkstančių saugumo bylų, ir liks neaišku, ar išvis buvo trijulės tribunolo nuosprendžiai, ar tie dešimtys tūkstančių žmonių išties buvo vežami į Sibirą, ar tie žmonės išvis egzistavo. Jų lyg nė nebuvo.
Tačiau jie juk buvo. Tai buvo ar nebuvo? Nebuvo, žinoma, nebuvo, teigia kuo oficialiausios įstaigos, grėsmingai mojuodamos herbiniais antspaudais.
Buvo, visais šventaisiais prisiekiam, kad buvo, šnabžda tūkstančiai bevardžių šešėlių, kvepiančių drėgna žeme. Kokią išvadą galite padaryti? Vieną vienintelę: IR buvo, IR nebuvo – viskas lygia greta, vienu metu“,
– rašė Ričardas Gavelis 1990-aisiais.
Ir kalbėjo Gavelis apie sovietmečio Vilnių, sovietmečio Lietuvą, kurioje Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė tvirtino: buvo 1939-ųjų Molotovo-Ribbentropo paktas.
O sovietų valdžia atsakydavo: meluojate, juodinate tarybinę tikrovę – nėra 1939-ųjų pakto, yra 1940-ųjų Liaudies seimo nutarimai...
Sąjūdžio ir pirmaisiais atkurtos valstybės metais iš Gavelio liudyto pasaulio visomis jėgomis stengėmės išsiveržti. Bet štai, ir vėl į jį grįžtame. Ir savo mokyklas, mokytojus, mokinius į Kafkos, Orwello, Gavelio vaizduotą pasaulį stumiame.
„[Mokyklinės] programos nuolat klastojamos. Įsivaizduokite vadovėlių autorius, jeigu vienos asmenybės išimamos, kitos atsiranda. Mokytojai pasimetę – ką mokyti ir iš ko? <...> Prisiminiau vieną pavyzdį. 2023 m. Kęstučio nebuvo, tada egzamine jis atsirado, po egzamino jis atsirado programose.
Kas tai, jeigu ne dokumento falsifikacija?“ – orveliškos dabarties tikrovės patirtimi šiomis dienomis socialiniuose tinkluose dalinasi istorijos mokytojas ir vadovėlių autorius Algis Bitautas.
Kad stumiame savo mokyklą, sykiu ir visuomenę, į tokią „tikrovę“, teigiu ir pats, susidūręs su kertiniu Lietuvos švietimo sandu – su ugdymo turiniu, su dabartiniu jo „tvarkymu“.
Civilizuotos valstybės šiam sandui skiria ypatingą dėmesį, tvarko jį labai atsakingai. Mat rimtų tyrimų yra įtikintos: nuo mokyklinių programų turinio priklauso būsimos visuomenės savivoka, mąstysena ir elgsena.
O Lietuvoje ugdymo turinys patikimas anoniminei saviveiklai ir gramzdinamas į „rytietiškos mistikos“ ūkus.
Galutinai tokia saviveikla ir jos kuriama migla privertė patikėti kolegė Jurgita Šiugždinienė, buvusi švietimo, mokslo ir sporto ministrė, ir kolega Paulius V. Subačius, vyriausias Vilniaus universiteto rektoriaus patarėjas, po vienos televizijos laidos mane viešai apkaltinę melu.
O LRT televizijos laidoje, rodytoje rugsėjo 23-iąją, Alfredo Bumblausko kalbinamas, pastebėjau, kad, jau Rusijai visomis pajėgomis užpuolus Ukrainą, mūsų Seimas 2022-aisiais paskelbė naujas mokyklines programas, kad naujoje lietuvių kalbos ir literatūros programoje tarp lietuvių literatūros autorių neliko Martyno Mažvydo, bet atsirado Ivanas Krylovas, neliko Algirdo Juliaus Greimo, Vytauto Kavolio, bet atsirado Barackas Obama, kad buvo kategoriškai atmestas dalies mokytojų švietimo ministrei išsakytas pasiūlymas įtraukti į ugdymo turinį ukrainiečių klasiką Tarasą Ševčenką, kad naujoje istorijos programoje neatrasime tautos ir tiesos sąvokų (TV laidos 4.10; 12.20–13.20; 13.45; 15.30; 19.45–21.30 minutės).
Laidoje net kelis kartus pakartojau, kad kalbu apie 2022-aisiais ministrės patvirtintas ir Seimo paskelbtas mokyklines programas.
Po kelių dienų mielos Jurgitos Šiugždinienės seniai nenaudotoje politikės veidaknygėje atsirado įrašas, kad, tai sakydamas, meluoju, nes „nėra programoje Krylovo, o Mažvydas yra“. Šiugždinienės įrašu su skambiais prierašais tuoj pat pasidalino VU rektoriaus vyriausiasis patarėjas Paulius V. Subačius ir jo rato jaunimas.
Kaip man mesto kaltinimo „įrodymą“ kolegė Šiugždinienė pateikė nuorodą į svetainę emokykla, kurioje mokyklinės programos paskelbtos su gražiais paveikslėliais, bet pertvarkytos – čia jos redaguotos, visiškai kitokios struktūros, be straipsnių numeracijos.
Tad darsyk atsiverčiau Seimo svetainėje paskelbtą 2022-ųjų mokyklinę programą, pacitavau jos ištrauką su Ivanu Krylovu Šiugždinienės politikės veidaknygėje, paaiškinau, kad ji klysta ir savo gerbėjus klaidina dėl Martyno Mažvydo – jis tikrai išbrauktas iš literatūrinės programos dalies ir paliktas tik kalbos programoje kaip kalbos reiškinys.
Palyginau: jei Maironį įrašytume į kalbos programą greta Jono Jablonskio ir Kazimiero Būgos skirsnyje „Bendrinė kalba“, ar galėtume tvirtinti, kad Maironis yra literatūros programoje tarp lietuvių rašytojų?
Kitą dieną sulaukiau dar vieno kolegės Šiugždinienės kaltinimo melu ir naujos nuorodos – šį kartą į Seimo svetainėje paskelbtą programą.
Atsidaręs nuorodą, programoje neatradau viso straipsnio, kuriame Krylovo būta. Susiradau išsisaugotą nuorodą į 2022-ųjų programą, apie kurią laidoje ir kalbėjau, – joje Krylovas yra.
Šia savo keista patirtimi pasidalinau veidaknygėje: nejaugi Seimo svetainėje mokyklinės programos klastojamos?
Greitai sulaukiau Juozo Oleko, buvusio kolegos pirmoje vyriausybėje, dabartinio Seimo pirmininko, skambučio: paprašysiąs svetainės tvarkytojų, kad išsiaiškintų ir man visą medžiagą atsiųstų.
Padėkojau.
Netrukus savo veidaknygėje rūstų reikalavimą anoniminio „mes“ vardu paskelbė kolega Mantas Adomėnas, kadaise „Sietyno“ korespondentu buvęs, reportažus rašyti mokytas, vėliau Seimo nario ir užsienio reikalų viceministro pareigas ėjęs:
„Jei esi garbingas ir padorus žmogus, atsiprašyk Jurgitos Šiugždinienės ir pašalink tą šmeižikišką postą. Jei ne – na, tada tiesiog žinosime kas esi, Dariau.“
Pažadėjau Mantui Adomėnui atsakyti, susipažinęs su Seimo kanceliarijos atsiųsta medžiaga.
Tai ir darau.
O gauta medžiaga atveria išties orvelišką tikrovę. Ir tik patvirtina mano nuomonę apie mielų kolegų Šiugždinienės ir P. V. Subačiaus pasitelktas Rusijos tarnybų seniai naudojamas „informacinės psichologinės operacijos“ priemones.
Kodėl?
Paaiškinu.
Viešai kaltindami mane melu, Šiugždinienė ir P. V. Subačius nutyli, kad 2022-ųjų rugpjūčio 24-ąją švietimo ministrės patvirtintoje programoje Krylovas tikrai buvo, kad buvo jis ir vos po mėnesio – 2022-ųjų rugsėjo 30-ąją – ministrės tyliai tyliai pataisytoje programoje, kad išbrauktas Krylovas tik po metų – 2023-iųjų rugsėjo 5-ąją, jau kito ministro – Gintauto Jakšto – įsakymu. Ir vėl labai tyliai.
Sąmoningai klaidindami savo įrašų skaitytojus, kolegos davė nuorodą į perredaguotą ir metais vėliau Seimo svetainėje paskelbtą dokumento variantą.
Kodėl buvusi ministrė Šiugždinienė, mano veidaknygės draugė, šitaip elgiasi, kodėl šitiek laiko tylėjo? Juk apie naujas mokyklines programas viešai kalbu ir rašau daugiau nei trejus metus.
Kodėl jau 2023-iųjų rudenį nebrūkštelėjo pastabos: „taip, Krylovas buvo 2022-ųjų programoje, bet po metų išbrauktas“?
Mat tokia pastaba būtų pripažinusi, kad naujos mokyklinės programos, pačios ministrės visuomenei pristatytos kaip didis laimėjimas, turėjo ydų, kad tuoj pat taisytos.
Ką dar nutyli mieli kolegos Šiugždinienė ir P. V. Subačius? O nutyli esminius dalykus:
pirmąkart atkurtoje Lietuvos valstybėje ministrės patvirtintos programos yra anoniminės – jose nerasime programų rengėjų pavardžių;
pirmąkart programos nėra išspausdintos – pasiekiamos tik lengvai „tobulinamoje“ elektroninėje erdvėje;
pirmąkart vos patvirtintos programos išsyk keičiamos, „tobulinamos“ – ir tai jau padaryta net 10 kartų;
beveik visi šie „patobulinimai“ Seimo svetainėje pateikti be lyginamųjų variantų ir nė viename „patobulintame“ programos tekste nepažymima, kas yra pakeista;
programų „patobulinimai“ nebuvo nei visuomenei, nei švietimo bendruomenei viešai pristatyti, paaiškinti ir pagrįsti.
Juk „viskas teisėta“, – sušuks mieli kolegos Šiugždinienė ir P. V. Subačius.
Taip, „teisėta“, kaip „teisėti“ buvo ir tikrovę klastoję komunistų partijos centro komiteto nutarimai.
Tačiau toks švietimo ministrės ir jos įpėdinių elgesys yra bjaurios patyčios iš mokyklos, mokytojų, mokinių, jų tėvų. Tai patyčios iš visuomenės.
Toks elgesys yra neprofesionalus, necivilizuotas, laužantis visas europines ugdymo turinio atnaujinimo taisykles, kurių iki šiol Lietuvoje laikytasi.
Atskiros ugdymo programos ar jų grupės atnaujinamos ir Europos kraštuose.
Bet daroma tai ne vos mėnesiui prabėgus po naujų programų patvirtinimo, ne slapčia, ne anonimiškai, o remiantis tam tikra tvarka:
visų pirma sulaukiama argumentuotų pasiūlymų, kodėl vieną ar kitą programą atnaujinti būtina; tada įsakymu ar potvarkiu sudaroma darbo grupė, kuri atnaujinimo projektą parengia; tada darbo grupė projektą pristato visuomenei ir skiriamas laikas viešoms konsultacijoms; šių konsultacijų metu gautas pastabas apibendrinus, programa atnaujinama; atnaujinimai pristatomi ir paaiškinami bent švietimo bendruomenei.
Deja, Lietuvos sostinėje Vilniuje nieko panašaus nevyko. Kodėl? „Nes Vilnius – Visatos Subinė“, – vėl pakartotų Ričardas Gavelis.
Liūdna, bet guodžiančio žodžio jam atsakyti nerastume.
Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook
Dainiaus Labučio ir agentūros ELTA nuotrauka.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą