Ar mylite, ar bandote nusipelnyti meilės? Du ženklai, padėsiantys tai patikrinti

Forbes rubrikoje amerikiečių psichologas Markas Traversas paaiškina, kad kalbama ne tik apie pagalbą ar laiką, bet ir apie emocinę energiją, paramą, atleidimą bei begalinius „antrus šansus“, kuriuos suteikiame savo ribų sąskaita.

2014 m. atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 795 sutuoktų porų, parodė, kad partnerių suvokimas apie savo pastangas ir mylimojo įdėtas pastangas tiesiogiai veikia santuokos kokybę ir skyrybų riziką. Kaip suprasti, jog pakliuvote į per didelio davimo spąstus? Ekspertai išskiria du pagrindinius požymius:

1. Pradeda kilti nuoskauda

2022 m. tyrimas atskleidė, kad žmonės linkę aukotis dėl partnerio net tada, kai nesitiki nieko atgal. Eksperimente dalyviai laikė ranką beveik lediniame vandenyje žymiai ilgiau dėl partnerio, nei dėl draugo ar kitomis aplinkybėmis. Tai rodo, kad meilės aukos nebūtinai turi būti abipusės, kad jose matytume prasmę.

Tačiau jei davimas tampa sistemingai vienašališkas, o partneris to nepastebi ar nevertina, kaupiasi emocinis nuovargis. Ilgainiui jis paverčia meilę kartėliu ir nusivylimu. Tie, kurie nuolat atiduoda, dažnai gyvena su mintimi: „Aš tave mylėsiu taip stipriai, kad ir tu mane pamėgsi taip pat“. Bet procese jie pamažu perdega, aukodami savo komfortą. Vienas iš būdų nutraukti šį ratą – pradėti stebėti, kaip jaučiatės prieš ir po savo „aukų“: ar jaučiate dėkingumą, ar tik išsekimą.

2. Nuolat prisiimate per daug

2025 m. žurnale Behavioral Sciences publikuotas tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau nei tūkstantis jaunų suaugusiųjų, parodė, kad dažniausia baimė santykiuose – tai „nekompetentingumo baimė“, arba nesugebėjimas atitikti partnerio lūkesčių. Po jos seka nerimas prarasti autonomiją arba patekti į kontrolę.

Per daug savęs atiduodantiems žmonėms šios baimės pasireiškia kaip perkompensacija. Tai reiškia nuolatinį bandymą daryti daugiau, prisitaikyti, užpildyti visas spragas ir „gelbėti“ santykius net ten, kur niekas to neprašo. Šio elgesio šaknis – gilus įsitikinimas, kad jūsų vertė priklauso nuo to, ką darote dėl kitų.

Psichologai pataria tokiais momentais užduoti sau kelis klausimus:

• Ar aš tai darau iš meilės, ar iš nevilties „susigrąžinti“ žmogų?

• Ar tai buvo noras pasirūpinti, kuris vėliau virto nerimu?

• Ar būčiau tai padaręs (-iusi), jei santykiuose jaučiausi užtikrintai?