Dr. Algimantas Bučys: Lietuvių karaliai Lietuvos istorijoje - faktai prieš mitus (pabaiga)

Pirmoji dalis

Antroji dalis

Trečioji dalis

Ketvirtoji dalis

Penktoji dalis

Šeštoji dalis

Kaip šiandien turėtume vadinti senovės Lietuvos monarchiją?

Akivaizdu, kad atsakant į šį klausimą galime pasidžiaugti, jog vis nuosekliau tolstama nuo tradicinių istoriografinių dogmų.

Naujausių, metodologiškai modernių Lietuvos istorijos tyrimų autoriai XXI šimtmetyje vis dažniau taiko senovės Lietuvai naujus tipologinius apibūdinimus.

Neseniai pasirodžiusiaeme kelių autorių veikale „Lietuvos istorija kiekvienam“ (2018) Alfredas Bumblauskas pavadino senovės Lietuvą „nesistemine karalyste“. 

Pasak jo, „visi Lietuvos valdovai vadinosi karaliais (pavyzdžiui, Gediminas laiškuose Vakarams lotyniškai titulaviosi rex; Algirdas laiškuose Bizantijos imperijai – graikiškai basileus). Taip jie buvo vadinami ir Vokiečių, ir Livonijos ordinų šaltiniuose – skirtingai nuo kitų genčių, kurios neturėjo valstybių, vadai aqr net rusų žemių kunigaikščiai. 

Taigi bent jau iki Jogailos tapimo Lenkijos karaliumi 1386 m. Lietuva nusipelno būti vadinama karalyste – tegu ir ne su visias Vakarų pripažinimo atributais, ji vis tiek buvo savotiška, arba nesisteminė karalystė.

Juolab kad Lietuva iš tikrųjų tapo unikalia valstybe Europoje, kartais net laikoma savarankiška civilizacija, nepriskirtina nei lotyniškajai Vakarų Europai, nei bizantiškajai Rytų Europai“ ( Bumblauskas 2018: 79).

Daug anksčiau anglų istorikas S.C. Rowell pavadinino senovės Lietuvą tiesiog „pagonių imperija“, savo veikalo pavadinime įvardindamas jos epochą - „ Lithuania Ascending: A Pagan Empire within East-Central Europe, 1295–1345 (Cambridge, 1994,1995, 1997, 2000; lietuviškai - Rowell, S. C. 

Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva: pagonių imperija Rytų ir Vakarų Europoje, 1295–1345. Vilnius, 2001).

Novatoriškame lyginamajame prof. Z.Norkaus tyrime pagoniškoji Lietuva buvo apibrėžta kaip „nepasiskelbusi imperija“ (žr. Norkus, Z. Nepasiskelbusioji imperija. Lietuvos Didžioji Kunigaikštija lyginamosios istorinės imperijų sociologijos požiūriu. – Vilnius, 2009; ang. An Unproclaimed Empire: The Grand Duchy of Lithuania : from the Viewpoint of Comparative Historical Sociology of Empires; 2017 ).

Mums belieka tik solidarizuotis su XXI a. mokslininkų išvadomis dėl būtinybės istoriškai patikslinti ikikrikščioniškos Lietuvos monarchijos tipologinį bei struktūrinį apibūdinimą, atsisakant ar vengiant tapatintį senovės Lietuvą su kunigaikštija arba kunigaikštyste pagal valstybinę struktūra.

Savo ruožtu apsisprendžiau vartoti knygoje būdingą XIII-XIV a. Europai daugiatautės monarchijos apibrėžimą - „Lietuvos karalystė su pavaldžiais kraštais“ (Bučys 2018, 2019). Tai nėra nauja ar naujoviška sąvoka.

Terminas „karalystė arba karūna su pavaldžiais kraštais arba žemėmis“ turi tarptautinėje istoriografijoje savo tradiciją, kuri šitaip įvardina ir apibendrina, vokiečių istoriko žodžiais tarus, „viduramžių, iš dalies ir naujųjų laikų valstybės susidarymo sistemą, nuo kurios nebuvo nutolta [ Lietuvos atveju – A.B.] dėl didelių erdvės plotų. 

Tai buvo branduolio ir antraeilių šalių sistema“ (Pficneris 1989: 143).

© Karalius Mindaugas

Viduramžių Vakarų Europoje jau buvo plačiai žinomi sudėtinės valstybinės sistemos atvejai.

Pakanka prisiminti to meto Bohemijos ( Čekijos) karalystę su jai pavaldžiomis Moravijos markgrafyste ir Silezijos hercogyste. 

Panašūs tipologiniai ir struktūriniai santykiai buvo senovės Vengrijos karalystėje su jai pavaldžiomis Transilvanijos, Slovakijos, Chorvatijos, Užkarpatės ir kt. žemėmis.

Senovės Lietuvos valstybės atveju tenka konstatuoti pagoniškos Lietuvos karalystės branduolį (etninė Lietuva) ir antraeiles jai pavaldžias Rusios žemes bei Žemgalijos kunigaikštystę. 

Būtent tokia struktūra ir užfiksuota pilnajme Gediminaičių dinastijos pradininko titule : „Gedeminne Dei gratia Letphinorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie (Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis; - Rowell 2003: Nr.14).

Galima diskutuoti, ar tokia sudėtinė valstybės struktūra buvo pakankamai tvirtai sujungta admininstraciniu principu su savo kitakalbėmis ir kitatikėmis sritimis, kad galėtume ją vadinti klasikine imperija, tačiau istorinis faktas lieka instituciniu faktu, pagrįstai vadinant senovės lietuvių valstybę Lietuvos karalyste su jai pavaldžiais kraštais.

Unikalus tuometinėje Europoje ir esminis senovės Lietuvos valstybės fenomenas yra tas, kad ji buvo „pagonių tautos ir pagonių valdovų valdoma valstybė, o bizantiškoji rusų kultūra – tik jos vasalinių sričių civilizacijos fenomenas“ ( Gudavičius 1999: 187). 

Čia pat tenka pridurti, kad titulinės pagonių tautos ir pagonių valdoma valstybė ištisus du šimtmečius nepasidavė ginkluotam prievartiniam krikštui iš Vokiečių ordino pusės ir išsaugojo savo valstybinę nepriklausomybę, priešingai negu senovės Prūsija ir kitos aisčių/ baltų žemės, ilgainiui vokiečių ordinų nukariautos ir kolonizuotos.

Mums dabar lieka oficialiosios valstybinės istoriografijos neatsakytas, nors labiausiai šiuo atveju rūpimas klausimas: kaip šiandieną, XXI amžiuje, vadinsime Lietuvos valdovus?

Spėlioti ar siūlyti įvairius variantus, manau, galima ilgai ir atkakliai, tačiau , manau, nėra reikalo.

Lietuvių tautosakoje viešpatauja tiktai „karaliai“

© Janinos Malinauskaitės pieš.

Nėra jokio reikalo šaukti kokias mokslininkų konferencijas ar skelbti tautos referendumus, kurie savo autoriteto galia nuspręstų, kaip mums dera vadinti senovės Lietuvos valdovus.

Lietuvių tauta jau seniai yra pasakiusi ir įamžinusi savo poziciją šimtmečių tąsos tautosakoje, kurioje ir labiausiai užsispyrę nerasime herojų nei veikėjų, kuriuos tauta vadintų – „duxais“, „dukais“, „kniaziais“, „ksienžentais“, „hercogais“ , „kunigaikščiais“ ir pan.

Visų laikų senoliai prisiminė ir savo vaikaičiams pasakodavo apie karalius ir karalienes, karalaičius ir karalaites. Ir ne todėl, kad jie buvo „istoriografiniai neišmanėliai“, o dėl to, kad savaime laikėsi pasaulio tautų tarptautinės aukščiausių valdovų įvardinimo sistemos visoje Europoje.

Kalbu apie Europos folklorą, kuriame, tarp kitko, nerasime Azijos, Indijos, Afrikos ar ikikolumbinės Amerikos valdovų titulų, tarkim, chanų, maharadžų, chalifų ir pan., kurie mirgėte mirga minėtų kontinentų tautosakoje, mituose ir padavimuose.

Tačiau aukščiausios valdžios titulai tautosakoje atsiranda ne tik tarptautiniuose pasakų siužetuose, kurie keliauja kartu su keliaujančiais po pasaulį pirkliais ar kariais. Kiekvienoje tautoje iš mitinės atminties savaime iškyla pasaulio santvarkos vaizdiniai, kuriuose atsispindi ir istorinės patirties atšvaitai.

Čia ne vieta leistis į tautosakos ar mitologijos apžvalgas mums rūpimu atžvilgiu, tačiau nesusilaikysiu nepriminęs archainių lietuvių tautos įsitikinimų apie Perkūno karalystę. 

Čia turime reikalo ne su legendomis ar padavimais, o daug archajiškesnėmis ir patvaresnėmis ikikrikščioniškomis maldomis į jauną mėnulį.

Vienas kruopščiausių ir žymiausių Lietuvos tautosakininkų Jonas Balys (1909, Krasnavoje, Kupiškio valsčius – 2011, Ilinojus, JAV) , paskelbdamas pluoštą maldų į jauną Mėnulį, pabrėžė, kad „mūsų liaudyje randame gana daug maldų, kurios kalbamos pirmą kartą pamačius jauną (trijų vakarų) Mėnulį, norint išprašyti sveikatos. Tos maldos aiškiai yra ikikrikščioniškos kilmės“ (Balys T IV 2003: 231).

Paklausykime:

„Mėnuo, Mėnuo, Mėnulėli, dangaus šviesus dievaitėli, duok jam ratų, man sveikatų, duok jam pilnystį, man Perkūno karalystį“.

Dar:

„Jaunas Mėnesėli, mūsų karalėli, tu švieti visados, mus linksmini. Pamatom jį ir visi nusiramenam, visi nusilinksminam. Ataneši tu mum visokių loimį. Kad tau Dievas dat pilnystį, o mum Perkūno karalystį“.

Prie šios maldos randame pastabą, kad pasakotoja Kar. Statulevičienė, gim. 1854 m.. Ragelių bažnytkaimyje, Rokiškio valsčiuje, „užrašant 1939.XI.4 šią maldą į fonografo plokštelę, ji nenorėjo sakyti „Perkūno karalystį“, nes tai esąs griekas, linko pakeisti į „Dievo karalystį“, vos buvo priprašyta palikti senoviškai“ (Balys T IV 2003: 231).

Naujųjų laikų variantai įvairiai modernizavo senovinį žodyną. XX a. pradžioje užrašyta malda „Jaunas Mėnuo, kunigaikšti! Tau pilnų ratų, o man sveikatų“ (ten pat). 

Čia jau atsirado naujamadiškas „kunigaikštis“ vietoje senoviško „Perkūno karalystės“ jaunojo „karalėlio“. 

Tačiau svarbu, kad net XX a. pasakotojai žinodavo, kad senovėje malda turėjo kitokią „titulatūrą“:„Seniau `mėnulio` (žodžio) nebuvo, (jis) iš mokyklų parėjęs, bet (buvo) tik dzievaicis” – sakė 1940 m. C. Baužienė, Kargaudšų k., Rodūnės v.“. (Balys T IV 2003: 231)

Kitaip tariant, vėlyvieji užrašai užfiksavo daug įvairių iš katalikiškos bažnyčios ir „ iš mokyklų parėjusių“ įvardinimų, bet mums šiuo atveju įdomu atkreipti dėmesį, kad daugumoje maldų į Mėnulį galime aptikti ir senąsias archaines prasmes. 

Pav., iš pažiūros mažybiniai ir malonybiniai žodžiai „Mėnulėli“, „karalėli“, „karalaiti“ ir pan., matyt, išsaugojo senovinės mitinės sąmonės sistemoje gyvavusį „dinastinį“ , „genealoginį“ ryšį:

„Jaunas Mėnulaiti, dangaus karalaiti...“, „Karaliau, karaliau, Dieva sūnus! Tau šviesybė un dangaus, man un žemes linksmybes“ (Balys T IV 2003: 234). Nesunku numanyti, kad ir šiais atvejais jaunas Mėnulis senovėje buvo vadinamas ne Dievo , o Perkūno sūnumi, kuris gyvena Perkūno karalystėje.

Turime gausią mitologinę literatūrą apie Perkūną, nominaliai aukščiausią asmenį lietuvių dievų hierarchijoje, tad priminsiu tik tiek, kad XIII a. lietuvių karalius Mindaugas net po krikšto, pasak Hipatijaus metraščio, slapta aukojo sakralines aukas Perkūnui. 

G. Beresnevičius primena, kad „Perkūnas Hipatijaus metraštyje vadinamas Diviriksu, tikriausiai „dievų rikiu“.

Ir šis vardas jam tikrai tinka: pagrindinės šventovės, šventvietės Lietuvoje arba statomos Perkūnui, arba jis yra tiesiog centrinė panteono figūra, siejama su ugnimi ir vadinamuoju „ugnies kultu“, arba jo atvaizdas yra centre (Prūsijos legendinėje tradicijoje)“ (Beresnevičius 2001: 135).

Galima įvairiai interpretuot „Perkūno karalystės“ simbolika, tačiau akivaizdu, kad turime reikalo su archajiniais lietuvių pasaulėvaizdžio sluoksniais, kuriuose išliko ne tik senoviniai terminai ir vardai, bet ir aukščiausios pasaulio valdžios struktūrinis vaizdinys su karalyste, karaliumi, karalaičiu.

Įdomu, kad liaudies pasaulėjautoje nuo amžių gyvavo išmintis apie visatos vienovę, kai „žemėje taip, kaip danguj“, ir veidrodiniu būdu – „danguje taip, kaip žemėje“.

P.S. Mano asmeninė nuomonė

Esu gana skeptiškai nusiteikęs dėl Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių oficialaus pripažinimo Lietuvos valstybėje.

Ne tie laikai, kai turėjome Lietuvos vadovus ir oficialiuosius istorikus, nesidairančius į kaimyninių valstybių ideologiją ir geopolitiką.

Neseniai, priartėjus Lietuvos karaliaus Gedimino įkurto Vilniaus miesto 700 metų jubiliejui, Vilniaus savivaldybės Istorinės atminties komisija, atsakydama į Lietuvos kūrybinių intelektualų Atvirą laišką (2022, birželio 23 d.), uždegė raudoną šviesą viešam pasiūlymui pakeisti užrašą ant Gedimino paminklo Vilniuje.

Šiuo metu ant postamento užrašyta rusiško titulo „Velikiji Kniaz“ vertinys į lietuvių kalbą – „Didysis kunigaikštis“.

Taigi vėl turime paradoksą: Lietuvos valdovas Gediminas niekados netitulavo savęs Lietuvos didžiuoju kniaziumi ar didžiuoju dux/u, ar „didžiuoju kunigaikščiu“, o centrinėje Vilniaus aikštėje turime Gedimino paminklą su rusiško titulo „velikiji kniaz“ kalkiniu perdirbiniu „Didysis kunigaikštis“.

Ir dar sulaukėme Vilniaus savivaldybės sprendimo, esą nėra jokios priežasties pakeisti šį klaidinantį užrašą į autentišką, istoriniais dokumentais paliudytą.

Būtų naivu šiuo atveju priekaištauti vien tiktai Vilniaus savivaldybės istorinės atminties komisijai dėl jos uždegtos raudonos šviesos. 

Sprendimas buvo priimtas dviejų istorikų, komisijos narių, siūlymu, kitiems neturėjus savos nuomonės. 

O dviejų istorikų nuomonė buvo pagrįsta, kaip liudija savivaldybės raštas, vis ta pačia „Šventa Tradicija“ : „Karalius yra tas žmogus, kuris buvo karūnuotas. 

Svarbus yra krikšto klausimas, visų pirma karaliaus titulas buvo tvirtinamas Popiežiaus ir susijęs su krikštu […]

“Mes negalime suteikinėti karaliaus titulų tiems žmonėms, kurie jų negavo pagal tų metų taisykles“. 

Komisijos narys rėmėsi prof. R. Petrausko paaiškinimu ir siūlė nepritarti pateiktam siūlymui, nes „tokiu atveju keistųsi viskas“.

Pastaroji pastaba tikrai neginčytina teisybė: pripažinus Lietuvos karalių epochą, „keistųsi viskas“, tai yra – senasis senovės Lietuvos naratyvas ir jo paradigma su visais „didžiaisiais kniaziais“ XIII- XIV a. Lietuvoje.

Kas gi šiandien pasiryžtų tokiam istoriškam pokyčiui?

Savo naujai knygai apie Lietuvos karalius ir karalienes pasirinkau kaip motto puikaus lietuvio istoriko Igno Jonyno, gyvenusio bei dirbusio ir laisvoje prieškario, ir okupuotoje sovietmečio Lietuvoje, žodžius:

“Tauta, kuri neturi savo istorijos,

nepažįsta savo praeities, nėra tauta;

tai tik “rudis indiguestaque moles”

[necivilizuota ir palaida masė], Ovidijaus žodžiais tariant“.

Deja, Lietuva prieš 35 –erius metus atgavo nepriklausomybę, bet iki šiolei neatsirado Lietuvoje nė vienos politinės partijos, kuri savo konkrečių veiksmų programose paskelbtų, o veikloje mėgintų įgyvendintų gyvybinį siekį atkurti sovietmečio naikintą LIETUVIŲ TAUTOS ISTORINĘ ATMINTĮ.

Per kelis laisvės dešimtmečius susikurusių naujų įvairių partijų politikai patys veikia tarsi neturėdami jokios ilgesnės istorinės atminties, kuri siektų toliau už jų pačių ir jų biologinių tėvų, gal dar senelių, istorinę patirtį. 

O toliau ir giliau? 

Migla, kuri jų nedomina, nors būtent toje migloje slypi atsakymas, kodėl vienadieniai drugeliai nebeįdomūs arams ir visai kitai aukšto skrydžio giminei. 

Lietuvos politikoje neliko valstybinės reikšmės tikslo ugdyti naujas kartas su tvirtu daugiaamžės istorinės atminties stuburu. 

Tuo tarpu be tokio stuburo neįmanoma nei jokia atkaklesnė valstybės gynyba nūdienių karų akivaizdoje, nei laisvos nepriklausomos Lietuvos ateitis.

Laimei turime visuomeninius judėjimus ir bendruomenes, stovinčias tautos istorinių ir dvasinių vertybių sargyboje.

Turime senosios baltų religinės bendrijos Romuva bendruomenę, jau ilgus dešimtmečius tęsiančią senovines dvasines tautos tradicijas, aiškiai suvokiančią „savitą religinę tradiciją ir jos istoriją, kaip nesibaigiančią tąsą, kaip nuostabią dvasinę tautos istoriją, kuria galime didžiuotis.

Per daugelį vargo šimtmečių lietuviai išsaugojo savo gelminę religiją, supratimą apie dorą ir garbingą gyvenimą, todėl neabejodamas teigiu, jog mūsų senoji religija ir šiandien gyva. 

Mes turėtume ieškoti gilesnio savo dvasinės istorijos supratimo, protėvių religija ir dorovė turi būti mūsų būties esmė ( Trinkūnas 2009: 7).

Turime stiprų Lietuvos bajorų karališkos sąjungos judėjimą su sėkminga istorinės atminties atgaivinimo veikla, siekiančia būtent 1413 metus, kai buvo įkurta Lietuvos didžioji kunigaikštystė (LDK) ir Lietuvos bajorai paskelbė kiekvienas savo giminės herbus. 

Nors ir jiems tenka įveikti aibę kliūčių ieškant pirminės informacijos šeimos medžiui atkurti. 

Atstatant savo protėvių genealogines linijas su giminės istorija tenka susidurti su senųjų bažnytinių metrikų knygų niokojimo pasekmėmis, kai karo ir pokario metais senosios knygos, kuriose įregistruotos lietuvių protėvių gimimo, krikšto, santuokų ir mirties datos, buvo naikinamos, dalinamos, vagiamos ir net šiais laikais pardavinėjamos aukcionuose. 

Lieka tikėtis, kad anksčiau ar vėliau sulauksime laikų, kada lietuviai plačiu visuotinu frontu ims domėtis ir rūpintis savo istorijos išsaugojimu, istorinės atminties ugdymu nuo mažens.

Tikiu, kad anksčiau ar vėliau sulauksime laikų, kai lietuviai nebijos pripažinti ir viešai skelbti, jog senovėje turėjo savo karalius ir karalienes, karalaites ir karalaičius...

Deja, kol kas Lietuvos istorikų gildijoje ir politinių partijų veiklos kasdienybėje tvyro istorinio abejingumo dvasia, atseit, argi verta rūpintis skaitlingų okupantų sužalotos istorinės atminties gydymu, istorinės tiesos atkūrimu, kai turime aibę dabarties ūkinių ir geopolitinių problemų?

Atsakysiu: ir verta, ir neverta.

Neverta tiems, kas neblogai gyvena iš vienadienių idėjų kėlimo ir sprendimo, kas pelnosi iš senų dogmų bei mitų tiražavimo, nesukant sau galvos dėl istoriškai bemokslės tautos virtimo pirmykšte “rudis indiguestaque moles”...

Tačiau verta tiems, kas jaučia atsakomybę ne tik už savo karjerą, savo šeimą ar mokslinį titulą, bet ir už savo seniai gyvenusius ir Lietuvos istoriją kūrusius protėvius. 

Jiems lietuvių karaliaus valdžia ir karūna niekados nebuvo ir negalėjo būti formali smulkmena...

Pagaliau – grįžtam, nuo ko pradėjau.

Turime daug visokiausių nuomonių ir visos jos turi teisę egzistuoti. Galiu tik pasiguosti, kad greta pradžioje minėtos gidės Valdovų rūmuose nuomonės apie „Bučio pasakojamas pasakas“, esu sulaukęs ir kitokių nuomonių. 

Atmintin įstrigo amžiną atilsį šviesaus žmogaus rašytojo Vytauto Girdzijausko, patyrusio ir sovietinę tremtį, ir atgautą Lietuvos nepriklausomybę, nuomonė jo priešmirtinėje recenzijoje apie mano knygą: “Sunku pasakyti, kokį poveikį turės ši knyga tradicinei lietuvių istoriografijai – vyresnioji istorikų karta dažnai raukia kaktą, purto galvas, kabinasi už „tradicijos“, bet ji pamažu jau traukiasi; jaunesniųjų istorikų ir literatūrologų ( ir ne tik jų, apskritai intelektualų) kartai ši knyga gali tapti kertiniu modernaus mąstymo akmeniu, naująja evangelija, gairėmis ateities darbasm“.

(Girdzijauskas 2019, Naujoji Romuva, nr.3: 94).

Jei kam nors atrodytų, kad Vytauto nuomone noriu pasigirti, turbūt atsakyčiau Kristijono Donelaičio žodžiais, kuriuos jis ne kartą kartojo savo įpėdiniui Tolminkiemio bažnytėlėje: „Ich begehre keinen Dank, weil er mir im grabe auch nichts nützet“ .

2023 -2024