Pritrūko atsarginių ministrų suolelio

Po devyniolikos metų

Pamažu aiškėja svarbiausi postai valdančioje koalicijoje. Ar galima tikėtis, kad situacija po intensyvios vasaros nusistovės ir vyriausybė galės tęsti darbus?

„Nesakyčiau, kad einame link susistovėjimo“, – abejoja Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas Matas Baltrukevičius. Anot jo, lengviau atsikvėpti bus galima galutinai patvirtinus ministrų kabinetą.

Jis atkreipia dėmesį, kad paskutinis vyriausybės pasikeitimas ne po Seimo rinkimų buvo prieš devyniolika metų – 2006-aisiais. „Per tuos devyniolika metų jau buvome pripratę prie stabilumo“, – pastebėjo M.Baltrukevičius.

„Palucko krizė išsisprendė – ne pačiu greičiausiu būdu, bet gana greitai. Dabar gali užsitęsti vyriausybės formavimas. Pirminiame prezidento dekrete dar ne visos pavardės“, – kalbėjo M.Baltrukevičius.

Profesionalai bijo Žemaitaičio?

Politologas, socialinių mokslų daktaras prof. Lauras Bielinis konstatuoja, kad naujojo ministrų kabineto formavimas šiek tiek chaotiškas. 

„Dėl kandidatų intensyvios diskusijos buvo tiek koalicijoje, tiek ją sudarančių frakcijų viduje, nes ne visi kandidatai visiems tinka“, – pastebi prof. L.Bielinis.

„Kalbame apie vieną kandidatą, paskui kitą, galiausiai išnyra trečias. Tai rodo, kad frakcijos neturėjo atsarginių ministrų suolelio“, – sako profesorius.

KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas, politologas, akademikas Ainius Lašas atkreipia dėmesį, kad profesionalai vengia eiti su „Nemuno aušra“. 

„Priežastys gana aiškios: Remigijus Žemaitaitis kalba nenuspėjamai, neaiški jo pozicija, vertybės. Kita vertus, iš Hofmano jau girdime ir apie Žemaitaičio spaudimą keisti tam tikrus žmones ir panašiai. 

Nei vienas profesionalas, siekiantis kokybiškai dirbti, nenorės leistis į tokią mėsmalę“, – tvirtina A.Lašas. 

„Nemuno aušra“ norėjo keisti aplinkos ministrą. „Povilas Poderskis vienas daugiausiai kritikos sulaukusių ministrų, – sako M. Baltrukevičius. – Ir pats aiškiai pasakė nematantis savęs šiame poste, kuris jam nelabai tiko ir patiko.“

Santūriai

Prezidentas nepatvirtino kandidatės į aplinkos ministres Renatos Saulytės. „Po susitikimo su kandidate į socialinės apsaugos ir darbo ministrės postą Jūrate Zailskiene jis irgi buvo santūrus. 

Šalies vadovo poziciją kartais galima suprasti iš patarėjų, tačiau emocijas buvo sunku įžvelgti ir jų veiduose“, – teigė pašnekovas.

Jis paaiškina, kad tokį elgesį lėmė, jog prezidentui socialinės apsaugos ir darbo ministerija labai svarbi. „Natūralu, kad ieškoma geriausio galimo varianto. Abejonės arba neigiamas kandidatų vertinimas kyla nebūtinai dėl reputacijos ar paslėptų skeletų spintoje. 

Kyla natūralūs klausimai ir dėl jų patirties – kiek jie pasiruošę ir kompetentingi vadovauti ministerijai“, – pažymėjo M.Baltrukevičius.

Laimime ar pralaimime?

Susumavus pokyčius, iš politinių permainų rinkėjai daugiau laimėjo ar pralaimėjo? „Nesinori kalbėti kategorijomis „laimi“ – „pralaimi“. Laimi bent tuo, kad susikompromitavęs premjeras pasitraukė“, – teigia M.Baltrukevičius.

Anot jo, ne visi nauji ministrai stipresni už buvusius: „Tarkime, iš socialdemokratų ketverto Inga Ruginienė paaukštinta. Ją keičia politikoje ir savivaldoje netgi labiau patyrusi kandidatė J. Zailskienė. 

Tuo tarpu finansų, susisiekimo ir kultūros ministrus keičia mažiau patyrę. Gal Andrius Palionis gali jaustis saugiausiai. Nors ir neilgai, jis vadovavo ministerijai ir kiek pamenu, turėjo neblogą santykį su ūkininkų bendruomene.“

Pasak M.Baltrukevičiaus, Gintaro Palucko kabinetas nespėjo nuversti kalnų, nes trumpai dirbo, bet padarė keletą reikšmingų sprendimų. 

„Pavyzdžiui, kas nepavyko ir kadenciją išsilaikiusiai vyriausybei – priėmė mokesčių reformą, pokyčius antroje pensijų pakopoje, tvirtesnius įsipareigojimus dėl gynybos finansavimo.“

I.Ruginienė vs G.Paluckas

L.Bielinis teigia, kad kandidatų diskusijos parodė skirtingus požiūrius į ekonomikos, socialinius procesus. 

„Tai užprogramuoja problemas, nes ministrai turės spręsti partinę užduotį, ir tuo pačiu parodyti, kad yra pajėgūs išspręsti problemas, orientuotas ne tik į partinį, bet ir visuomenės ekonominius, socialinius, kultūrinius interesus“, – atkreipė dėmesį L.Bielinis.

Jis pastebi, kad lyginant su G.Palucku, kuris daugiau rodė verslo interesą, naujoji premjerė I.Ruginienė labiau orientuota į kairę. „Į tai ją daugiau ar mažiau stums profsąjunginė patirtis. 

Matysime socialinio solidarumo reikalavimą. Kaip jis atsispindės vyriausybės sprendimuose – pamatysime. Nėra garantijos, kad Ruginienė ir vyriausybė, sudaryta iš prieštaringų frakcijų atstovų, veiks ta pačia kryptimi ir nuosekliai“, – sakė L.Bielinis.

Sugrojo ambicijos?

A.Lašas mano, kad pagrindinė socialdemokratų strateginė klaida – patraukti Skvernelio demokratus. „Jie, aišku, Skvernelio kritiką Palucko atžvilgiu vertina kaip koalicijos išdavystę. Kerštas Skverneliui už tai komplikavo naujos vyriausybės formavimą“, – sakė A.Lašas.

A.Lašas atkreipia dėmesį, kad Nemuno aušros rinkėjas apskritai nepasitiki vyriausybe, valdančiaisiais. „Dėl to jie savotiškoje opozicijoje net būdami pozicijos dalimi – ieško kabliukų, rodančių, kad mąsto nesistemiškai. 

Tai nepadeda socdemams ir koalicijai“, – pastebi A.Lašas Jis mano, kad socialdemokratams reikėjo burti stiprią centro kairės koaliciją su valstiečiais ir Skverneliu. 

Tačiau socialdemokratai tuo nepasinaudojo ir moka šio sprendimo kainą, nes su „Nemuno aušra“ sunkiai renka kandidatus į ministro postą.

Povandeninės srovės

Socialdemokratai viešai ir užkulisiuose ne kartą skundėsi, kad po padidinamuoju stiklu atsidūrė ne dėl moralinio susirūpinimo, o užkabintų privačių interesų, prieš rudenį seimo salėje pasirodysiančius svarbius įstatymų projektus, kurie stipriai pakeis privačių mokyklų, gydymo įstaigų finansus. 

Tuo tarpu opozicija tai vadina silpnumo ženklu ir teigia, kad socialdemokratai tiesiog bando valyti susitepusį mundurą.

Kaip yra su tomis povandeninėmis srovėmis politikoje? Kas jas skiria nuo sąmokslo teorijų?

„Mano vertinimu, povandeninės srovės politikoje yra visada, – neabejoja A.Lašas. – Politika yra toks reiškinys, kur įvairios interesų grupės labiau ar mažiau skaidriai siekia daryti įtaką priimant sprendimus.“

„Iki tam tikro lygio tai visiškai normalus demokratinis procesas. Įvairios asociacijos, ne pelno siekiančios organizacijos, lobistai bando paveikti politikus savo intereso labui. Tokie dalykai vyksta bet kurioje demokratijoje ir nuolatos – tik kartais atviriau, kartais subtiliau“, – pabrėžė A.Lašas.

„Kalbant apie kompromatus – visada bus žmonių, kurie prieina prie informacijos, ją nutekina, paviešina. 

Tai vyksta net totalitarinėse valstybėse, tokiose, kur labai griežtai kontroliuojami šie dalykai, kaip, pavyzdžiui, Kinija ir pan. Lietuvoje, kur visuomenė pakankamai atvira, net neverta tuo stebėtis“, – konstatuoja jis.

„Tačiau jei mąstysime, kad viskas vyksta tik iš vienos pusės, kad yra kažkoks slaptas susitarimas, valstybininkų klanas, kurie visus dokumentus tekina tik prieš socialdemokratus, einame į sąmokslų teorijų zoną. 

Nes iš tiesų tokie dalykai vyksta visais laikais prie visų partijų. Jos visos gali prieiti prie informacijos, turi patikėtinius, postus įvairiose institucijose, pagaliau, yra teisinės kontoros, prieinančios prie visokių dokumentų, ruošiančios juos Seimui… 

Galimybių yra ne viena, jomis naudojasi visos partijos ir mes tai matome“, – kalbėjo A.Lašas.

Jis pabrėžė, kad visuomet daugiausiai tokio dėmesio teks tiems, kurie yra valdžioje dėl jų įtakos priimant sprendimus. 

„Tai normalus cikliškumas – į valdžią ateis kitos partijos ir dėmesys bus sutelktas į jas. Prisiminę praėjusias kadencijas galime puikiai matyti, kaip po padidinamuoju stiklu buvo TS-LKD ir kiti valdantieji“, – užbaigė politologas.