Mitai ir realybė apie Mėmelio šturmą: apnuoginta sovietinio režimo kruopščiai maskuota nepatogi tiesa

Didvyriškais vaizduotų Raudonosios armijos tariamų išvaduotojų naratyvas bliūkšta vos tik pradedama gilintis į faktus.

Sykiu labai įdomu sužinoti, kaip buvo ginama Klaipėda bei kodėl vokiečių kariai ją paliko po net 106 dienas vykusios apsiausties. Ir kas susprogdino Klaipėdos bažnyčių bokštus?

Šį kartą savo įžvalgomis apie paskutiniąsias vokiečių karių dienas uostamiestyje prieš jį užimant sovietų armijai pasidalijo Antrojo pasaulinio karo istorijos Klaipėdos krašte tyrinėtojas Antanas Daunoras.

„Klaipėdos Raudonoji armija neišvadavo. Tuščias miestas buvo tiesiog atiduotas. O menami mūšiai įžengus į gatves tebuvo plėšikaujančių sovietų karių sukelti sprogimai, nes žmonių butai, sandėliai buvo specialiai užminuoti“, - „Vakarų ekspresui“ pasakojo jis.

Gynybos gniaužtai

Vos 1939 m. kovo 23 d. Trečiojo Reicho kariuomenei aneksavus Klaipėdą jau tais pačiais metais buvo pradėti statyti galingi gynybiniai įtvirtinimai, dalis kurių išlikę iki mūsų dienų.

„Buvo statomos artilerijos baterijos Giruliuose, Melnragėje, Tauralaukyje, netoli Gedminų dvaro, Lioliuose, Kuršių nerijoje. 1944 m. pastatyta nauja baterija ant Neringos kalno su 150 mm pabūklu. Kai 1944 m. spalio mėnesį prie Klaipėdos iš Gargždų ir Jakų pusių priartėjo Raudonoji armija, gynybai buvo visiškai pasiruošta.

Jau spalio 9 d. į Mėmelį dislokuotas XXVIII korpusas ir 7-oji tankų divizija, elitinis „Großdeutschland“ dalinys. Stabdant sovietų tankus mieste buvo sukabinti traukinių vagonai visu geležinkelių perimetru“, - detales atskleidė A. Daunoras.

Tą patį mėnesį ties Memeliu jūroje išsirikiavo sunkieji kreiseriai „Prinz Eugen“ ir „Lützow“.aTą patį mėnesį ties Memeliu jūroje išsirikiavo sunkieji kreiseriai „Prinz Eugen“ ir „Lützow“.

Vokiečiai įrengė tris gynybos žiedus (juos sudarė prieštankiniai apkasai, apkasai pėstininkams, spygliuotos tvoros užkardai, Kocho bunkeriai, minų laukai ir kt.). Pirmasis (išorinis) driekėsi nuo Kuršių marių iki Mickų kaimo (Klaipėdos r.), nuo jo – iki Kretingos, o nuo šios – iki Palangos.

„Minijos upė tapo pagrindine išorinio gynybos žiedo linija: net ir dabar vaikštant dešiniuoju upės krantu, pavyzdžiui, ties Dovilais, terasos aukštumose galima rasti ištisą kelis kilometrus besitęsiančią Kocho bunkerių liniją. Yra išlikę ir prieštankiniai grioviai prie Kretingos, kitur, tik dabar jau nepatyrusi akis jų nebeskiria nuo melioracijos griovių. Minijos dešinysis krantas buvo tas taškas, kurį dar galėjo pasiekti, dengti artimiausios artilerijos baterijos: pabūklai šaudė iki 20 km atstumu“, - teigė jis.

Pirmasis, didžiausias bei vienintelis rimtas Raudonosios armijos (buvo pasitelkti tankai, aviacija ir kt.) puolimas vyko 1944 m. spalio 10-23 dienomis nuo Gargždų-Jakų pusės į Klaipėdos pietryčius. Ir jis nepavyko: raudonarmiečiai patyrė visišką fiasko.

„Jie puolė per greitai, todėl tankai atsidūrė tiesioginės artilerijos ugnies lauke. Susidurta ir su 24 vidutiniais tankais 24 Pz V („Panther“), 8 Pz IV. Koks pragaras buvo užviręs, galima spręsti iš dokumentų: pabūklai baterijose „Löllen“ ir „Götzhöfen“ šaudė be pertraukų. Kai kurie iš jų dėl itin intensyvaus šaudymo išėjo iš rikiuotės po paros. Juos teko skubiai taisyti ir vėl naudoti“, - žiniomis dalijosi pokalbininkas.

Raudonoji armija bandė miestą atakuoti ir iš oro, tačiau tikslo nepasiekdavo dėl itin efektyvios oro gynybos. Be to, vokiečiai naudojo ir karinę gudrybę: naktimis užgesindavo visas šviesas Klaipėdoje, o Kuršių nerijoje uždegdavo galingus žibintus, laužus taip imituodami gyvenvietes.

Antrasis sovietų puolimas ir vėl buvo nesėkmingas: jis įvyko lapkričio mėnesį, tačiau tuomet sutrukdė gausios liūtys, tad visa technika klimpo ir negalėjo judėti, pasiekti savo tikslų.

„O po to įsivyravo apgaulinga ramybė. Atėjo suvokimas, kad Mėmelio gynyba netenka prasmės dėl nebeįmanomo kariuomenių Latvijoje, vadinamajame Kuršo katile (Šiaurės armijos) susijungimo su daliniais Mėmelyje (Centro armijos). Tai buvo aišku vokiečių karinei vadovybei jau 1944 m. lapkričio mėn.

Galimai ir Raudonosios armijos vadai gavo įsakymus laikinai nebešturmuoti Mėmelio, nes visas dėmesys jau krypo į strategiškai daug svarbesnį miestą: Karaliaučių. Šio miesto gynyba tapo ir esmine aplinkybe dėl Mėmelio likimo“, - teigė jis.

Lūžio taškas

1944 m. lapkričio mėn. pabaigoje Mėmelį paliko 7-oji tankų divizija, kuri turėjo tęsti mūšius tuo metu svarbesniuose Rytprūsių ruožuose (pirmiausia – ginti Karaliaučių). Tą patį mėnesį buvo gautas įsakymas iš miesto atitraukti ir elitinę „Großdeutschland“ diviziją.

Mėmelyje liko 58-oji ir 95-oji pėstininkų divizijos (pastarąją sudarė naujokai). Negana to, uostamiestyje beveik nebeliko tankų: tik 502-asis sunkiųjų tankų batalionas, kuris nebuvo pilnos komplektacijos.

Taigi, 1945 m. sausio 23 d. 2 val. nakties karinė vadovybė davė įsakymą trauktis iš Mėmelio į Cranzo gyvenvietę (piečiausią Kuršių nerijos kurortą, dab. Zelenogradską). Ši opracija turėjo kodinį pavadinimą „Krebs“ (liet. vėžys; jis juda atbulom).

Laivais iš Mėmelio buvo pradėta gabenti sunkioji technika, transportas, kadangi juos gabenti sausuma, Kuršių nerija buvo neekonomiška dėl kuro trūkumo. Pusiasaliu traukėsi pėstininkų daliniai.

„Tačiau prieš atsitraukimą, jau sausio 23 d. 607-oji specialiosios paskirties divizija ir inžinieriai pradėjo minavimo darbus Kuršių nerijoje. Tai buvo daroma nuo Smiltynės iki Juodkrantės, sukurti keturi minų laukai nuo Baltijos jūros iki Kuršių marių. Dedamos prieštankinės minos, pėstininkų minos, klaidinančios minos, kai giliau yra užkasamos dvi prieštankinės minos. Ant jų uždedama lenta, ši užpilama žeme, o ant jos – viena prieštankinė mina. Ją išminuotojas ir rasdavo, nepastebėdamas likusių dviejų“, - karines įdomybes atskleidė A. Daunoras.

Pačioje Klaipėdoje buvo užminuoti visi strateginiai objektai (ypač – uoste), kai kurie – sunaikinti (pavyzdžiui, švyturiai), paliktos „dovanėlės“ ir apleistuose žmonių butuose.

Įsivaizduojami mūšiai

Jau 1945 m. sausio 27-osios naktį Mėmelis buvo ištuštėjęs. Tai, jog kažkas įvyko keisto, pastebėjo ir Raudonosios armijos kariai.

„Puldami pirmųjų linijų apkasus pamatė, kad niekas nebeatsišaudo. Pasiuntė žvalgus, kurie pozicijas rado tuščias. Taigi, sausio 28-ąją raudonarmiečiai įžengė į Mėmelį be karių, sovietų duomenimis, radę vos 7 gyventojus. Vokiečiai tuo metu traukė į pietus Kuršių nerija. Sausio 30 d. jie jau buvo kirtę Nidą.

Kadangi gerai žinotas paplitęs raudonarmiečių potraukis vogti, plėšikauti, tuo pasinaudojo Mėmelio gynėjai. Beje, patys gyventojai, prieš palikdami savo namus, net nerakindavo durų, ir raktus palikdavo jose. Kam laužtis, gadinti turtą?“ – karo realijas apibūdino pokalbininkas.

Wehrmachto kariai specialiai užminavo podėlius, sandėlius, butus, todėl užėjus okupantams ir ieškant vertybių užtaisai sprogdavo.

„Štai kodėl iš šalies atrodė, kad sausio 28 d. mieste virė mūšis. Tiesiog plėšikaudami patys raudonarmiečiai susisprogdindavo. Jie, beje, sunaikino ir Mėmelio bažnyčių bokštus: 1944 m. gruodžio mėnesio nuotraukose matyti, kad visos bažnyčios – sveikos. O kai sovietai 1945 m. sausį ėmė apšaudyti (nežinodami, kad miestas – jau tuščias) iš pabūklų, pirmiausia sunaikino strateginius taikinius trukdžiusias pasiekti bažnyčių varpines, bokštus. Pokariu - ir pačias bažnyčias sugriovė“, - teigė A. Daunoras.

Jo giliu įsitikinimu, 1945 m. sausio 28-oji buvo ta diena, kai Mėmelis nustojo egzistavęs.

„Kojas įkėlus Raudonajai armijai, sovietams prasidėjo naujas Klaipėdos istorijos etapas naikinant viską, kas vokiška. Taip netekome tikrojo miesto veido su jo autentiškais gatvių tinklais, architektūra, kultūra. Įvyko esminis lūžis: vieną kultūrą pakeitė kita. Sovietų okupantų lozungai apie „išvaduotą“ Klaipėdą yra dešimtmečius trukęs ir tebetrunkantis smegenų plovimas ir propaganda. Miestas buvo tiesiog atiduotas, o ne užkariautas ar išvaduotas“, - reziumavo jis.