Kaip klaipėdiečiai vertina žiniasklaidą?

Algirdas GRUBLYS, buvęs miesto Tarybos narys

Be žiniasklaidos mes visi panirtume į tamsą. Myliu ją, nes joje dirba gražios moterys. Kartais ji nustebina, kai išspausdina nepatikrintą informaciją. Yra buvę, kad prie įvykių, su kuriais neturėjau nieko bendro, priklijavo mano pavardę. Spauda mane visada prajuokina, kai įdeda senas mano nuotraukas. Parašo kokį nors rimtą straipsnį ir prideda mano nuotrauką su treningais.

Mano manymu, pasitikėjimą žiniasklaida pagadino užsakomieji straipsniai, sukėlę žmonėms abejonių. Anksčiau tiesos monopolis buvo žiniasklaidoje ir Bažnyčioje, o dabar beliko tik Bažnyčioje. Nors, kabant rimtai, aš pasitikiu žiniasklaida. Dabar laikraščiai menksta, vis plonėja ir plonėja, tai man kelia nerimą. Kartais norisi paskaityti storą laikraštį, norėtųsi „riebaus“ dienraščio.

Darius RABAŠAUSKAS, režisierius, jau daugiau nei metus gyvenantis Vilniuje

Man žiniasklaidoje nepatinka į akis dažnai krentantis paviršutiniškumas, įvykio ar reiškinio neanalizavimas giliau. Mėgstu rinktis informaciją ne iš vieno šaltinio, palyginti jų kelis. Man aktualiausia yra kultūros žiniasklaida. Šiuo metu ji tiesiog skursta. Norėtųsi rimtų kultūros žurnalų, analitinių straipsnių. Labai gaila, kad popierinė spauda išgyvena ne geriausius savo laikus.

Rosita VAIČIULĖ, KU lektorė, socialinių mokslų daktarė

Manau, kaip žmonės pasitikėjo profesionalia žiniasklaida, taip pasitiki ir dabar. Ji šiandien tokia, kokia ir visuomenė: įvairi, laisvesnė, nes jos daugiau. Dabartinė profesionali žiniasklaida kaip tik praplėtė savo ribas, atsiranda daug analitinių straipsnių, laidų. Jos kokybė kaip tik pagerėjo ir išaugo galimybės. Pasitikėjimo ja kaitą lėmė ir informacinių technologijų, socialinių tinklų atsiradimas, žiniasklaidos priemonių persikėlimas į interneto erdvę.

Kitas dalykas, šiais laikais žiniasklaidos vardu pasivadina ir mėgėjai, o ne visi žmonės atskiria, kur profesionali, o kur mėgėjiška žiniasklaida, nes ne visi turime kritinį mąstymą. Pagrindinė problema šiandieninėje visuomenėje - dėl labai didelio informacijos kiekio auditorija ne visuomet geba atskirti profesionalius ir mėgėjiškus produktus. Šitas dvilypumas turbūt ir lėmė tai, kad žiniasklaidos reitingai nukrito. Bet situacija po truputį keičiasi, daugelis jaunų žmonių jau labai racionaliai atsirenka informaciją, o vyresnio amžiaus žmonės irgi turi savo žiniasklaidą. Reikia išsiugdyti kritinį matymą. Mūsų visų reikalas, kokią auditoriją auginsimės - ir mokytojų, ir dėstytojų, ir profesionalių žiniasklaidos atstovų.

Inga GRUBLIAUSKIENĖ, Klaipėdos pilies džiazo festivalių organizatorė

Žiniasklaidininkai, kaip ir visi, dirba savo sunkų darbą, nes žinios negali neišeiti. Prekybos centrai buvo uždaryti, o žurnalistai vis tiek turėjo dirbti. Visiems jiems linkiu būti sveikiems.

Tai, kas man labiausiai įsiminė, nutiko gal prieš kokį dešimt metų. Mano vyras Vytautas dar visai neseniai buvo tapęs meru. Tai va, įdėjo į laikraštį jo ir tokios blondinės nuotrauką ir po ja parašė: Vytautas Grubliauskas su žmona lankėsi, atrodo, kad globos namuose, tiksliai neprisimenu. Buvo labai juokinga, nes ta moteris buvo visiška mano priešingybė, o laikraštyje dirbo praktikantė. Prisimenu, kad visi labai juokėsi, kad Grubliauskas slapčia gyvena su blondine.

Aldas KLIUKAS, bendrovės „Pamario restauratorius“ direktorius

Žiniasklaida tradiciškai yra didelė jėga. Nors dabar jai nėra lengvi laikai.

Esu techninis darbuotojas, bet kai kuriose žiniasklaidos priemonėse pastebiu daug gramatinių klaidų. Būna, kad žurnalistas ne visai taip supranta, ką tu jam sakai. Norėtųsi matyti žiniasklaidoje kuo daugiau pozityvo, o ne vien tik negatyvą.

Kai dirbome teatre, yra buvę, kad parašė mano pavardę, vardą, pareigas, o nuotraukoje buvo kažkoks Vilniaus valdininkas. Aš neprašiau paneigti, neparodžiau kokio nors nepasitenkinimo, tiesiog nutylėjau. Užtat buvau paskelbtas metų tolerancijos žmogumi. Matote, kartais nepraleisti progos patylėti yra gerai.

Alvydas LENKAUSKAS, kultūros darbuotojas

Žiniasklaida mūsų gyvenime yra reikalinga, tai ketvirtoji valdžia. Vertindamas respublikinių didžiųjų dienraščių portalus ir televiziją pasigendu dėmesio tolesniems miesteliams. Skaudu, kad ne tik kultūros, bet ir istorijos, ir gamtos, ir ekologijos atžvilgiu viskas vyksta tik didžiajame centre. Suprantu, kad patogu tą patį vilnietį vis sodinti televizijoje. Ypač privačiuose kanaluose sukasi tie patys veidai, darosi visiškai neįdomu. Respublikinei spaudai įdomūs tik Vyriausybės sprendimai. Vietinei spaudai linkiu neimti pavyzdžio iš jos. Kartais ir ji pamiršta savus. Aukso vertės yra žurnalistė Gražina Juodytė.

Liūdna, kad kultūros leidiniai neišsilaiko. Sunku dabar spaudai, popierius pereina į socialinę erdvę. Spauda dabar yra sutrikusi, linkiu jai išgyventi ir tikiu, kad ji atsigaus. Juk kai kinas atsirado, buvo sakoma, kad niekas neis į teatrus. O, va, prieš keliolika metų vėl visi sugrįžo į teatrą, sugrįžo ir į bibliotekas - dabar didžiulis knygų bumas. Linkiu geriems savaitraščiams konkuruoti su knygomis.